TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Savanorystė gyvūnų srityje: mitai ir realybė

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Savanoriškos pelno nesiekiančios gyvūnų globos organizacijos, vykdydamos savo veiklą, turi progą pastebėti, kokį klaidingą vaizdą apie gyvūnų globą, kovą už jų teises, jų gelbė...

Savanoriškos pelno nesiekiančios gyvūnų globos organizacijos, vykdydamos savo veiklą, turi progą pastebėti, kokį klaidingą vaizdą apie gyvūnų globą, kovą už jų teises, jų gelbėjimą yra susidaręs dažnas Lietuvos visuomenės narys. Taigi, pasikalbėkime šiek tiek apie savanorišką veiklą gyvūnų globos srityje arba, konkrečiau, apie su ja susijusias visuomenėje paplitusias nuomones ir realybę. 10 klaidingų požiūrių ir egzistuojanti tiesa iš mūsų, kasdien su tuo dirbančių, savanorių lūpų.  1. Kas yra savanoriavimas gyvūnų globos srityje?  Visuomenėje paplitusi nuomonė: laisvalaikio praleidimo būdas, minkštaširdžių ir sentimentalių žmonių užsiėmimas.  Realybė: tai sunkus, visuomenei reikalingas ir atsakingas darbas. Po savanorių priežiūros gyvūnus žmonės mato sveikus, gražius ir mielus. Nedaugelis susimąsto, kiek reikia įdėt pastangų, kad gyvūnas tokiu taptų. Juk pas mus atsiranda dažnai ne išpuoselėti, prie patogaus ir kokybiško gyvenimo pratę keturkojai – tokiems mūsų pagalbos nereikia. Gyvūnai, su kuriais susiduriame mes dažnai yra ligoti, nusilpę nuo įvairių ligų, badavę ar sužaloti. Kad vėl sužibėtų apsiblaususios akys ir sumojuotų uodegos reikia didelio pasišventimo, išmanymo ir didelių pastangų. Gyvūnas – ne žmogus, jis nepasakys, kur jam skauda, ką jis jaučia, ar kodėl jam negera. Savanoris išmoksta skaityti keturkojų kūno kalbą, perpranta jų psichologiją, išlavina pastabumą ir kūrybingumą, ieškant tinkamų pagalbos būdų. Kad ir kokią gerą širdį turėtum, jos nepakanka, kad pasirūpintum daugialypes traumas patyrusiu gyvūnu.    2. Kas gali dirbti savanorišką darbą, susijusį su beglobiais gyvūnais?   Visuomenėje paplitusi nuomonė: bet kas, kas turi augintinį, bet kas, kas myli gyvūnus.  Realybė: tokia veikla užsiimti gali tik atsakingi, pareigingi, apie gyvūnus nusimanantys ir stiprių nervų žmonės. Kodėl? Nes gyvūnų globa toli gražu nėra susijusi vien su šuniukų vedžiojimu, kačiukų glostymu ir kitais, tiek gyvūnui, tiek žmogui, maloniais užsiėmimais. Kiekvienas, kuris nori šia veikla užsiimti tiesiogiai, t. y., dažnai kontaktuodamas su keturkojais, turi savęs paklausti, kaip reaguotų, pvz., nuo pavadėlio nusitraukus ir pabėgus šuniui? Kaip reaguotų, susidūręs su agresyviu keturkoju? Ar sugebėtų suteikti reikiamą pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui, keturkojui susižeidus arba sužeidus kitą?  Neslėpsime nuo Jūsų ir kitos, tragiškos mūsų šalies realybės, susijusios su savanoriška gyvūnų globa. Ar esate pasiruošę pamatyti katiną išdurtomis akimis? Arba šunį prakirsta galva? Toks vaizdas gali pašiurpinti bet ką, o gailestis priversti susiimti už galvos ir pulti į ašaras. Tokia reakcija natūrali, tačiau savanorio pirma pareiga – padėti. O nusisukdamas į šalį ar puolęs „sriūbauti“, gyvūno kančios nenumalšinsi. Privalai mąstyti blaiviai ir racionaliai bei skubiai apgalvoti, kaip padėti, ir tai įvykdyti.  3. Kaip Lietuvoje yra paplitęs žiauraus elgesio su gyvūnais reiškinys, ką jis reiškia? Kiek su tuo susiduria savanoriai?  Visuomenėje paplitusi nuomonė: sadizmo atvejai pavieniai, ir tie plačiai nušviečiami žiniasklaidoje. Tai išpūstas muilo burbulas, paskatinęs vadinamojo „šunų kulto“ atsiradimą. Reiškinys nereiškia nieko, tai tik, pvz., vaikų pakvailiojimas.   Realybė: sadizmas su gyvūnais Lietuvoje paplitęs epideminiu lygiu ir signalizuoja apie visiškai nesprendžiamą problemą ir visuomenės išsigimimą. Mūsų savanoriai susiduria su tuo labai dažnai ir, deje, reguliariai. Tik neseniai tokių atvejų viešinimą paskatino plačiai nuskambėjusi Pipiro istorija. Kad jūs žinotumėte, kiek tokių Pipirų slaugo gyvūnų globos organizacijų savanorių rankos. Tenka dažnai kontaktuoti su policija, stengtis kiek galima garsiau skelbti apie tokius atvejus ir, deja, dažnai atsitrenkti į akliną sieną. Taip yra dar ir todėl, kad mūsų visuomenė tikrai neapsišvietusi šiuo klausimu. Retas supranta, kad žiaurus elgesys ir sadizmas yra daug pavojingesnių problemų indikatorius. Vakarų šalyse jau seniai nustatyta, kad jis turi tiesioginį ryšį su daug rimtesniais nusikaltimais. Pagal FTB duomenis,  žiaurumais su gyvūnais buvo viena dažniausiai pasitaikančių savybių, vienijančių serijinius žudikus. Vakarų mokslininkai bei teisėtvarkos institucijos jau seniai susiejo gyvūnų kankinimą vaikystėje su buitiniu smurtu, serijiniais žudymais, prievartavimais ir vaikų įvykdomais nužudymais. Kitaip sakant, žmonės, kankinantys gyvūnus, yra pavojingi ir mums. Labai dažnai nuo šunų ir kačių jie pereina prie kitų silpnesnių mūsų visuomenės narių. Vienok, mūsų teisėtvarka į tai žiūri ne kaip į vieną ryškiausių pavojaus ženklų, o kaip į nusižengimą, vertą kelių šimtų litų baudos.      Savanoriai kiekvieną dieną kovoja, kad keistų šį klaidingą nusiteikimą.   4. Kokią reikšmę turi gyvūnų globos savanorių darbai? Ar jie turi tęstinį poveikį?  Visuomenės nuomonė: reikšmė apsiriboja naujų namų suradimu beglobiams gyvūnams, trumpai tariant tuo, kad Sargis ir Pūkė vėl turi stogą virš galvos. Tęstinio poveikio nėra, veikla neturi poveikio žmonių visuomenei.  Realybė: iš tiesų, savanorių veikla yra nepalyginamai platesnė ir reikšmingesnė. Mes nesakome, kad surasti naujus namus Sargiui arba Pūkei nėra svarbu, tačiau, jei nesistengtume daryti daugiau, žvelgti giliau, visą laiką tik ir rankiotume keturkojus nuo šiukšlių konteinerių ir pamiškių. Šalia to mes užsiimame plačia socialine veikla, kurios tikslas – keisti mūsų visuomenę, išmokyti ją atsakomybės, įtakoti su gyvūnų globa susijusią įstatyminę bazę, vykdyti prevenciją ir taikyti visas kitas priemones, kad ši egzistuojanti benamių gyvūnų problema išnyktų.   Juokaudami tarpusavyje kalbamės, kad mes siekiame to, jog mūsų nebereikėtų. Platiname informaciją apie sadizmo atvejus, kad priverstume reaguoti teisėtvarką, ir gyvūnų kankintojai būtų baudžiami. Vykdome švietimo programas vaikams tam, kad jie nuo mažens suvoktų, jog keturkojis yra gyvas, jo negalima skriausti, juo reikia pasirūpinti. Kad būti stipresniu už kažką visų pirma reiškia atsakomybę padėti silpnesniam. Stengiamės įtraukti jaunimą į savo veiklą, kad jis taptų socialiai atsakingas ir suprastų, kad už visas egzistuojančias problemas atsakome drauge, nes tai mūsų visuomenė, mūsų šalis ir mūsų bendros bėdos.  5. Kiek savanorių veikloje reiškia atsakomybė? Kiek čia yra susijusių įsipareigojimų?  Visuomenės nuomonė: už darbą negaunamas joks atlygis, teisinių santykių nėra, todėl nėra ir didelės atsakomybės ar įsipareigojimų. Tavęs negali atleisti iš darbo, pareikšti papeikimo, neduoti premijos.  Realybė: taip, atleisti iš darbo tikrai negali, tačiau vargiai atsakomybe galima pavadinti kažko darymą, bijantis tau žalingų veiksmų. Tai greičiau reikiamybė, privalomumas. O mūsų darbas yra grįstas kitokia atsakomybe – atsakomybe už daug silpnesnį už tave, kuris į nieką kitą pagalbos kreiptis ir pasiskųsti niekam negali. Valgyt ar į lauką norinčiam šuniui nepasakysi, kad tave paliko vaikinas, todėl tu neturi nei jėgų, nei noro kažką daryti. Visiškai nuo tavęs priklausomam padarui nepasiteisinsi, kad neturi nuotaikos ar laiko. Ši atsakomybė kyla ne iš baimės būti nubaustam, o iš savo pareigos prieš silpnesnį suvokimo.   6. Kokio amžiaus žmonės paprastai užsiima savanoryste gyvūnų globos srityje?   Visuomenės nuomonė: tai jaunimo užsiėmimas. Su šuniukais ir kačiukais lakstyti gali tik vaikai ir paaugliai, vyresnio amžiaus žmogui tam nėra nei laiko, nei poreikio. Negana to, liaudiškai šnekant, „ne prestižas“ užsiiminėti tokiais niekais.   Realybė: savanoriauti gyvūnų globoje gali bet kokio amžiaus asmuo. Ir pačius darbus galima bei patartina suskirstyti pagal amžiaus grupę ir gyvenimišką patirtį. Tiesą sakant, prieglaudoje dirbti ir lankytis gali tik asmenys, sulaukę 16 metų, ir tie turi turėti tėvų sutikimą. Kodėl taip yra? Nes savanorystė gyvūnų globoje yra susijusi ir su tam tikrais pavojais: traumuoti ir skriausti gyvūnai gali vien iš baimės apdraskyti ar apkandžioti. Deje, dažnai pas mus jie patenka būdami ligoti. Laikantis visų higienos priemonių užsikrėsti tikrai negalima, tačiau vaikas ne visada tai supras.  O kalbant apie vyresnio amžiaus žmones, jų turima patirtis ir pasišventimas yra didžiulė vertybė. Tokio žmogaus jau netrikdo ankstyvos jaunystės blaškymasis, jis nebesivaiko madų, o gerai žino, ko jam gyvenime reikia, ir kas jam yra svarbu. Todėl jo apsisprendimas mums padėti yra aukso vertės. Jaunystė ir brandus amžius, entuziazmas ir atsakomybė, abu labai reikalingi mūsų veikloje.   7. Kokio tipo asmenybės paprastai užsiima savanoriška veikla gyvūnų globoje?  Visuomenės nuomonė: vieniši, socialinių įgūdžių neturintys žmonės, kurie laiką leidžia su gyvūnais todėl, kad nemoka rasti kontakto su žmonėmis.  Realybė: mūsų savanoriais dirba komunkabilūs, sąmoningi, puikius bendravimo įgūdžius turintys žmonės. Pastarieji yra būtini, nes dirbti tenka komandoje. Privalai mokėti sutarti su kitais nariais, rasti bendrą kalbą, išmanyti diplomatiją. Juk kiekvieno gyvūno istorijoje dalyvauja visa eilė žmonių: vieni gelbėja, kiti prižiūri, treti vežioja pas veterinarus, ketvirti rūpinasi nuotraukomis, istorijų aprašymu ir pan. Savo mažoje darbo grupėje stengiamės išsaugoti draugišką nuotaiką, kad kiekvienas žinotų, jog, ištikus bėdai, nebus paliktas akistatoje su kenčiančiu gyvūnu. Kad tuoj pat padės bet kuris kitas komandos narys, kuris tik turės galimybių. Sutarimas bei parama yra kertiniai efektyvaus darbo akmenys. Naujas savanoris mūsų tarpe yra iš karto priimamas kaip draugas, nes mes visi dalinamės ta pačia atjauta, neabejingumu ir noru padėti  tiems, kuriems nepadeda niekas kitas.   8. Ar savanorių vykdoma masinė beglobių gyvūnų sterilizacija tikrai reikalinga?  Visuomenės nuomonė: žinoma, ne, nes sterilizacija – yra gyvūno žalojimas, „ėjimas" prieš gamtą.  Realybė: Skeptikų norėčiau paklausti: o ar mažų kačiukų ir šuniukų mėtymas po griovius, šiukšlių konteinerius, jų skandinimas ar gyvų laidojimas gamtos dėsniams nenusikalsta? Ar tai, kad žmonės nuolatos mėto savo augintinius į gatves, kur jie dauginasi, valkatauja ir tampa sadistų aukomis, vyksta būtent taip, kaip motulė gamta surėdžiusi?    Sterilizacija yra vienintelis humaniškas būdas kontroliuoti beglobių gyvūnų populiaciją ir mūsų visuomenei pagaliau reikėtų pradėti mokytis iš JAV ir Vakarų Europos ilgametės patirties. Už tai, kad kas dieną žudomi nieko niekam bloga nepadarę gyvūnai, netiesiogiai atsakingas kiekvienas žmogus, kuris leidžia jiems veistis. Deje, šioje situacijoje nėra „teisingo varianto“. T. y., neveislinių gyvūnų prieauglis arba užkasamas ir paskandinamas (vaikai, paklauskite bobutės kaime, kur pernykščius septynis kačiukus padėjo), arba dovanojamas draugams ir pažįstamiems – tačiau tai taip pat blogai, nes tik ką gimę padarėliai užima vietas, kurias turėtų užimti į gatves išmetami beglobiai. Tai jiems iš pradžių reikia surasti namus, o tik tada didinti populiacijos skaičių.  Pagalvokite – ar sėtumėte papildomai dešimtis hektarų bulvių, jei matytumėt, kad turimos ir niekam nenaudojamos pūva rūsyje?   Būtent dėl to „Lesė“ yra viena iš gyvūnų globos organizacijų, ypač besirūpinančių beglobių gyvūnų sterilizacija.  9. Ar norint savanoriauti gyvūnų globos srityje, reikalingas pašaukimas?  Visuomenės nuomonė: pašaukimo nereikia, čia tau ne tapyba ir ne poezija.   Realybė: mūsų atsakymas priklauso nuo savanorystės srities. Jei renkatės, kaip aš vadinu, „nuotolinį“ savanoriavimą, dirbant prie kompiuterio arba projektų, pašaukimo, galbūt, ir nereikia. Tačiau, jei renkatės tiesioginę savanorystę, kurios metus nuolatos bendraujate su gyvūnais ir reguliariai sprendžiate su jais susijusias bėdas, pašaukimas būtinas. Tik pasišventęs žmogus gali dirbti tokį darbą, kuris mūsų šalyje kol kas yra labai sunkus. Tik „pašauktas“ žmogus gali rinktis stoti į silpnesniojo pusę, susitaikyti su mintimi, kad didžioji dalis visuomenės jo nesupras; kalbėti už tą, kuris kalbėt negali, kuris laikomas menku, nevertu pastangų; rasti savy jėgų būti jo balsu; būti lyginamam su vienišės, namie auginančios 12 kačių, stereotipu; išdrįsti sugėdinti, prieštarauti ir likti nesuprastam. Ar gi tai ne pašaukimas?  10. Kokį atlygį gauna mūsų savanoriai?  Visuomenės nuomonė: atlygio nėra.  Realybė: mūsų savanoriai gauna didžiulį atlygį, tik jis ne piniginis ir ne su turtais ar karjera susijęs. Atlygis už mūsų darbus – didžiulis dvasinis ir moralinis pasitenkinimas. Pagalba tam, kuriam jos labai reikia, priemonės keisti tai, ką reikia keisti ir dėkingumo kupinos keturkojų akys – tai puiki psichoterapija, gyvenimo kokybės rodiklis ir didelis džiaugsmas. Kai matai, kad dėl tavo įdedamo darbo pradedama stotis ant kojų, iš naujo pasitikėti, iš naujo glaustis, vėl vizginti uodegą – jausmas sunkiai nusakomas, ir jo nesupras tas, kuris niekada nepadėjo visiškai nuo jo priklausomai ir pačiai silpniausiai mūsų visuomenės būtybei.   Neseniai važiavau į Kačerginę gelbėti automobilio partrenkto kačiuko, kuris su nuo smūgio išmušta akimi ir sutraiškytu žandikauliu tris dienas pragulėjo iš skausmo kniaukdamas kelių mažyčių gatvelių sankryžoje, kuria visą tą laiką ramiai vaikščiojo žmonės, mamos stumdė vaikų vežimėlius, krykštavo ir lakstė patys vaikai. Kuo nori būti – tuo, kuris abejingai praeina pro šalį, ar tuo, kuriam mažo ir nekalto skausmas toks pats, kaip savo? Tai klausimas, kurį turime užduoti patys sau.  Sakykite, kiek iš Jūsų, praeidami pro susigūžusį benamį gyvūną arba skaitydami spaudą bei žiūrėdami reportažus apie kirviu užkapotą, šratiniu šautuvu sušaudytą katiną ar šunį, kuriam į burnelę buvo pripilta klijų, galvojote: „Dieve, kaip baisu. Kad aš galėčiau ką nors pakeisti, kaip nors padėti?...“  Mūsų organizacija ir suteikia Jums šansą tai padaryti. Nuo „Aš noriu" pereiti prie „Aš galiu“. Šis atlygis didžiulis. Ieva Balčiūnaitė, Savanoriška gyvūnų globos organizacija LESĖ
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt