Sunkmetis – ar gali būti geresnė proga sustiprinti konkurencinį pranašumą?

Mažėja vartojimas, vartotojai taupo, bankai neskolina, nepasitikima partneriais, valdžia didina mokesčius, skolininkai negrąžina skolų, didėja rizika – taip kalbėdami apibūdiname ekonomikos sunkmetį. Bet įsivaizduokime, kad tai skirta tik konkurentams. Piktdžiugiška?! Bet ar galima tikėtis ko kito konkuruojant? Taip, sunkmetis – tai laikotarpis, kai negalima atsipalaiduoti ir reikia mobilizuoti pastangas. Ekonomikoje kaip ir gamtoje: vasarą keičia žiema ir atvirkščiai. Bet gamtai žiema – tai laikotarpis, kai kaupiamos jėgos naujam kokybiniam šuoliui pavasarį. Gal dabartinis ekonominis sunkmetis nėra jau toks blogas? Gal tai galimybė pasirengti šuoliui į priekį? Liaudies išmintis sako: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Tik nereikia tikėtis, kad galima ką pasiekti be pastangų. Lietuvoje dar dažnas tiki, kad ateis kažkoks geras dėdė ar teta ir viską sutvarkys. Vieni to tikisi iš prezidento, antri – iš Vyriausybės, treti – iš Seimo, o kiti... nieko nesitiki. Bet retas kuris tiki savo jėgomis. O juk kiekvienas esame savo sėkmės kalvis – dažnai reikia tik noro ir pastangų. Žinoma, ne paskutinėje vietoje ir gebėjimai. Dabar madinga visų bėdų kaltininku laikyti valdžią. O kas ta valdžia? Tai žmonės, kuriuos patys išrinkome. Reikia sutikti, kad ne visi valdžios sprendimai buvo sėkmingi. Bet, kas nedirba – tas neklysta. Iš kitos pusės – visi sprendimai yra kažkam geri. Ekonomikoje kaip fizikoje galioja energijos tvermės dėsnis – jei vieniem kažką davė, tai iš kažko tiek pat ir atėmė. Logika paprasta – jei valdžios sprendimas jums blogas, tai reiškia, kad jūs nesate tarp tų, kam jis geras. Belieka tik stengtis būti tarp pirmųjų. Ir vėl atsimušame į tą patį – reikia pastangų. Gal didžioji bėdų priežastis – nenoras dėti pastangas bei prisiimti visą sėkmės ar nesėkmės riziką? O tai jau yra verslo požymiai. Verslininkais esame mes gimę, tik ar norime jais būti Plačiąja prasme, verslas – savarankiška bei asmenine rizika paremta veikla, kurios tikslas – gauti pelną panaudojant savo sugebėjimus, žinias, laiką bei kitus išorinius išteklius. Atitinkamai, verslininkas – fizinis asmuo, užsiimantis verslu ir veikiantis savarankiškai, savo rizika, savo vardu ir savo sąskaita. Paradoksalu, tačiau daugelis, remdamiesi formaliąja logika, verslininkais laiko tik tuos asmenis, kurie yra įkūrę įmones bei jas valdo. Ar tai tikslus apibūdinimas? Toks supratimas didina takoskyrą visuomenėje bei mažina toleranciją. O kodėl negalima verslininkais vadinti ir tų asmenų, kurie yra samdomi darbuotojai?! Juk ir jie šiuo atveju veikia savarankiškai, savo rizika, savo vardu ir savo sąskaita. Be to, už savo veiklą, savo gebėjimų pardavimą gauna pajamas, kurias panaudoja gyvenimo išlaidoms dengti, ir pelną, kurį naudoja taupymui ar investicijoms, pavyzdžiui, geresnei transporto priemonei ar buitinei technikai įsigyti. O darbdavys šiuo atveju laikytinas klientu arba partneriu, kaip ir kiti bendradarbiai. Kitaip tariant, visi jie – verslo partneriai. Verslininkai yra visi asmenys, kurie savo veikla kuria pridėtinę vertę bei gauna ekonominę naudą, o tai – didžioji dalis gyventojų. Toks supratimas sumažina takoskyrą visuomenėje, didina toleranciją „tikrajam“ verslui – pagrindiniam šalies gerovės šaltiniui. Pridėtinę vertę kuria daugelis. Štai kad ir Seimas. Jei pažiūrėtumėme statistiškai, tai