„Atkasėm mūro sienas,
durų ar vartų angą,
šaltas akmens pakopas,
gilyn vis grimztantį dangų,
atkasėm grindinio dundesį –
gūdžią amžių atodangą.“
(J. Vaičiūnaitė „Vilnius. Archeologija“)
Kaskart vaikštant Vilniaus senamiesčiu, žvilgsnis krypsta į nepakartojamas Vilniaus gatves ir gatveles, kultūrinius ir istorinius pastatus. Vis dažniau mintys nuklysta į tą, pirmojo Lietuvos istoriko Simono Daukanto Vilnių, senąjį Vilnių, kurio senamiestis 1994 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
Jis, Vilnius, yra vienas iš labiausiai į Rytus nutolusių Vidurio Europos miestų, kuriame susiduria stipri Rytų ir Vakarų kultūros sąveiką. Tai yra mūsų tautos istorijos dalis, paveldas.
Siekiant išsaugoti kultūrinį, istorinį, mokslinį Vilniaus senamiesčio paveldą Vilniaus apskrities archyvas 1998 m. perėmė saugoti Paminklų restauravimo projektavimo instituto, Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos dokumentus, kurie atskleidžia Vilniaus senamiesčio architektūrinę ir kultūrinę plėtrą.
Paminklų restauravimo projektavimo instituto fondo dokumentuose (1950–1993 m.) yra Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektai, architektūrinių kompleksų: Gedimino kalno, Vilniaus universiteto pastatų ansamblio, Šv. Kotrynos, Šv. Mykolo, Šv. Jurgio, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Onos bažnyčių, Lietuvos rašytojų sąjungos pastato, Aleksandro Puškino vardo literatūrinio muziejaus; gyvenamųjų namų: Gaono, Šv. Dvasios, Etmonų, Šv. Ignoto, Totorių, Tyzenhauzų g. ir kitų pastatų bei gyvenamųjų namų architektūrinių, istorinių, polichrominių tyrimų vykdymo dokumentai bei restauravimo projektai, taip pat archeologiniai, architektūriniai apmatavimai (brėžiniai, planai) ir fotofikacijos, cheminių fizinių, konstruktyvinių tyrimų vykdymo ataskaitos ir kiti dokumentai.
Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos fondo dokumentuose (1974–1994 m.) surandame Vilniaus senamiesčio kvartalų gyvenamųjų namų, Radvilų, Chodkevičių rūmų, Dominikonų, Jėzuitų vienuolynų pastatų ansamblių, Bernardinų vienuolyno dalies, Teatro ir muziejaus koncertų ir parodų salės, Evangelikų-reformatų, Šv. Kazimiero bažnyčių, Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos pastato, Vyriausiosios žydų sinagogos, vadinamos Gaono namais, Signatarų namų, Jurgio ir Marijos Šlapelių muziejaus ir kitų Vilniaus senamiesčio pastatų inžinierinius-geologinius tyrinėjimus, tyrimus, architektūrinius-archeologinius apmatavimus, architektūrinius-statybinius darbus.
Straipsnyje išvardijama tik dalis Vilniaus apskrities archyve esančių dokumentų apie Vilniaus senamiestį, kurio praeitis domino įvairių epochų mokslininkus.
Kaip rašė Liudvikas Jucevičius 1841 m. – „Simonas Daukantas tėvynės raštijos ir istorijos vardu labai maloniai prašė neslėpti darbų archyvuose, o kuo veikiausiai parodyti juos pasauliui“. Todėl ir mes, vykdydami didžiojo istoriko, valią, maloniai atveriame Archyvo duris, ir kviečiame susipažinti su saugomais dokumentais. Juk šiandien Vilniaus senamiestis ne tik konkrečios civilizacijos palikimas, bet ir išskirtinės kultūrinės gyvensenos tradicijos liudininkas.
