Trečiojo „Eurovizijos“ atrankos pusfinalio apžvalga iš muzikinės pusės

Paaiškėjo, kas iš trečiojo „Eurovizijos“ atrankos pusfinalio keliauja į finalą. Sudėjus komisijos ir žiūrovų balsus, daugiausia taškų pelnė po lygiai jų surinkę „InCulto“ ir Evelina Sašenko, o trečiasis liko operinio balso savininkas Merūnas. Tačiau kiekvienas pasirodymas vertas ne tik taškų, o ir atskiros kritikos žodžių, taigi pažiūrėkime, kaip kandidatus vertina muzikinis tinklaraštis Sharkeen.lt. Aurelijus Butnorius, sharkeen.lt Ramūnas Difartas – „Blues Of Life“ Ar Imantas dalyvauja jau antrame atrankos pusfinalyje? Deja, čia tik į jį panašus kur kas vyresnis R.Difartas. Bandyta šokti nežemai, stengtasi atitikti tam tikrus retro muzikos normatyvus, tačiau kartelė krito – šuolis žemas: daina neišsiskyrė nei ritmenbliuzo, nei popkriterijų vertinimu. Soliaris – „So High“ Turbūt sunku įtikinti, bet šis pasirodymas artimiausias praėjusio pusfinalio nugalėtojams – duetui „Agama“. Ogi todėl, kad bandyta sudaryti erdvinės muzikos įspūdį su modernia mušamųjų partija. Be to, norint suprasti, ką daina norėta pasakyti, padėjo sceninė kompozicija. Tai išsigelbėjimas žodžių negirdintiems žiūrovams. „The Cavaliers“ – „We Are About To Love“ Jų daug, bet priminė dabar itin karštus doom-pop‘erius Hurts. Kartais atlikėjai prieš imant skambėti kūriniui užveda publika su tam tikru dainoje vyraujančiu ritmu plodami. Ši daina tą įsimintiną ritmą turi, kurį nejučiomis pirštais imu mušti į stalo paviršių. Dėl to kiekvienas akcentas scenoje labiau išryškėja. Nors visa daina nubyra tarsi vibracija… Ar kažkam ji neišgaruoja kaip sapnas? „Eden“ – „Nirvana“ Įdomu, kad scenoje trys gitaros, o tesigirdi vos tylus akustinis stuksenimas. Jeigu scenoje akivaizdžiai stovi metalistai, derėtų savo statusą pateisinti. Dainos netolygumai ir lūžiai neleidžia jos tinkamai priimti. Na, tai juk ne pirmoji metalo grupė Lietuvoje, kad ja reikėtų žavėtis kaip atrasta Amerika. Tai labai asmeninis kūrinys, kuris skirtas tik jiems patiems. Eva – „Nes tu pamiršai“ Piešinys – be abejonės, stiprioji pasirodymo pusė. Bet ar jis gali išgelbėti visą atlikimą? Net sunku įsivaizduoti, kokį sceninį apipavidalinimą būtų galima paruošti šiai dainai. Tai ne šou renginiams skirtas kūrinys, kuris juo labiau parašytas ne pagal Evai įprastą stilių. Atrodo, tarsi dainuojama pasistiebus. Todėl norisi kuo greičiau nusileisti ir padėti tašką dainoje. Merūnas – „Rosa“ Toje scenoje tikrai kažkur turėjo slėptis R.Tautkus. Jo paruošta šabloninė muzika jautėsi labiau negu pats vokalistas. Trūko Merūno. Buvo jo balsas, tačiau pats visai nepajudantis dainininkas panašėjo į stulpą, o už jo tarsi medeliai pasislėpę pritariantieji vokalai irgi nė kiek nesvyravo. Dėl to tenka braukti gyvą pasirodymą, nes nieko neprarandame klausydami vien garso įrašo. „Širdelės“ – „Aš ir tu“ Atlikėjų eiliškumas daro įtaką reakcijai į pasirodančiuosius. Kai vieni atlikėjai sudaro toną teigiamai emocijai, ne visada norisi paklusti vėlesniems dainininkams susikoncentravusiems ties susikaupimu ir nostalgija. Dėl to kyla barjeras, kurį turėjo įveikti Širdelės. Bet kadangi daina pasižymi ne tik liūdesiu, bet ir blyškumu, tai dainos neišskiria iš kitų. Gaudentas Janušas – „Man nieko nereikia“ Čia Minedas kelintame „levelyje“ (pavardė irgi panaši)? G.Janušas turi daug gyvenimo patirties, nors jam tarsi nieko netrūksta, bet sceninės patirties jam stinga. Jeigu laikoma, kad tai ironiškas pasirodymas, tai tą ironiją sukelia tiek suplanuota idėja, tiek klaidos scenoje. Visų pirma judesiai spontaniški arba sukaustyti, o apranga nederanti su prisvilusiu pyragu. Eiti į sceną be repeticijų – tai galbūt irgi pasirodymo dalis? „4Fun“ –  „Don‘t You Know“ Pasirodymas neturi savotiškos dainos paslapties. Visos kortos atverčiamos nuo pat pirmo akordo. Ištisinis vokalas neleidžia atsikvėpti skiriamam dėmesiui. Bet ne tik dainavimas laimi, ypač kai su tiek įvairių instrumentų buvo galima padaryti tokių ir tokių intarpų. Tai tarsi be jokių emocijų tyliai sudegusi žvakutė. „InCulto“ – „East European Funk“ Ne taip, kaip matėme anksčiau išplatintame dainos klipe, tačiau išankstinė reklama jiems naudos davė. Pasirodymas laukiamas nuo pat pradžių tarsi vinis, o ar ji neatšipusi, iš rimtųjų derėtų paklausti. Trūksta muzikantams taip būdingo linksmumo, kuris simboliškai prasiveržia tik dainos pabaigoje. Skirtingai nei kiti pasirodymai, į šitą buvo dėta lūkesčių, bet jie ne visiškai pateisinti. Evelina Sašenko – „For This I‘ll Pray“ Tai jau visai nelietuviška. Tarsi pas mus reklamuotis atvažiuotų kurios nors Vidurio Europos šalies deleguota dainininkė „Eurovizijoje“. Labai standartinis konkurso pavyzdys, tačiau vien teigiama prasme. Tikrai taip neskambėtų, jei dainininkės balasas būtų operinis. Su vokalu ji pataikė tiesiai ten, kur ir reikia. Jūratė Miliauskaitė – „Let It Rain“ Daina man skamba ne švediškai, kaip akcentavo komisija, o amerikietiškai, su tam būdingu kantri prieskoniu. To cemento prideda ir pritariamasis vokalas. Tai nuotaikingiausia vakaro popstiliaus daina, kurioje yra tiek pakilimų, tiek nusileidimų ir lūžių. Kadangi J.Miliauskaitė niekada nemeta gitaros į šalį, trūko šio styginio instrumento. Susiję straipsniai: * Antrojo „Eurovizijos“ antrankos pusfinalio pasirodymų apžvalga * Pirmasis nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos pusfinalis nuteikia teigiamai