Ryte kontrabandinės cigaretės ir kavos puodelis. Pietums – grikiai, vakarienei dar cigarečių ir arbatos. Keliesi, eini į paskaitas, tada bėgi į darbą, iš darbo namo. Namų darbai ir jei pasiseka, pamiegi 4-5 valandas ir pradedi iš naujo. Paskambini mamai, pagraudeni šiek tiek, tai prie grikių gauni dar ir dešrelę.
O tėtis sako, pati pasirinkai. Ir iš tiesų, kada tėvai su rūpesčiu man bandė paaiškinti, ką tai reiškia būti nekvalifikuotu darbininku Lietuvoje, dirbti ir studijuoti vienu metu, aš tik ranka mojau. O kas man jaunai, veržliai maksimalistei? Jei tūkstančiams pavyksta, pavyks ir man. Ir štai sėdžiu, lygiai 13 dieną iš eilės valgydama grikius su sviestu, savo trijų kvadratinių metrų kambarėlyje ir svarstau, ar tikrai būtent to norėjau?
Darbas iščiulpia 30 neįkainojamai brangių mano savaitės valandų, su jomis išeina ir visa energija ir optimizmas.
Darbas iščiulpia 30 neįkainojamai brangių mano savaitės valandų, su jomis išeina ir visa energija ir optimizmas. Stoviu darbe viena ir šypsausi rusiškai mane kalbinančiam klientui. Dėde, sakau jam, „nu niepanimaju“. „Niet“, nežinau ir ką tas jūsų „naturalnaja šerst“ reiškia. Jūsų rankų mostai menkai tepadeda.
„Panimaju“, kad jūs nieko nepirksite ir kad švaistote mūsų abiejų laiką. Galėtumėte išeiti ir palikti mane vieną kontempliuoti apie šį absurdišką laiko švaistymą, už kurį man moka minimumo minimumą. Bet dėdė mane toliau kalbina. Svarstau, ar Lietuvoje jau buvo toks įvykis kaip žmogžudystė batu, ar aš būsiu pirmoji ir originali? Ir ko aš, gyvenimo nesugadinta provincialė mergaitė, tikėjausi važiuodama į Vilnių? „Niepanimaju“.
Balansuoju tarp namų darbų ir pramogų. Tėvų išlaikomi draugai nesupranta mano problemų. Ilgai neužtruksim, tik po vieną alaus, jie sako. O aš žinau tokius „vieną alus“, kurie baigiasi kažkokio „čia aš, Kolia iš vakar“ žinutėmis. Ne, jokių pramogų. Juk artėja baisusis gruodis su sesija, visos prezentacijos alsuoja į pakaušį. Iš ramaus snaudulio paskaitų metu prikelia dėstytojo balsas „tik 40 tūkstančių simbolių“, „tik 15-kos minučių prezentacija“. Mokslinė anglų kalba, 300 puslapių knygos, praktika. O juk dar ir pamiegoti kartais reikia.
Nuryju savo principus, susitaikau su gėda ir einu į „Universiteto Pub‘ą“. Ko jau ko, bet kortelių, padėsiančių su didele nuolaida paskandinti šios savaitės kartėlį, vis dar turiu.
Vilniaus studentės dienoraščio tęsinį publikuosime kitą savaitę!
