Liepos 6-10 dienomis Šiauliuose vykstančiame tarptautiniame folklore konkurse-festivalyje „Saulės žiedas“ šiais metais dalyvauja net du kolektyvai iš Latvijos – liaudies šokių grupė „Katvari“ iš Lambaži ir folkloro grupė „Viteri“ iš Rėzeknės.
Daugeliui atrodo, kad lietuviai ir latviai yra labai panašios tautos. Ir jie yra teisūs. Neveltui Latvijos žmones vadiname broliais ir seserimis – juk esame kilę iš tos pačios Baltų tautos, turime labai panašias tradicijas bei papročius. Žinoma, yra ir skirtumų. Pavyzdžiui, visai neseniai vykusi Joninių šventė Latvijoje yra kur kas populiaresnė nei Lietuvoje.
Stipri Joninių dvasia aiškiai pastebima sostinėje Rygoje, kur kelias dienas prieš šventę galima rasti visko, ko jai reikia – pradedant vaistažolėmis ir baigiant šventinėmis dainomis. O dieną prieš Jonines visas miestas knibždėte knibžda nuo liaudies ansamblių iš visos Latvijos. Visi norintys gali pinti ar mokytis pinti vainikus, žaisti žaidimus bei dainuoti.
Latvijoje „Jāņu diena”, taip pat kaip ir Lietuvoje, yra sutapatinama su vasaros saulėgrįža (Rasomis). Ši šventė – sena pagoniškos kultūros tradicija, kuri vieniems yra tarsi meditacija, paremta protėvių tikėjimu, kitiems – sielos valymo dainomis bei pirtimi metas. Žinoma, kai kuriems tai tiesiog reiškia linksmybes: šokius, dainas, maistą bei gėrimus.
Iš tiesų Joninės reiškia daug daugiau nei pastarasis apibūdinimas. Šventimo tradicijos ir ritualai, galima sakyti, identiški lietuviškiesiems, tačiau lietuvių, švenčiančių šią šventę, ne taip gausu kaip Latvių. Joninių dainos arba latviškai „līgotnes”, su tipiniu jų priedainiu „Līgo!“ (įdomu tai, kad dainuoti galima bet ką, svarbiausia, kad priedainis būtų būtent toks), gali būti girdimos jau kelias savaites prieš Jonines, tačiau tikroji šventė prasideda tik naktį iš birželio 23-osios į birželio 24-ają.
Joninių naktį Latvijoje laužai dega ne tik ant visų kalnų ir kalvų, bet ir beveik kiekviename kieme. Ugnis – sakralumo simbolis, todėl, pagal seną paprotį, prikrauta malkų statinė uždegama ir keliama ant stulpo – kuo toliau šviesa sklinda, tuo daugiau šventumo bei apsaugos turi ši magiška naktis.
Anksti pradedamos dainuoti dainos taip pat neatsiejamos nuo Joninių. Šventės metu jos dainuojamos beveik visą laiką: tiek sveikinant vieni kitus, vaikštant po pievas ir javų laukus (norint paskatinti derliaus augimą), tiek erzinant šeimininkus dėl netvarkingos aplinkos.
Joninės arba „Līgo“ šventė yra glaudžiai susijusi su gamta, todėl puošiamasi jos atributika. Joninių naktį moterys ant galvų dedasi gėlių vainikus, o vyrai – ažuolų. Kambariai ir gyvenamojo pastato durys puošiami beržo šakomis, o daržinės durys – šermukšnio šakelėmis. Kambariai taipogi kvėpinami ajarais. Nemažai besilinksminančių apsirengia tradiciniais liaudies kostiumais ir išbando daugelį papročių, dalyvauja ritualuose tikėdami, kad nakties paslaptingumas suteiks jiems daugiau jėgų.
Tikėkimės, kad mūsų kaimynai Joninių naktį pasisėmė pakankamai jėgų folkloro konkursui-festivaliui „Saulės Žiedas“ ir atskleis mums visą savo kultūros grožį. Džiaugiamės galėdami Šiauliuose sutikti net du nuostabius kolektyvus iš šios šalies ir gėrimės jų pasirodymais.
