Namuose šventė. Butiokė grįžo iš savo gimtojo krašto su pilnais krepšiais naminių gėrybių. Velniop grikių dietą, bent vieną kartą galima sau leisti pavalgyti kaip kultūringam žmogui. Varškėčiai, rauginti agurkai, obuolienė – juk gyveni tik kartą. O jei už maistą dar ir mokėti nereikia – šventė studentui.
Varškėčiai, rauginti agurkai, obuolienė – juk gyveni tik kartą. O jei už maistą dar ir mokėti nereikia – šventė studentui
Kalbant apie kitokias šventes, artėja Kalėdos. Ir jų tikrai nelaukiu. Tai turbūt viena beprasmiškiausių, bet paradoksas – ir viena gražiausių švenčių metuose. Kalėdos, sukeliančios visų, tame tarpe ir mano, viltis, kad štai pagaliau Kalėdų senelis man padovanos ką nors praktiško. Na žinai, dovanų čekį, kurį galima panaudoti reikalingiems daiktams, kokį šampūną ar dantų pastą. O ten tik kojinės. Nors, velnias, kojinės, kaip ir viskas šitoje netikrų turtuolių šalyje, kainuoja daug.
O kaip laikas iki Naujųjų metų? Visi aplink kažkokie įsimylėję ir susiporavę lyg pavasarį. O aš sėdžiu apsikabinusi savo vienintelį ir tikrą mylimąjį – kompiuterį. Rašau savo referatus, darbus, žiūriu į kačių nuotraukas internete ir tikrai neturiu laiko jokiems santykiams ir jokioms meilėms. Taigi Naujametinis žiburėlis nusimato su draugais, kurie turi antrąsias puses. Visi mes esam tai nors kartą patyrę, na žinai, kada esi kaip šuniui penkta koja – third wheel... Visi mes žinom, ką veikia įkaušę įsimylėjeliai. Vieni iki Naujųjų trokšta sulieknėti, kiti – nuversti kalnus, o aš tenoriu per 35 dienas susirasti vyrą!
Draugė man sako, kad nustočiau skųstis. Sako, net jei mane vežtų koks nerealiai gražus vaikinas su fantastiška, vešlia barzda, naujausiu Lexusu po vakarienės prabangiame restorane – aš vistiek burbėčiau: per natūrali sėdynių oda, man labiau patinka BMW, norėjau valgyti MCde.
Vieni iki Naujųjų trokšta sulieknėti, kiti – nuversti kalnus, o aš tenoriu per 35 dienas susirasti vyrą!
Bet dievaži, aš nesiskundžiu. Kam šiais laikais skundai rūpi ar yra įdomūs? Niekam. Mano mama, ir ta tik supratingai šypsosi, kai aš jai dėl gyvenimo neteisybės verkiu ant peties, šypsosi ir laukia, kada gi pagaliau užsičiaupsiu ir ji toliau galės ramiai žiūrėti kaip Oliveris vištieną kepa. Nesiskundžiu, tik garsiai kalbu.
Ir apskritai, koks tikslas skųstis? Juk ir pati suprantu, kad jei šiuo metu ir lindžiu mėšle, tai tik todėl, kad pati į jį įlipau, niekas nestūmė. Galų gale, nėra ir taip blogai. Gal aš tik pagal lietuviškus standartus viską taip sutirštinu, o iš tiesų tai ir yra tikrasis studentavimas?
Vilniaus studentės dienoraščio tęsinį publikuosime kitą savaitę!
