TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žurnalistas – šuo. Pudelis arba aviganis. Kuo būti jis renkasi pagal savo sąžinę (interviu)

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Žurnalistas. Kas jis? Populiarumo nestokojantiems – geriausias draugas arba didžiausias priešas, o paprastiems žmonėms – langas į pasaulį… Apie šią profesiją jaunoji žurnalistė Morta kalbėjosi su Plungės krašto šviestuole, muzike ir žurnaliste Danguole Ažaneckiene. Kviečiame paskaityti!

Teksto autorė – Morta Stasikėlytė – dalyvavo Nacionalinės moksleivių akademijos organizuotame moksleivių interviu konkurse „Žmogaus kodas“. Kviečiame skaityti Mortos interviu su žurnaliste Danguole Ažaneckiene.

Žurnalistas. Kas jis? Populiarumo nestokojantiems – geriausias draugas arba didžiausias priešas, o paprastiems žmonėms – langas į pasaulį… Plungė – nedidelis miestas, turintis darnią bendruomenę, kurios gyvenimą turtina prasmingi krašto šviesuolių darbai. Dažnas miestietis nesusimąsto apie tų darbų svarbą, tačiau be kasdienio savo profesijai pasišventusių žmonių triūso mūsų gyvenimas ir gimtasis miestas labai pasikeistų. Viena iš Plungės miesto šviesuolių – Danguolė Ažaneckienė, daugiausia žinoma kaip ilgametė Plungės miesto laikraščio korespondentė, be kurios apsilankymo neįsivaizduojamas nė vienas miesto renginys ar įvykis. Atrodė, jog ši moteris tiesiog sutverta žurnalistės darbui, todėl labai nustebau sužinojusi, jog Danguolė Ažaneckienė daugelį metų dirbo muzikinį darbą, o žurnalistės darbas buvo jaunystėje atsisakytos svajonės išsipildymas…

– Gimėte Kaune, tačiau Jūsų vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Klaipėdos krašte. Kaip sekėsi pritapti taip vadinamoje Mažojoje Lietuvoje, kuri kultūra bei gyventojų tautine sudėtimi skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos?

– Augau ir mokiausi Klaipėdos krašte gūdaus sovietmečio metais. Šiame krašte gyveno vietiniai (vadinami „šišioniškiais“) lietuvininkai ir vokiečiai, laukę, kada galės išvykti pas artimuosius į Vokietiją. Dalis žmonių buvo dėl įvairių priežasčių (daugiausia gelbėdamiesi nuo tremties į Sibirą) čia prisiglaudę iš kitų Lietuvos vietovių. Tarp tokių buvo ir mano tėvų šeima. Prisimenu, iš pradžių mokykloje buvo nejauku. Nesupratau, ką savo dialektu kalba vietiniai mano bendraamžiai, ko jie juokiasi, šaiposi iš naujokės… Bet laikui bėgant susidraugavome. Jautėmės lygūs, nes mūsų skurdžių tėvų kasdienybę (ir duonos tekdavo pirkti skolon) dangstė mūsų mokyklinės uniformos. Tad kasdien ir per šventes mokykloje jautėmės pasipuošusios.

– Dažniausiai mokykla moksleiviams tampa antraisiais namais. Kaip buvo Jūsų atveju? Kaip mokiniai gyveno Priekulės (dabar J.Simonaitytės) vidurinėje mokykloje?

– Mokykloje buvo įdomu. Veikė moksleivių dainų ir šokių ansamblis, mokytojų ir mokinių dramos studija, literatų, biologų, chemikų, turistų būreliai, sporto kolektyvai. Vykdavo didžiulės meno ir sporto šventės, kuriose dalyvaudavo visų aplinkinių mokyklų atstovai (Priekulė tada buvo rajono centras). Pati aktyviai dalyvavau mokyklos laikraščio leidyboje, be galo patiko vaidinti dramos studijoje. Dvi vasaras dirbau korektoriaus padėjėja laikraščio leidyboje. Dalyvavimas popamokinėje veikloje blaškė varganos kasdienybės nuotaikas, nešė į vaikiškų, o vėliau - jaunatviškų svajonių pasaulį.

– O kokį gyvenimą gyvenote už mokyklos ribų?

– Nuo mažens buvome tėvų išmokyti dvilypio gyvenimo taisyklių: neišplepėti svetimiems apie ką kalbama namuose, apskritai - nieko „neišnešti iš savo lizdo“. Tad buvo namų ir visuomeniškasis gyvenimas, pastarajame buvo labai daug draudimų… Bet buvome jauni ir mus daug kas viliojo. Troškome pažinti savo rajono apylinkes (išvaikščiojome I.Simonaitytės gimtąsias vietas, senąsias vokiečių kapinaites, piliakalnius, plaukėme žvejų valtimis per marias į Nidos kopas). Daug mielų prisiminimų iš to laiko ir to krašto, kuris liko tėviške, nors gimiau Kaune.

– Baigėte Priekulės vidurinę mokyklą. Kaip gyvenimas klostėsi toliau? Kokie tada buvo Jūsų norai?

– Kai reikėjo rinktis tolimesnį kelią – kur mokytis, kokią specialybę rinktis – labai dvejojau. Domino lietuvių kalba ir literatūra, dar labiau – muzika, nors tebuvau susipažinusi su jos pradžiamoksliu. Klasės auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja linkėjo lietuvių kalbos arba žurnalistikos studijų Vilniaus universitete. Muzikos mokytoja kreipė muzikos link, nes sakė įžvelgianti manyje muzikos mokytoją. Tėvai norėjo, kad vykčiau į Vilnių. O aš bijojau atitrūkti toliau nuo namų, tad išsiruošiau į Klaipėdos muzikos mokyklą (dabar S.Šimkaus konservatoriją) mokytis chorinio dirigavimo.

– Ar nesigailėjote pasirinkusi tokį kelią? Nekankino abejonės, kaip būtų, jeigu būtumėt pasirinkusi studijas sostinėje?

– Ne, nes muzikos mokykloje buvau įtraukta į mokyklos sienlaikraščio redagavimą, koncertų organizavimą, literatų būrelio veiklą. Tad, tam tikra prasme, nepamirštas buvo ir mano potraukis lietuvių kalbai. Jaučiausi esanti savo vietoje, nors kartais ir sukirbėdavo dvejonė: „o gal reikėjo traukti į Vilnių…“.

– Baigusi studijas Klaipėdoje, ėmėte burti chorus ir jiems vadovauti, pasirodėte ne viename konkurse. Ką jums davė dalyvavimas konkursuose?

Labai daug. Pirma – tai pats geriausias būdas patikrinti save, antra – kaskart užsigrūdini, įgyji naujos patirties, pasitikėjimo, kyla naujų sumanymų. Be to, malonu „rungtyniauti“…

– Konkursai yra neatsiejami nuo jaudulio. Ką jums reiškia šis jausmas ir kaip su juo kovojate?

– Jaudulys yra neišvengiamas. Sakoma, jeigu jau nebesijaudini – esi miręs. Kaskart diriguodama chorui ar atlikdama kitą darbą scenoje jaudindavausi. Tik laikui bėgant šį jausmą išmokau paslėpti nuo žiūrovo, nukreipti į tai, ką veikdavau scenoje.

– Jaunystėje pasirinkote muziką, su skaudančia širdimi atsisakydama žurnalistikos studijų. Tačiau, atrodo, gyvenimas vėliau Jus pats pastūmėjo atsigręžti į tai, ko tada atsisakėte – tapote žurnaliste. Ir visgi, tai likimo pokštas ar Jūsų pačios pasirinkimas?

– Kai manęs klausia, kaip atsitiko, kad iš chorvedės tapau žurnaliste, juokauju, kad pasielgiau taip, kaip išpranašavo čigonė. Prieš abitūros egzaminus visiškai atsitiktinai pasitaikė galimybė išsiburti ateitį pas burėją. Kažkodėl čigonė man nenorėjo pasakoti, ką rodė išmestos kortos. Sakė: „per painu…matyt, negera diena“. Tačiau užsispyriau išgirsti, kas bebūtų. Tada ji dar kartą ratu ir eilutėmis dėliojo kortas. Atsimenu, jog pranašavo du kelius. Kad ir kuriuo eisiu, vis vien bus nelengva. Būsianti proga iš vieno kelio pereiti į kitą. Jeigu taip padarysiu, gyvenimas pasidarys ramesnis. Išbūrė, išklausiau ir pamiršau... Šį įvykį netyčia prisiminiau daugiau nei po 20 metų, kai taip pat atsitiktinai buvau pakviesta pereiti dirbti į vietinio laikraščio redakciją, kur esą reikalingas žmogus, galintis rašyti kultūros klausimais. Sutikau... Taip ir išsipildė čigonės pranašystė apie du gyvenimo kelius.

– Kaip sekėsi naujame profesiniame gyvenimo kelyje? Koks tai buvo darbas?

– Naujame darbe triūsiau nuoširdžiai. Teko rašyti ir kultūros, ir gamtosaugos temomis, taip pat apie kaimo žmones ir jų gyvenimą. Sutikau daug įdomių žmonių, kurie mane praturtino savo žiniomis, supažindino su kitokia gyvensena. Tačiau daugiausia rašiau toje srityje, kurioje dirbau visą gyvenimą – apie kultūrą, muziką. Jaučiau malonumą gilindamasi į dalykus, apie kuriuos rašysiu.

– Žurnalisto karjera yra neįsivaizduojama be pirmojo interviu. Ar prisimenate, koks jis buvo?

– Pirmuosius savo interviu prisimenu labai gerai, nes be galo jaudinausi. Nerimavau, kaip man seksis, bijojau įžeisti pašnekovą. O pirmajį pašnekovą sutikau visiškai atsitiktinai. Tas žmogus man pasirodė labai įdomus. Nenusiraminau tol, kol jo nepakalbinau.

– Vadinasi, buvote smalsi?

– Nežinau, ar taip galima pasakyti. Man daug kas buvo įdomu, daug kuo domėdavausi, tačiau dar vaikystėje buvau „pritramdyta“. Mano tėveliai buvo mokytojai, todėl man buvo labai daug „negalima“. Aš taip prie tų „negalima“ pripratau, kad net paskui, kai jau buvo galima, aš vis dar daug kam pasakydavau „negalima“.

– Ar ruošdavotės prieš imdama interviu ar viskas vykdavo ekspromtu?

– Prieš kalbindama žmogų, aš viską apgalvodavau, nes nenorėdavau jam pakenkti. Žmonės man dažnai pasipasakodavo ne tik įdomesnius faktus, bet ir dalykus, kuriuos turėtų nutylėti. Man kolegos sakydavo: „Tu darai sau meškos paslaugą“. Klausdavau, kodėl. O jie atsakydavo: „...todėl, kad nutyli įdomiausius dalykus. Kaip tu praloši... Kaip tu sublizgėtum!”. O aš visiškai nenorėdavau sublizgėti. Žmogiškumas man visada buvo svarbesnis už trumpalaikį sužibėjimą.

– Žurnalistės darbas Jums visada buvo prie širdies. Tačiau galbūt dirbant šioje srityje išryškėjo ir tai, kas nelabai patiko?

– Nemėgau rinkti žinių telefonu, informacijos iš policijos, kasdienių faktų.

– 27 metus sukotės žurnalistikos pasaulyje, turbūt galite atsakyti į klausimą, kas gi vis dėlto yra žurnalistas?

– Žurnalistika... žurnalistas... Tai turbūt įvairiausiai apibūdinama specialybė, saviraiškos forma, gyvenimo būdas. Įsiminiau vieno garbaus amžiaus žurnalisto palyginimą: „Žurnalistas – tai šuo. Pudelis arba aviganis. Kuo būti jis renkasi pats pagal savo sąžinę“. Juokinga, o gal ir ne.

– Kaip ir kiekviena profesija, taip ir žurnalistika, turbūt reikalauja iš žmogaus tam tikrų charakterio savybių. Kokios jos?

– Ko reikia, kad būtum geras žurnalistas? Žodis „geras“ įvairiai vertinamas ir suprantamas. Vieniems „geras“ – puolantis, kaip aviganis, kitiems – klusnus lyg pudelis. Tačiau svarbiausia žurnalisto darbui būtina savybė – tai teisingumas. Taip pat reikalinga mokėti vairuoti automobilį, fotogrfuoti, bendrauti su įvairiais žmonėmis, kalbėti ne viena užsienio kalba, nebūti nuoboda. Kuo daugiau pats mokėsi, būsi savarankiškesnis, patikimesnis, tuo malonesnis ir sėkmingesnis bus žurnalisto darbas. Ir vis tik manau, jog žurnalistika yra vyriška profesija... Reikia labai daug drąsos, ištvermės ir „šalto kraujo“, kuriuo moterys dažniausiai būna mažiau apdovanotos.

– Galima sakyti, kad išsipildė abi Jūsų jaunystės svajonės – teko dirbti ir muzikos, ir žurnalistikos srityse. Dabar tikriausiai jau galite palyginti šiuos du gyvenimo etapus. Kuris pasiliko arčiau širdies?

– Abu buvo artimi. Vienas papildė kitą.

– Jeigu sugrįžtumėte į jaunystę ir vėl galėtumėte rinktis, kur studijuoti, ką pasirinktumėte?

– Turbūt pasirinkčiau taip pat. Tik labiau taupyčiau laiką ir kasdien vis daugiau gilinčiausi į savo darbą, ką jaunystėje truputį patingėdavau daryti…

– Ar kartais pagalvojate, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei būtumėte gimusi kitu istorijos laikotarpiu?

– Kai kurie žmonės sako, kad gimė per anksti ar per vėlai. Aš kartais pagalvoju, kad gimiau per vėlai, nes įvyko labai daug įdomių dalykų, apie kuriuos man pasakodavo tėveliai, o aš neturėjau galimybes juos aprašyti. Kartais pagalvoju, kad gimiau per anksti. Dabar nepalyginamai didesnė pasirinkimo laisvė, ką ir kur mokytis, o mano laikais tokio didelio pasirinkimo nebuvo.

– Minėjote, jog dirbant chorvedės darbą, teko sudalyvauti ne viename konkurse, o rašant straipsnius apie kultūrą – ne viename renginyje. Šiomis dienomis didžiausią gyventojų susidomėjimą sukelia televizijos šou ir konkursai. Ką manote apie juos?

– Teigiama tai, kad televizijos konkursų metu atskleidžiami dalyvių talentai, kurie nulemia tolesnį jų gyvenimo kelią. Gerai, kad rengiami tokie televizijos konkursai kaip „Chorų karai“, „Telantų ringas“, įvairios autorinės humoro inprovizacijos, tegul ir kopijuojamos užsienio TV laidos. Bet norisi, kad būtų laikomasi ribų, kurių nederėtų peržengti – vengti vulgarybių, tyčiojimosi iš asmenybių. Taip pat būtina skirti didesnį dėmesį kalbos kultūrai. Tačiau, deja, žiūrint televiziją gimtajai kalbai dažnai reikia sušukti „SOS“...

– TV projektai jauniems žmonėms siejasi su lengvu ir blizgančiu keliu populiarumo link, dauguma jų vos per kelis mėnesius tampa paauglių „dievaičiais“. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Man nesmagu dėl plintančio „sužvaigždėjimo“ viruso. Nuvertėja ir pats žodis „žvaigždė“, kai jis lipdomas už ganėtinai vidutinius gebėjimus, menkus nuopelnus ar vos pasirodžius kokiame nors banaliame šou. Tačiau džiugu, kad Lietuva turi tikrų žvaigždžių, spindinčių ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio meno bei mokslo žvaigždynuose.

– Dirbti mylimą darbą (Jūsų atveju net du mylimus darbus) yra didelė laimė. Ar Jūs esate laiminga?

– Šito klausimo manęs klausia dažnai. Atsakau: „Taip, laiminga, nes visada dariau tai, kas man buvo įdomu.“ O jeigu būdavo neįdomu, likimas man tuoj pat ką nors „mesteldav“  ir aš vėl žingsniuodavau toliau. Taigi, nebūdavo kada liūdėti.

D.Ažaneckienę kalbino Plungės „Ryto“ pagrindinės mokyklos 10c kl. mokinė Morta Stasikėlytė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt