TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Susitikime su rašytojais gvildentas klausimas „Ar poezija saugo nuo susvetimėjimo?“

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Kauno A.Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos jaunieji žurnalistai ir vyresniųjų klasių mokiniai iš kitų Kauno mokyklų sugužėjo gvildenti probleminio klausimo: „Ar poezija saugo nuo susvetimėjimo?“

Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau kalbama apie susvetimėjimą, nemeilę, rūpinimąsi tik savo gerove, egocentrizmą ir panašias problemas, kurios labai veikia jaunus žmones. Santykių nuoširdumas priklauso nuo to, kiek individas pats yra save išauklėjęs ir dvasiškai ištobulinęs. Neretai skubama aprūpinti kūną drabužiais, skaniais valgiais, o siela lieka alkana. Gaila, kad bandoma visą kaltę suversti ekonominei situacijai. Tik ar galima sakyti, kad nuoširdžius ir šiltus santykius nusipirksime už pinigus?

Poezija artina žmones, ypač jaunus – už tai nereikia mokėti – tik ateiti ir pasiimti tiek žodžio šilumos ir jaukumo, kiek tilptų į širdis. Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokykloje vyko susitikimas su kauniečiais poetais Liudu Gustainiu, Vladu Vaitkevičiumi, Alfu Pakėnu, fotomenininke Birute Kairaityte. Organizuoti šį renginį nebuvo sunku, nes kuriantys žmonės supranta, kad jaunimui svarbu ne tik knygą parašyti, bet ir žodžiais prieiti iki jų širdies, formuoti vertybes, kurios po truputį techniškame amžiuje blėsta ir nyksta. Mokyklos direktorė Rasa Šerpytienė, pati būdama labai dvasinga ir palaikanti kuriančiuosius, dosniai atveria duris – jaukioje auditorijoje malonu praleisti vieną kitą valandėlę. Ne tik Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos jaunieji žurnalistai, bet ir vyresniųjų klasių mokiniai iš kitų Kauno mokyklų sugužėjo gvildenti probleminio klausimo: „Ar poezija saugo nuo susvetimėjimo?“

Alfas Pakėnas, Vaižganto muziejaus vadovas, poetas, jau netrukus skaitytojus nustebinsiąs nauja savo knyga, išradingai papasakojo apie Pauliaus Širvio skausmingąją poeziją ir gyvenimišką dramą, „deimančiukų ieškotojo“ Vaižganto meilę Kaunui ir įvairiašakę literatūrinę bei visuomeninę rašytojo veiklą. Džiaugėsi, kad muziejuje netrūksta lankytojų, „Aušros“ gimnazijos jaunieji literatai ne vieną literatūrinį vakarą surengia.

Santūrusis mažakalbis Liudas Gustainis dosnus savo talentais ir darbais. Jis daugiau atranda savęs mene, prakalbina molį ir medį. Prasminga filosofija: ,,Nėra panašių žmonių, bet kiekvienas tobulas tuo, kad sugeba keistis“. Gili mintis, nes žmogus, vis tūnodamas toje pačioje vietoje ir nebandydamas ieškoti prasmės, tampa nykus, tuščias, bejėgis prieš visa tai, kas vyksta aplink: jis pats darosi svetimas sau ir kitiems, o aplinkiniai gręžiasi nuo jo, todėl veriasi vis didesnė praraja tarp žmogiškumo ir susvetimėjimo. Poezija gali pataisyti skurstančią pasaulio tvarką – tereikia kurti. Žmogus gali būti nebūtinai rašytojas ar poetas, jis savo kasdienėje veikloje gali su malonumu ir meile dirbti: gaminti valgį, prižiūrėti augintinį, kalbėtis su kaimynu, šnekėtis su savo šeimos nariais, bet jis visą laiką turi jausti meilę tam, ką jis daro. Tai yra kūryba. Gal todėl autoriaus knygoje ,,Tavyje“ (2001) gamtos reiškiniai sutapatinami su dvasinio gyvenimo apraiškomis, o eilėraščiai virsta filosofinėmis metaforomis arba mintimis.

Tyli ir šviesiai liūdna Vlado Vaitkevičiaus poezija pakeri jaunąjį skaitytoją, priverčia įsiklausyti į savo širdį – kas ten vyksta, kodėl tiek daug sumaišties? Liūdna ir skaudu, kad šiandien vis dažniau praeinama pro žmogų, pasiteisinant, kad nėra laiko kalbėtis. Gal todėl ir skursta tautos žodynas, o poetas sakosi einąs ieškoti žodžių – kartais užtrunka ne dieną ir ne dvi, o kelis mėnesius. Taigi, poetišką žodį reikia surasti, nušlifuoti ir įrašyti į eilėraščio eilutę. Toks yra poeto pašaukimas. Tokio švelnaus lyrizmo, susieto su kančia, yra ir paskutinėje knygoje ,,Šešėly krintančios žvaigždės“, kur vienatvė tampa šviesiu ilgėjimusi amžino džiaugsmo, pilnatvės, viltis tampa paguoda žmogui, norinčiam gražiai nueiti savo kelią, siekiančiam tobulybės savo dvasiai.

Vlado Vaitkevičiaus žmona fotomenininkė Birutė Kairaitytė nustebino sustabdytomis akimirkomis čia pat, aplinkoje, kur kas dieną einame ir galbūt visai netikėtai praeiname nepamatę, neapstulbę, nesusižavėję. Fotoaparatas – tik priemonė perteikti architektūros statinio didingumui ir grožiui. Bažnyčių bokštai, baroku ir gotika alsuojančios Kauno bažnyčių sienos užfiksuotos nuotraukose – ir jau atidaryta ne viena Birutės Kairaitytės paroda (,,Aušros“ bibliotekoje, Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje ir kt.). Užsimezgė šiltas bendravimas su jaunais žmonėmis, kurie mėgsta pasivaikščioti tyliuoju senamiesčiu ir surasti ypatingą reginį fotoobjektyvui. Menas padeda tobulinti dvasinį pasaulį, formuoti vertybes.

Malonus pasisėdėjimas su kauniečiais poetais buvo ne tik malonus, bet ir vaisingas, nes jau tą patį vakarą elektroninio pašto dėžutėje radau vienos mokinės eilėraštį – maloniai nustebau. Vadinasi, šiluma skverbiasi į jaunų žmonių pasaulius, užima svarbią vietą jų gyvenimuose. O kaipgi kitaip galėtų būti – ar galima pasakyti artimam žmogui kažką nuoširdaus ir nepakartojamo paprasta kasdiene šneka? Turbūt ne... Tiktai poezija gali suvirpinti širdį, priversti akyse sužibėti ilgesio ar džiaugsmo ašarai, saugoti nuo susvetimėjimo.

Teksto autorė: Marytė Gustainienė, Kauno „Aušros“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė

Autorės nuotraukoje: kairėje stovi poetas Liudas Gustainis, mokytoja Marytė Gustainienė, sėdi poetai Alfas Pakėnas ir Vladas Vaitkevičius, fotomenininkė Birutė Kairaitytė, Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos direktorė Rasa Šerpytienė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt