Kas yra savanorystė? Dauguma mūsų tai supranta, kaip savanoriavimą festivaliuose, savanoriavimą kažkur toli toli nuo Lietuvos, tarkim Afrikoje, galų gale - savanoriavimą karinėje organizacijoje. Vis tai atima nemažai laiko, tiesa? Mažiausiai 3 dienas. Esame taip susižavėję populiariomis savanorystės idėjomis, kurias reklamuoja laikraščiai, internetiniai puslapiai, televizija, kad pamirštame pasižiūrėti kas yra aplink mus.
Ne, aš nekalbu apie pagalbą močiutei pereinant kelią, nes šiais laikais džiaugsies, jei pats negausi į nosį nuo jos :,,Nereikia man, tašę pati pasilaikysiu, dar apavogsi!". Skamba kaip spjūvis į veidą, taip? Todėl, išbandžiusi visas savanorystei galimybes suteikiančias vietas, į kurias mane tik priėmė, pagaliau atradau vietą,kurioje esu visada laukiama. Ten nesvarbu nei tavo amžius,nei fizinis pasiruošimas, užimtumas, finansinės galimybės, tavo įgyti gyvenime titulai, net atsakingumas - nesvarbu viskas,ko reikalauja dauguma savanorystės organizacijų. O kur dar anketos.. Čia užtenka tik tavo noro, didesnės širdelės ir emocinės stiprybės.
Ta vieta - tai neįgaliųjų vaikų darželis. Pamenu, pirmą kartą kai ėjau, ėjau vos ne per prievartą. Su didele baime, bet dideliu noru save išbandyti. Ėjau kartu su keliomis draugėmis, kad būtų drąsiau. Dabar džiaugiuosi dėl šio sprendimo,nes vienai būtų buvę emociškai per sunku. Tąkart pasiėmėm spalvinimo knygučių, pieštukų, popieriaus ir tikėjomės, porą valandų pabuvusios, išeiti su plačiomis šypsenomis. Bet neišėjome... Išgirdę ,,neįgalieji vaikai" , apie ką pirmiausia pagalvojame? Pagalvojame apie Nomedos akciją prieš pat Šv. Kalėdas, daug invalido vežimėlių, lovyčių, vaikučių be rankos, be kojos.. O čia atvirkščiai. Čia pakliuvau į protiškai neįgalių vaikų grupę.
Pirmas minutes galvojau, ką man dabar reikės su jais veikti? Spalvinimas nebeatrodė toks įdomus, žaisti, atrodė, irgi negalėsiu.. Vos pradėjau sukti galvą, mano mintis nutraukė šiltas apkabinimas. Pamačiau, kiek daug mergaičių prieina, mane apkabina, sako ,,labas", o vaikinai spaudžia ranką kaip tikri vyrai. O svarbiausia, pamačiau tai, ko nieku gyvu nepamatysi įprasto vaiko akyse - beprotišką džiaugsmą ir susigėdusį dėkingumą. Man nereikėjo rūpintis, ką su jais veikti, pati auklytė parodė, kur yra dėlionės, kur yra spalvotas popierius ir visi kartu mes žaidėme vaikams priimtinus žaidimus, piešėme draugiškumo medį ir tiesiog šokome!
Tie vaikai be galo mėgsta muziką! Nesvarbu, ar klausosi S.Povilaičio, ar rusiško popsiuko, jie džiaugiasi, kad skamba muzika. Bet didžiausia laimė, kaip sakė auklytė, buvome mes. Ji minėjo, kad išvakarėse sakė vaikams, jog ateis svečių, tai mažieji nuo vakaro iki mūsų atėjimo laiko vis klausinėjo, kada gi mes įžengsim pro duris. Auklėtoja liepė kitą kartą nesinešti sausainių, knygučių, nes viso to jie turi, ji tik prašė vėl ateiti. Nes paprasčiausias bendravimas neįgaliesiems vaikams prilygsta dovanai. Juk mes, lietuviai, esamę pratę kritikuoti kitus, nepriimti neįgalaus žmogaus kaip lygiaverčio, tad ir šie vaikai ne išimtis. Jie dažnai girdi pašaipų iš vyresnių darželio auklėtinių, o ką jau kalbėti apie pirmokus, antrokus..
Neįgalieji vaikai, nors patys to nesupranta, yra vengiami kitų vaikų. Todėl paprastai bendraujant, rodant, kad su jais viskas gerai, ugdai jų norą kovoti už save. Parodai, kad jie kitokie, ir tai yra GERAI, nes visokių yra šiam pasaulyje ir visiem reikia sutilpti po viena Saule ! Nieko nedarydamas fiziškai sunkaus, ar juolab materialaus, priklijuoji vaikams šypsenas nors porai valandų per dieną. O kas gali būti geriau? Ir visai nesvarbu, kad kiekvieną kartą atėjus, jiems prisistatinėji iš naujo. Kartais jie tave prisimena, kartais užmiršta ir žiūri su vis nauju susidomėjimu.
Taip, tai tikrai yra labai sunku emociškai. Vakare po apsilankymo būna, kad nubrauki ašarą, o būna, kad ir neužmiegi porą valandų. Ir taip kaskart,nes prie to neįmanoma priprasti. Bet nepaisant to, yra ir kita pusė. Pirma,tai džiaugsmas vaikams, antra, tai šiek tiek kitaip pradedi vertinti gyvenimą. Žiūrėdama į savo rankas imi supranti, koks tai svarbus „įrankis" tavo gyvenime. Supranti, koks pilnas galimybių yra tavo gyvenimas, koks esi nepriklausomas, koks laimingas, kad esi toks, kaip ir dauguma kitų! Šypsenų išėjus nebūna, būna tik atodūsis, nes tai vienaip ar kitaip tai vargina. Juk būdama su vaikais,jiems atiduodi visą save. Aš tai jau darau metus. Nesu tam pasišventusi, nueinu kartą per mėnesį, kartais du, nes, kaip jau minėjau, tai emociškai yra sudėtinga. Na, bent jau man. Bet kiekvieną kart iš ten išėjus, žinau, kad atlikau gerą darbą jiems ir gerą darbą sau.
Manau, kiekvienas miestas, ar regionas turi tokią grupę. Tad jei Tu turi per mėnesį nors valandą laisvą laiko, nepabijok nueiti, nepabijok duoti tai, kas tau nekainuoja, tiems, kam to labiausiai reikia. Garantuoju, pradėsi labiau vertinti kiekvieną smulkmeną dienoje, pats sau įsispirsi į sėdynę ir tai bus puikiausias motyvas pasiimti viską, ką gali, iš šio gyvenimo!
Nuotraukos Viktorijos Kirdeikaitės.