Seimo sukuriama pridėtinė vertė perskaičiavus vienai darbo valandai greičiausiai būtų viena iš didžiausių Lietuvoje lyginat su tradicinėmis įmonėmis. Kas gali paneigti tikimybę, kad Seime susibūrė geriausi verslininkai?! Verslas – tai kai kiekvienas žmogus asmeniškai imasi iniciatyvos ir rizikos kuriant ne tik savo, bet ir kitų (bent jau savo artimųjų) gerovę. Tai turi būti kasdieninė kiekvieno iš mūsų veikla. „Darykime“ verslą galva Turbūt niekas nesiryžtų ginčytis, kad inovacijos – verslo konkurencingumo pagrindas, nesvarbu, ar tai būtų naujų produktų bei paslaugų kūrimas ir pateikimas rinkai, ar tai būtų gamybinių, vadybinių ar rinkodaros procesų inovacijos. Kiekvienai įmonei inovacinės veiklos plėtojimas ir aktyvinimas suteikia galimybę iš esmės atnaujinti gamybos bei paslaugų teikimo priemones ir struktūras, kurti naujus bei tobulinti gaminamus produktus, teikiamas paslaugas, naujai vykdyti rinkodarą ir drauge didinti tarptautinį konkurencingumą. Inovacijos apibūdinimų yra įvairių, tačiau juos visus, paprastai, sieja vienas bendras bruožas – inovacija yra procesas, kurio metu panaudojant žinias siekiama kažką sena pakeisti nauju, efektyvesniu, geresniu, naudingesniu ir pan. Skiriasi tik apibūdinimų dalykinis interpretavimas bei pritaikymo tikslingumas: vieni autoriai akcentuoja, kad inovacija – tai proto būsena, tai naujas mąstymo būdas, kaip daryti verslą. Toks inovacijos apibūdinimas gan abstraktus, tačiau turintis gilią prasmę, nes savyje akumuliuoja verslo dedamąją. Pažymėtina, kad verslo dedamoji inovacijų sampratoje gan plačiai išreiškiama. Bendru atveju inovaciją galime apibūdinti, kaip naujų technologijų, idėjų bei metodų komercinį pritaikymą, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus. Inovacijos yra procesas, kurio metu žinios paverčiamos ekonomine nauda. Buitiškai kalbant, inovacijos – ne kas kita, kaip verslo „darymas“ galva. Verslas yra pagrindinis inovacijų „nešėjas“. Būtent nuo visuomenės narių tolerancijos verslui bei verslo atstovams, plėtojantiems inovacijas, žymia dalimi priklauso visos šalies gerovė. Galima drąsiai teigti, jog nepakanta verslui − tai tas pats, kaip pjovimas šakos, ant kurios sėdi. Bet kokios inovacijos pradas – naujos žinios. O žinios „gimsta“ tik žmonėms, jų galvose. Žinios – protinio ir kūrybinio darbo rezultatas. Be to, naujos žinios kuriamos naudojant turimas žinias. Dažnai naujos žinios tiesiogiai tapatinamos su idėjomis. Yra ne visai taip. Idėjos gali būti tik kaip naujų žinių atsiradimo arba žinių panaudojimo katalizatorius. Idėjų atsiradimą skatina nepasitenkinimas esama situacija, noras keisti ir pan. O kas geriau, jei ne noras įveikti neigiamus sunkmečio padarinius, gali būti stimulu atsirasti naujoms idėjoms? Nepasitenkinimas ir pokyčių būtinybė yra paskatos inovacijoms. Ne veltui yra sakoma, kad išlieka ne stipriausieji, o tie, kurie sugeba geriausiai prisitaikyti. Visame pasaulyje inovacijos tampa pagrindiniu ekonominės plėtros varikliu, įgalinančiu pasiekti aukštą veiklos produktyvumo lygį ir atitinkamą piliečių gyvenimo kokybę. Tradiciniais gamybos veiksniais grindžiamas ekonomikos augimas yra neišvengiamai trumpalaikis, o aukštą nacionalinės sistemos produktyvumą ilguoju laikotarpiu gali garantuoti tik inovacijomis grindžiama įmonių veikla. Dabar, vis dar stipriai pasireiškiančios ekonominės krizės sąlygomis, tik inovacijos gali garantuoti išlikimą ir plėtrą.