Prieš Jonines važiavau į Šiaulius aplankyti ten gyvenančių savo tėvelių ir iš jų sužinojau apie nelinksmą Bakso gyvenimą. Mano tėvelių daugiaaukštis namas yra visai šalia nuosavo medinio namo, kurio teritorijoje, be būdos ir kitokių gyvenimiškų, nors ir menkiausių džiaugsmų, gyvena apie 7 m., vidutinio ūgio, draugiškas patinukas Baksas. Šunelis iš kažkokio kaimo į Šiaulius (į tą namą) atvažiavo prieš kokius 4 m., kai jam buvo apie 3 m. amžiaus. Bakso šeimininkas, kuris ir paprašė kito kaimyno, kad jam atvežtų kaime tapusį nebereikalingą Baksą, buvo išgeriantis žmogus, bet geras ir jautrus gyvūnams.
Jis niekada Bakso neskriaudė, netgi kasdien vedžiodavosi jį pasivaikščioti prie Talšos ežero (nes labai netoli šis ežeras nuo jų gyvenamosios vietos Talšos g.). Tai buvo ko gero laimingiausias laiko tarpsnis Bakso gyvenime, kuris, deja, truko tik 1,5 m., nes šunelio vienintelis draugas šeimininkas mirė. Mirdamas žmogus paprašė savo žmonos neskriausti jo draugo ir globoti tinkamai. Dveji metai praėjo nuo šeimininko mirties. Jie Baksui buvo ypatingai sunkūs: pripratęs prie skanesnio kąsnelio ir ilgų pasivaikščiojimų, jis nebeturėjo tų malonumų. Praleido tuos metus būdamas nuolat pririštas prie namo (būdos nėra), retai gaudamas skanesnį ėdesį. Pastaruoju metu Baksiukas dažnai verkdavo ir tuo savo verksmu atkreipė šalia esančio namo gyventojų dėmesį.
Aišku, ne visi puolė žiūrėti, kur čia verkia šuo, bet mano tėtis – jautrios sielos žmogus – nubėgo pirmas. Rado vargdienį ir nuo tos dienos, kaip malda, jo gyvenime tapo kasdieninis ėjimas su bliūdeliu maistelio pas Baksiuką. Pakalbėjo jis ir su Bakso šeimininke – jai šunelis nereikalingas, sako gali paimti, jei kas nori.
Suprantu, kad tikiuosi stebuklo, bet gal kas nors panorės priglausti draugišką, meilų, nebe jauniklį šunelį, kuriam labai reikia bendravimo su žmogumi. Už jį, jis padarytų bet ką, būtų pats ištikimiausias, laižytų rankas ir džiaugtųsi tuo, kad vėl turi draugą. Baksui būtina su kažkuo kalbėti, išsipasakoti. Kol kas jo vienintelis draugas – mano tėtis, kuris atbėga pas Baksą tik jį pamaitinti, nes užsibūti negali ilgai ne savo teritorijoje, jau ir taip šeimininkė truputį pyksta, kad Baksas valgo, o po to jo kakių pilna aplink. O kur jam vargšui atlikti gamtinius reikaliukus, jei jis visada pririštas. Yra išeitis – nevalgyti.
Labai lauksiu jūsų skambučių. SKAMBINKITE RASAI TEL. NR. 8 606 50618. Aš susisieksiu su savo tėveliu ir Bakso šeimininke.
Dar noriu paprašyti, gal kas nors, gyvenantis Šiauliuose, gali padovanoti Baksui būdą, kurioje jis galėtų gelbėtis nuo lietaus ir jaustųsi saugus. Kol atsiras žmogus, norintis priglausti nelaimėlį Baksą, jis nors turės stogą virš galvos.
Ačiū labai.
