Živilė Karevaitė, www.jaunimogidas.lt
Kai po ilgų vasaros atostogų grįžau į mokyklą, draugai klausė, kaip praleidau vasarą. Visi jie sulaukė vienodo atsakymo: „Vasara niekai, jei lyginčiau su tuo, ką patyriau jos pabaigoje, dalyvaudama projekte „Moksleiviai į Vyriausybę 2011".
Netikėta pradžia
Tą popietę, vasarai jau einant į pabaigą, prisimenu kaip šiandien. Iš trečiojo karto pakėlusi telefono ragelį, sužinojau, kad patekau tarp trisdešimties laimingųjų, kurie turės galimybę rugpjūčio pabaigoje stažuotis vienoje iš pasirinktų ministerijų.
Iš pradžių sunkiai supratau, į kokios svarbos projektą patekau, o po to visą vakarą šokau iš laimės, negalėdama patikėti, kaip sugebėjau nugalėti tiek gabių Lietuvos mokinių.
Džiaugiausi dvigubai, kad su dar dviem kolegom patekau į labiausiai norėtą bei daugiausia moksleivių dėmesio sulaukusią Švietimo ir mokslo ministeriją.
Pildydama anketą, vasaros pradžioje tikrai nesitikėjau pakliūti tarp laimingųjų, nes nesijaučiu išskirtinai gabi. Tada tiesiog maniau, kad neužpildyti anketos būtų nuodėmė, o po dviejų mėnesių aš jau stovėjau prie ministro Gintaro Steponavičiaus kabineto.
„Galvok ne ką tau, bet ką tu gali duoti savo šaliai“
Besiruošdama į kelionę, nė nežinojau ko tikėtis, juk visur apie valdančiuosius tik ir kalbama stereotipais: „Biurokratija šalta, nesiklausanti ir neįsileidžianti svetimų.“ Tačiau dabar, kalbėdama jau po projekto, galiu jums pasakyti savo nuomonę. Ne viskas, ką rašo tam tikri dienraščiai ar neaiškaus pobūdžio televizinės laidos, yra tiesa.
Netikėkite viskuo aklai ir pabandykite surasti priežastį to, ką jums sako. Be abejo, ne visi žmonės yra vienodai naudingi ir visą save atiduodantys Lietuvai, tačiau tie, kuriuos sutikau aš, dėl jos padarytų viską.
Įtempto darbo savaitė
Visą savaitę diena jaunimo nakvynės namuose „Filaretai“ prasidėdavo dar gerokai prieš šeštą valandą ryto. Kartu papusryčiavę, traukdavome į skirtingas puses – kiekvienas į savo ministeriją.
Pirmąją dieną, po premjero A.Kubiliaus pasveikinimo, susipažinome su savo kuratoriumi, praktiką Švietimo ir mokslo ministerijoje atliekančiu Tomu Petryla.
Prieš išvažiuodamos namo su kolege Beata Vekeriotaite šnekėjome, kad Tomas, visą savaitę mus drąsinęs, vedžiojęs, ir pasakojęs, yra vertas geriausiojo kuratoriaus vardo. Bet mums „nuskilo“ ne vien dėl to.
Jau pirmą kartą susitikusios su ministru G.Steponavičiumi sulaukėme ypatingo dėmesio. Išklausęs kiekvienos pageidavimus, ministras pasiūlė kuo produktyviau praleisti savaitę bei prižadėjo mus pasiimti į dvi darbo keliones.
Nuotykiai su ministru
Buvo sunku patikėti, bet jau po dviejų dienų važiavome ministro vairuojamu automobiliu į Vilniaus universiteto pirmakursių stovyklą, klausydami G.Steponavičiaus mėgstamiausių muzikos grupių bei šnekėdami apie ateities svajones.
Neapsiėjome ir be nuotykių, nes norėdami sutrumpinti kelią, pasiklydome žvyrkelių raizgalynėje, o galiausiai atsidūrėme miške.
Tiesa, kai ministras žmonių klausinėjo kelio, niekas jo neatpažino, o važinėjant Vilniaus gatvėmis, žmonės žvilgsniais varstė net pro automobilio langą. Buvo smagu stebėti žmonių reakcijas.
Ministras prisipažino, kad toks „badymas“ pirštais vargina. Pristatytos kaip „ministro padėjėjos“, klausėmės G.Steponavičiaus pokalbio kartu su pirmakursiais, o atsisveikinę patraukėme namo jau aplinkkeliu.
Nauja diena – nauji įspūdžiai
Kitą vakarą mūsų laukė kelionė į Jaunųjų liberalų stovyklą Utenoje. Tądien ministras jau žinojo tikslų kelią, taigi spėjome atvykti dar iki vakarienės. Nuo jaunystės liberalioms pažiūroms prijaučiantis ministras atrodė patenkintas ir tikintis naująja karta.
Susėdę ratu ant žolės, jaunimas su G.Steponavičiumi bendravo apie liberalizmą, politiką ir jaunų žmonių ateitį. Pavakaroję prie ežero, į miestą grįžome jau sutemus. Visą vakarą tada mane graužė klausimas: „Kada tokie žmonės, kaip ministras, ilsisi?“ Užmigau taip ir neradusi atsakymo.
Lyg šeima
Visos savaitės metu spėjome aplankyti ministerijos skyrius ir departamentus, kur durys buvo plačiai atvertos, o besišypsantys žmonės pasirengę atsakyti į visus mūsų klausimus. Gera nuotaika ir maloni atmosfera neapleido visą savaitę – ir lankantis Seime, ir Vyriausybėje.
Tikiuosi, kad jaunų žmonių šurmulys praskaidrino savaitę ir įstaigų darbuotojams. Iki dabar negaliu pamiršti, kaip buvo įdomu „Egzaminų centre“ ir LRT studijoje.
Visą savaitę kartu valgydami, miegodami, rašydami tinklaraščius, tapome trisdešimties asmenų šeima su jos galva – projekto globotoju, premjero patarėju Mykolu Majausku.
Tokie dalykai nepakartojami, taigi visiems rekomenduoju ir kviečiu nepraleisti progos pabandyti sudalyvauti tokio lygio projekte kitais metais. Patikėkite, įspūdžiai – neišdildomi, patirtis taip pat.
