Jau ir vasara įpusėjo, o katinų vaikučiai vis dar byra kaip iš gausybės rago... Gerai būtų, kad bent jau šiltuose namuose: saugiai, visų laukiami ir iš karto pamilti, augantys, sveiki ir stiprūs, žaidžiantys, nieko nebijantys, niekuo neprasikaltę ir visada linksmi. Bet tai jau būtų pasaka apie „niekados šalį“... Arba apie gražuolių katinų šeimynas, kurie skiriasi. O skiriasi tik tuo, kad turi veislę ir dokumentus. Jie vadinami kilmingaisiais, o kilmingieji kaip ir visada turi daugybę privilegijų ir daugiau vertinami...
Bet ši istorija ne apie tuos kilminguosius, kurie turi išskirtinai ilgesnį plauką, ar pernelyg dideles ausis, kitoniškas akis, ar išskirtinį sudėjimą. Dabar apie „kilminguosius“, kurie turi tokią pat širdį kaip ir pastarieji, moka lygiai taip pat murkti, išdidžiai vaikščioti, bet... Jie niekur nelaukiami. Tai- gatvės rainiai. Apleisti, akmenim užmėtyti, vejami, nelaimėm kaltinami gatvės rainiai.
Katytė, kurią praminėme Mule, viena iš tų. Užaugęs gatvės „vaikas“, kuriam namų niekas nesurado. Žinoma, niekas ir neieškojo, nes vaikystėje ji slėpėsi kokiam nors kamputyje, kaip mama ir buvo primokiusi, o kai išsidrąsino pažinti platesnį pasaulį, ji buvo jau pakankamai suaugusi ir jau nebe tokia miela, kad kažkas atkreiptų į ją dėmesį, norėtų glostyti, žaisti, o galiausiai parsinešti į namus. Taip ir liko Mulė gatvėje. Namus susirado po balkonu, susidraugavo su keliom močiutėm, kurios jai nepagailėdavo skanesnio kąsnelio. Taip ir gyveno: pavojuose, kartais šaltyje, niekieno neapsaugota, kol atėjo vasara, o su ja ir dar keturi maži rainiukai tiesiai iš po jos širdutės.
Dar keturi „kilmingieji“, kurie niekam nerūpi. Blizgaus, įvairių spalvų numarginto kailiuko, sveikų , plačiai žvelgiančių akyčių, apvalių pilvukų- keturi linksmi gatvės mažyliai. Šįkart (bet šįkart deja), jie neliko nepastebėti... Kažkam užkliuvo „vėl tos benamės katės“, bet užkast jau buvo kiek didoki, tad piktas dėdė kaimynas nusprendė kitaip pasismaginti: stvėrė du pirmus pasitaikiusius ir daužė į sieną, kol jie „iškeliavo“, taip ir nesupratę, kas įvyko, pasitikėdami žmogumi ir gal netgi be reikalo apsidžiaugę tą akimirką kai juos pakėlė žiaurios, juos užmušusios rankos.
Liko du. Viską matę, taip pat nieko nesupratę, bet nujausdami, kad reikia slėptis, kad trankymas į sieną nesibaigia gerai, nes po to negrįžtama pas mamą. Katytė ir kačiukas- sesytė ir broliukas- Šatė ir Nutas- jie liko dviese. Ir liūdna, bet vis dar rūpestinga mamytė. „SOS gyvūnų“ savanoriai išgirdę šią istoriją negalėjo leisti mažai šeimynėlei likti ten, kur kiekvieną akimirką į jų pūkuotas nugarytes alsuoja mirtis. Du kart du, minus du- tokios matematikos užteko, kad dar kartą suprasti, kokį genocidą išgyvena šių laikų beglobiai.
Neleiskime, kad dar du augantys mažyliai papildytų tas skriaudžiamas gatvės rainiukų gretas. Tad Šatė (rainiukė) ir Nutas (rainas su baltu) ieško saugių namų! Pašėlusiems mažyliams dabar 2 mėnesiai. Kolkas jų mažose galvelėse vien žaidimai, grumtynės tarpusavyje ir medžioklė! Katinėliai jau pažino nedraugiško žmogaus ranką, kuri kiekvieną akimirką nežinia ką gali iškrėsti, todėl kolkas jiems atrodo, kad žmogaus reikia pasisaugoti ir privengti, kol gerai nepažįsti. Patys ant kelių nelipa, draugauti nori, bet ne taip artimai, kad gultųsi į vieną lovą. Abu būtų puikūs peliautojai, o ateityje ir nuostabūs draugai, tik reikia šiek tiek kantrybės, meilės, ir žmogus nebeatrodys toks pavojingas.
Jeigu norite susidraugauti su gražuole Šate arba mielučiu Nutu ir pasidalinti su jais savo jaukiais namais, skambinkite „SOS gyvūnų“ savanoriui Edgarui 8 671 90721 (Vilnius). Mes visi drauge galime padaryti, kad beglobių gatvėje būtų kuo mažiau!
