Vaizdelis

Konkurso „Žalias kodas“ dalyvio darbas. Autorius: Andrius Karlonas Aš turiu tris motinas... Pirmoji yra mano mylinti mama, kuri mane pagimdė, užaugino, antroji – mano krikšto mama, trečioji – motinų motina – žemė, kuri mane maitina, globoja, o svarbiausia, myli. Rodos, tarsi mane saugotų Švenčiausioji Trejybė. Ne veltui girtas žmogus, panorėjęs pailsėti, virsta prie žemės, į savo motinos glėbį. Ne veltui žmogų veikia žemės trauka, nes tai tikros motinos skleidžiama šiluma, meilė, mus lydinti visą gyvenimą ir sakanti: „Aš visada tavęs laukiu, ateik“. Ne veltui senovės lietuviai, atsidėkodami už gerą derlių ir prašydami kitais metais geresnio, aukodavo savo motinai Žemei, užkasdami duonos kepalėlį. Gal kartais mums atrodo, kad žemė nori mus pražudyti, siunčia badą, marą, dar visokį galą, bet juk tai – vis ta motiniška meilė, tai vis tas norėjimas mus užgrūdinti gyvenimui, kad mes mylėtume, brangintume, nebūtume išpuikę ir negalvotume tik apie save. Dažnai sakome: kaip žemelė gali tą žmogų nešioti, juk jis tiek daug blogo pridaręs. Bet parodykite jūs man pasaulyje bent vieną motiną, kuri nužudytų savo vaiką, kuri jo nemylėtų, juk tai – jos pačios dalis, tai – jos gyvenimo rūpestis. Mes visi savo motinai Žemei esame lygūs, ar tai būtų Petras, ar tai būtų Jonas. Kaip gera tylų vasaros vakarą klausytis žiogo čirenimo, juk jis taip džiaugiasi gyvenimu ir, atsidėkodamas už tą gėrį žemei, griežia jai smuikeliu. Atrodo, viskas taip puiku, bet pasigirsta kažkoks traškėjimas, žiogas atsigręžia į kitą pusę, o tu, Dieve, juk tai – viską naikinanti ugnis, reikia bėgti! Nusitvėręs savo instrumentą, jau bandė žiogelis lėkti, bet kurgi jo šeima, kur vaikai? O siaube, jie visi miega namuose. „Aš turiu grįžti, bet ne, juk ugnis bus viską ten jau nuniokojusi, mano nameliai bus sudegę, reikia išsigelbėti nors man, aš bėgu,“ – pamąstė žiogelis. Jis lekia, skuba, bet kažkas neduoda ramybės, o jeigu jis padarė klaidą, gal dar galima išgelbėti savo mylimą šeimą. Apsigręžė mažasis muzikantas ir skrenda namų link, bet staiga pūstelėjo vėjas, žiogas nusvilo sparnelius, krito į savo motinos žemės glėbį ir atgulė visai šalia namų, šalia šeimos. Tai tikroji meilė savo artimiesiems, kai dėl jų gali paaukoti net savo gyvybę. Tos nuostabios meilės mus moko žemė. Šniokščia jūra, dūžta į krantą bangos, o aš stoviu įbridęs ligi kelių ir gaudau sūrius vandens lašelius. Štai parbloškia mane didelė atsiritusi banga ir jau guliu visas atsidavęs tai galingai jėgai. Aš mąstau: „Kodėl ta jūra tokia galinga, kodėl ji tokia sūri?“ Bet atsakymo toli ieškoti neteko, juk tai mūsų motinos žemės didelė ašara, kuri atsirado ne šiaip sau, tai visas sielvartas, skausmas, atsiradęs dėl mūsų – žemės vaikų. Juk didžioji motina rūpinasi mumis ir nelaimėje gailiai verkia. Ji mus moko, kad verkimas nėra blogas dalykas ir nėr čia ko gėdytis tai daryti, nes taip parodome, kaip mylime kitus ir kaip išgyvename jų nelaimes. Žemė turi labai daug savo vaikų, o ir sūraus vandens daug yra, nes viskas ir visada žmogui sektis negali. O mes nesistengiame džiuginti savo motinos, nors ji mums tiek daug duoda, todėl jūra vis banguoja, sūrioji ašara vis veržiasi tolyn ir tikriausiai kada nors nebeliks sausumos, jeigu