Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sparnuotam – visos erdvės

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

„Sparnuotam – visos erdvės” – taip pradėjo savo kalbą Loreta Vaicekauskienė. Daugiakalbystės popietė prasidėjo 14 valandą, kovo 16 dieną. Palietėme įtin svarbią visuomenei temą – kokią vietą privalo užimti daugiakalbystė mūsų asmeniniame gyvenime. Ar svarbu mokėti kuo daugiau kalbų, o galbūt užtektų ir vienos, anglų kalbos? Šio straipsnio bėgyje pabandysiu įrodyti, kad vienos užsienio kalbos visdėlto neužtenka.

„Sparnuotam – visos erdvės” – taip pradėjo savo  kalbą Loreta Vaicekauskienė. Daugiakalbystės popietė prasidėjo 14 valandą, kovo 16 dieną. Palietėme įtin svarbią visuomenei temą – kokią vietą privalo užimti daugiakalbystė mūsų asmeniniame gyvenime. Ar svarbu mokėti kuo daugiau kalbų, o galbūt užtektų ir vienos, anglų kalbos? Šio straipsnio bėgyje pabandysiu įrodyti, kad vienos užsienio kalbos visdėlto neužtenka.

Irena Raudienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė, kalbėjo apie padėtį mokykloje. Savo kalbą pradėjo minėdama Europos Tarybą, kuri pirmoji pradėjo kalbėti apie daugiakalbystę. Turi įsiminti, kad kalbant apie daugiakalbystę, Europos Taryba iš pradžių kreipia dėmesį į gimtąją kalbą. Lietuvoje, turime apibriežę, kad  mokyklose yra svarbiausios anglų, vokiečių ir prancūzų, o antroji kalba yra neribojama. Lietuvoje tiktai 40% mokinių pagrindiniame ugdyme pasirenka mokytis dvejų kalbų. Čia ir kyla klausimas: kokios yra priežastys?  Dažniausiai mokiniai pasiteisina tuo, kad neturi laisvo laiko, nes daug valandų skyria tam, kokius egzaminus laikys. Deja, tik 66% mokinių sugeba laisvai kalbėti užsienio kalbomis, nors mokosi jų net vienuolika metų. Iškyla retorinis klausimas: kas dėl to kaltas? Ar kalti mokytojai, kai sako, jog nieko nemokame, ar mes patys esame labai savikritiški?

Loreta Vaicekauskienė, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovė, pastebėjo, kad Lietuvoje gyvuoja įvairūs baubai, jog lietuvių kalba pamažu išnyksta. Po pravestos statistikos, liginusios anglų kalbą su kitomis Lietuvos daugiausia vartojamomis kalbomis, buvo nuspręsta, kad lietuvių kalba tinka viskam, o anglų kalba ypač tinka verslui ir mokslui. Rusų kalba vartojama privačioje sferoje: bendravimas su šeima, arba draugais, kadangi viešoje sferoje ši kalba su anglų jau nebekonkuruoja. Dar viena pastaba buvo išsakyta, kad mokyklose reikia kalbėti apie mokymo metodus, nes mokiniai gali išmokti akimirksniu, o vaikai labai daug ir greitai, jeigu juos nekankins gramatiniais pratimais.

Ineta Dabašinskienė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, papasakojo mums apie kalbų mokėjimo naudą kaip sau, taip ir visuomenei, valstybei, ar individui. Dažnai mokyklose iškyla problemos dėl pasirenkamų kalbų. Mokiniai skundžiasi tuo, kad mokyklos negali pasiūlyti kalbų, kurių norėtų išmokti. Deja, daugiakalbystės, arba kalbų įvairovės, Lietuvoje mes neturime. Statistika, kuri buvo pravesta ir parodyta ministerijos, teigia, kad mokyklose turime galimybę pasirinkti bent iš trijų Europos kalbų: vokiečių, prancūzų, ar anglų. 96% mokinių kaip pirmąją užsienio kalbą mokosi anglų, antrąją, daugiau negu 80%, renkasi rusų.

Tai kur yra ta kalbų įvairovė? Įvairovė miršta. Vokiečių ir prancūzų kalbos yra labai svarbios, bet jos, dėja, išnyksta. Tėvai labai svarbų vaidmenį vaidina vaikams pasirenkant kalbas. Jų žodžiais, tėvai padės jiems atlikti namų darbus, bet taip neįvyksta. Pagaliau, kada paskutinį kartą važiavai į tą šalį, kur yra kalbama rusiškai? Dilema tokia, kad per vienuolika metų mokiniai neišmoksta nei anglų kalbos, nei rusų. Dabar iškyla klausimas: ar metodai prasti, ar mokytojų pasiruošimas prastas?

Kalbos yra svarbios verslui. Yra atlikti tyrimai rodantys, kad mažos ir vidutinio didumo įmonės prarado miliardus eurų dėl to, kad nemokėjo užsienio kalbų, arba neturėjo žynių apie tarpkultūrinę komunikaciją, nepažinojo kitų kultūrų, nežinojo kaip bendrauti, kaip derybas vesti. Žmonės yra jautrūs kalboms. Jeigu kažkas moka vieną frazę, o gal ir tą kalbą, santykiai pasikeičia. Anglų kalbos negana. Jeigu mes norime, kad Lietuva turėtų šuolį ir norime šiai šaliai kažką duoti, mes patys turime būti kitokie: mokėti kalbą, bendrauti su pasauliu, būti atvyri naujovėms. Bendraujant su kitomis šalimis atsiranda supratimas, pažinimas ir tolerancija.

Vilma Bačkiūtė, Britų Tarybos atstovė, bandė įrodyti, kad Britai, visdėlto, moka daug kalbų. Patvirtino tai tuo, kad visi Vilmos pažįstami Tarybos nariai, mažiausiai moka keturias – penkias užsienio kalbas. Kalbų mokėjimas planavimas priklauso nuo to, ko žmogus nori iš savo gyvenimo. Vilmos nuomone, Lietuvoje vartojame nešiuolaikiškus terminus kalbant apie kalbas. Terminas „užsienio kalba“ pasako, jog mes vis dar gyvename už sienos ir mokomės užsienio kalbų, o užsienio kalbos nėra patrauklios, nes jos yra „už sienos“. Arba terminas „svetimos kalbos“ visiškai neskatina mokytis, nes tai, atseit, „svetima“.

Ir kokiu būdu, visdėlto, pagerinti daugiakalbystės padėtį Lietuvoje? Turiu keletas pasiūlymų. Visų pirmą, galima būtų rengti visokius susitikimus, arba nebrangius kursus, kur susibūrtų daugybę entuzjastingų žmonių. Susitikimuose galima būtų mokyti juos įvairių kalbų per žaidymus, bendravimą, muziką ir pan. Kitas dalykas, kurį norėčiau pasiūlyti, tai būtų televizijos programa, per kuria kiekvieną dieną, nors po vieną valandą, mokytų kalbų. Jauni žmonės daug laiko praleidžia prie televizoriaus, tai kodėl gi nepabandžius sukūrti ką nors susijusį su kalbomis? Tokie būtų mano pasiūlymai, kaip pagerinti padėtį Lietuvoje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt