Lietuvoje plinta naujas posakis – jei nesimokai universitete, nesimokai visai. Ir kai seniau žmonės sakydavo, jog mokslai kolegijoje suteikia daugiau praktikos ir yra kur kas geresnis pasirinkimas už studijas universitete, dabar pripažinti kolegiją kaip normalią erdvę mokymuisi tapo tabu. Abiturientai verčiasi per galvą ir jei, neduok dieve, neįstoja į valstybės finansuojama vietą, priverčia tėvus parduoti butą ir nunešti visą turimą auksą į lombardą. Ir viskas tik tam, kad galėtų mokytis išsvajotame universitete. Ar tikrai aukštosios mokyklos išpildo visus studentų lūkesčius?
Nieko keisto, kad pirmakursiai, taip vadinami “fuksai”, visuomet yra pilni optimizmo – va dabar tai mokysiuosi! Tik kur tas optimizmas dingsta ketvirtame kurse?
Ketvirtakursė teisės studentė Akvilė sakosi jau dabar bijanti ateities, mat universitetas per kelis metus jai pateikė tik sausos informacijos, ilgą rekomenduojamos literatūros sąrašą ir daugiau nieko. Mergina bandė darbintis, kad galėtų bent truputėlį prisiliesti prie tikrosios, ne tik teorinės teisės, tačiau Akvilė niekam nebuvo reikalinga.
“Kai pasakydavau, kad esu trečio kurso teisės studentė, kontoros asistentės, maloniai besišypsodamos, palydėdavo mane iki durų ir paprašydavo sugrįžti, kai turėsiu bent kiek patirties. Bet kur man tos patirties gauti, kai visi sako tą patį?” – retoriškai klausia ji.
Akvilei antrina ir nemažą darbo stažą turinti anglų kalbos mokytoja Alma, tik ši pasakoja panašią situaciją kiek kitaip: ”Kai baigiau universitetą, man atrodė, jog moku absoliučiai viską ir esu nepralenkiama anglų kalbos žinovė. Bet kai atėjau dirbti į mokyklą, patyriau šoką – nemokėjau nieko, išskyrus linksnių derinimą. Mokiausi kartu su savo mokiniais.”
Tiek Akvilė, tiek Alma, paklaustos, kur slypi esminė universitetų problema, vienos priežasties negalėjo nurodyti. “Man kartais atrodo, jog dėstytojai paniškai bijo, kad kažką mokėsiu geriau už juos. Į atsiskaitymus einu kaip į katorgą – dėstytojai vertina labia griežtai ir kartais atrodo, jog specialiai stengiasi tave sukirsti, todėl paskaitos metu bijai net klausti to, kas neaišku – juk vis vien į klausimą liks neatsakyta”, – sako Akvilė.
O štai mokytoja Alma turi absoliučiai kitokią nuomonę: ”Problema nėra dėstytojai ar universitetas. Visa ko esmė – požiūris. Besimokydama labai stengiausi būti pastebėta, dalyvavau visur, kur tik įstengiau. Universitetas man davė puikius pagrindus, o visa kita – mano reikalas. Dėstytojai darė viską, ką galėjo ir tik mūsų, studentų, pasirinkimas buvo arba priimti gaunamą informaciją, arba tiesiog tuščiai lankyti paskaitas.”
Priklauso nuo universiteto?
Bet esminis klausimas išlieka – ko iš tiesų reikia mokyti, kad aukštąsias mokyklas baigę studentai būtų patenkinti gautu išsilavinimu? Anglų filologijos studijų programos tiek VU, tiek VDU praktiškai identiškos ir tai liečia beveik visas specialybes, kuriose mokomasi to paties, tik skirtinguose miestuose. Tuomet gal viskas priklauso nuo dėstytojų? Bet ir čia – laimės dalykas, o ir dėstytojo dėl savimotyvacijos stokos kaltinti nevertėtų.
Trys kiek daugiau nei prieš pusmetį anglų filologiją VU baigusios merginos – Beatričė, Ieva ir Monika – rodos, mokėsi tą patį, tačiau kalba visiškai skirtingai. Visos trys pasigedo vieno vienintelio dalyko – praktikos. Monika vienintelė turėjo galimybę su “Erasmus” programa išvykti į mainus ir grįžo jau daug labiau pasitikinti savo, kaip būsimosios anglų kalbos filologės, jėgomis. Ji, beje, pirmoji ir įsidarbino vertėja. Už nedidelį atlyginimą, tačiau taip įgaus tos taip reikalaujamos praktikos.
Beatričė keikia mokymosi sistemą – sako, jog buvo suteiktos galimybės tik vaikščioti į biblioteką ir skaityti knygas. Dar galėjo kalti gramatikos taisykles, bet jų pritaikyti nelabai buvo kur. Ieva įstojo į žurnalistikos magistrantūros studijas, nes per ketverius metus suprato, jog vertėtų perspektyvų paieškoti svetur, o jų bus daugiau, kai ne tik puikiai išmanys anglų kalbos gramatikos subtilybes, bet ir sugebės kūrybingai rašyti.
Svarbiausia ne tai, ko studentai mokosi, o kaip jie priima gaunamą informaciją. Juk visi gauna tą patį, bet, štai, atsiranda išsišokėlių, kuriems ima ir puikiai pasiseka: jie greitai gauna darbą. Ir viskas vien dėl to, kad gavę šansą jie jį išnaudoja, o ne keikia švietimo sistemą, kuri, anot pesimistų, neleidžia mokytis ir išmokti. Tiek karjeros galimybės, tiek pats mokymosi procesas priklauso tik nuo mūsų. O suteikiamas galimybes turėtume išnaudoti maksimaliai.
Birutė Marija Kontrimaitė