mes nesusirūpinsime ir nesuskubsime tapti geresni. Lietuva – mūsų gimtoji žemė. Kiek kraujo pralieta, kad ji būtų laisva, kad mes galėtume ją kuo stipriau mylėti, nes tai – mūsų maitintoja. Kiek Vytautas Didysis stengėsi, kad tik praplėstų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas ir, rodos, jam tai buvo pavykę, bet slavų žemių žmonės nepritapo toje valstybėje, nes tai ne jų tėvynė. Jiems čia buvo lyg kalėjimas, o mūsų žemėje nuskriaustųjų neturi būti, todėl lietuviai liko vieni, savo žemės Lietuvos valdovai. Nepavyko mėginimai sujungti Lietuvą su Lenkija, nors tai yra dvi seserys, bet jos skirtingų pažiūrų ir skirtingų papročių, jų meilė žemei irgi skirtinga. O juk buvo norima, kad Lenkija taptų vyresniąja seserimi ir vadovautų savo jaunėlei, bet mūsų didžioji motina kankinių nepripažįsta, todėl mes laisvi. Kaip buvo sunku baudžiauninkams gyventi, bet, rodos, jie gyvi liko tik dėl žemelės duodamo derliaus. Juk žemė negali būti mylima okupantų, todėl Lietuva dabar laisva, nes mes mylime savo Tėvynę, senąją baltų žemę. Senovės lietuviai, dar būdami pagonys, gerbė žemę, ją mylėjo, aukojo ir meldėsi už ją, taip gražiai senoliai susigyveno su žemele, kad tikriausia kryžiuočiai iš to pavydo pradėjo puldinėti Lietuva. Gal jie pamanė, kad motiniška meilė atiteks lietuviams, ir jėga privertė priimti krikščionybę, bet tikriausiai jie pamiršo pačią svarbiausią taisyklę, kad žemė visus myli vienodai. Bet lietuvis nebūtų lietuviu, jeigu pamirštų savo motiną. Iš kartos į kartą buvo perdavinėjama meilė Tėvynei, todėl mes visą laiką mylėjome ir mylime ją, galime didžiuotis tuo, kad esame žemės Lietuvos gyventojai. Oro užterštumas, nuodingosios atliekos – viskas po truputį žudo žemę. Mes verčiamės per galvą, kad tik išgelbėtume savo motiną – Žemę. Tačiau pamirštame, kad ji irgi yra gyvybė, kad ji, kaip ir žmogus, sensta, o nė vieno senstančio sveikata negerėja. Ateis laikas, kai mūsų visų motina užmerks savo akis. Tai bus dar negreitai: nugyvens kartų kartos, bet vieną dieną tai įvyks, ir aš labai esu laimingas, kad man neteks to matyti, kai žūsta visų motinų motina – Žemė. Aš nenoriu patirti to skausmo ir užjaučiu tuos, kuriems teks mirti kartu su savo motina. Įdomu, ar kitos planetos yra mūsų motinos Žemės broliai ir seserys, ar ten gyvena mūsų pusbroliai pusseserės? Man sunku tikėti, kad  jie egzistuoja, nes jų nei karto nemačiau, tačiau yra žmonių, kurie  teigia, kad juos matė. O gal tos planetos vaikų neturi, gal tik jų sesuo žemė augina gyvybes, kurios jai teikia ir džiaugsmo, ir skausmo. Kaip ten bebūtų, bet  aš vis tiek norėčiau, kad ir ten egzistuotų gyvybė ir labai įdomu tai pamatyti, bet tikriausia neteks. Aš labai būčiau laimingas, kad mano vaikų vaikai juos pamatytų, susipažintų ir gyventų draugiškai. O mano didžioji Motina, gyvenk dar ilgai ir mokyk savo vaikus tikrų gyvenimo tiesų taip, kaip mokei ir vis dar mokai mane, niekada jų neapleisk ir neapvilk! Aš visų žmonių vardu tariu: „Žeme! Tu mūsų tik nepalik, savo vaikų tik nepalik, jeigu blogi mes buvom, atleisk savo vaikams, Žeme, atleisk. Mes gyvename, kad tave mylėtume, nes tai mūsų pareiga“. Tikriausiai prieš mirdamas drąsiai galėsiu ištarti šiuos žodžius: „Esu aš tas, kurį išugdė žemė...“