Gegužės 4–10 dienomis Lietuvos keliais iš Anykščių Vainuto link rieda arklio kinkinys, kuriuo važiuojantys Anykščių muziejininkai, prisimindami prieš 160 metų keliavusį Antaną Baranauską, rašo kelionės dienoraštį. Šiandien – Arklio muziejaus muziejininko Egidijaus MUSTEIKIO pasakojimas apie pirmąją kelionės dieną.
Pradėti žygį arklio traukiamu vežimu poeto ir vyskupo Antano Baranausko keliu teko garbė man ir vadeliotojui Vidmantui Baniui. Pasikinkę „Origono“ sporto klubo Širmį į Arklio muziejaus sumanytojo profesoriaus Petro Vasinausko lineiką, palikome šurmuliuojančią Anykščių geležinkelio stotį ir lydimi policijos automobilio dardėjome miesto gatvėmis.
Širmas žirgas laimę neša. Senovės baltai šviesius širmo arba šyvo plauko arklius laikė šventais dievų gyvūnais, su kuriais tik genčių vadai turėjo teisę jodinėti. Ir mes gatvėje tarp automobilių buvome išskirtiniai, jautėmės lyg kunigaikščiai. Orumą žadino žinojimas, kad su šia lineika keliavo ir pirmasis kaimo turizmo idėjos Lietuvoje autorius ir poilsinių kelionių su arkliais pradininkas profesorius P. Vasinauskas.
Išvažiavę iš miesto, palikome plentą ir pasukome į kairę per laukus Puntuko brolio link. Vidmanto vadeliojamas širmis greitai bėgo vieškeliu dešinėje pusėje palikdamas rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio gimtuosius Ažuožerius. Trumpam stabtelėjome ir aplankėme jaukias Peslių kaimo kapinaites.
Nuo Peslių Zaviesiškio link važiavome smėlėtu pušyno keliuku. Jeigu kam rūpi pajusti tikrą keliavimo su arkliu malonumą, turėtų rinktis ne asfaltuotą, bet paprastą kaimo keliuką. Tik tokiu keliu gali važiuoti lėtai ir mėgautis kelione. Lėtumas – turizmo pagrindas. Kai važiuoji su arkliu, tarsi sustoja laikas, dingsta jaudulys ir visi dienos rūpesčiai. Gaila, kad tokiu malonumu dabar retas begali pasinaudoti.
Kavarsko miestelyje sustojome prie Šv. Jono Krikštytojo šaltinio. Sutiktiems kavarskiečiams pasakojome, kas esame ir kur keliaujame. Kavarske gerai žino Arklio muziejų ir ruošiasi birželio 1-ąją atvykti į Niūronis, į žirgų sporto šventę „Bėk bėk, žirgeli!“.
Atsigaivinę šaltinio vandeniu, čia pat „Šaltinio“ kavinėje vaišinomės skaniais šaltibarščiais ir koldūnais, už sočius pietus dėkojome kavinės vedėjai Genutei, virėjai Daivai ir paslaugiai barmenei Astai.
Kavarske gavau naują arklį ir vadeliotoją. Vietoj Širmio į lineiką pakinkėme Niūronių kaimo gyventojo Egidijaus Katino juodbėrą kumelaitę Musę. Užaugęs šalia Arklio muziejaus, mano bendravardis Egidijus myli ir gerai pažįsta arklius. Nors stambiųjų žemaitukų veislės Musei daugiau teko traukti žemdirbystės padargus laukuose ir vežimus kaimo keliais, bet sumanaus vadeliotojo valdoma ji drąsiai traukė lineiką ir asfaltuotu plentu, kai pro šalį, mus aplenkdami, lėkė lengvieji automobiliai ir didžiuliai vilkikai.
Beje, jų vairuotojai ne visi draugiškai šypsodamiesi mus sveikino, nors ir matė, kad mes ne šiaip važiuojame, bet keliaujame pasipuošę „Bėk bėk, žirgeli!“ šventės vėliava. Vis dėlto Musė greitai ir saugiai mus nuvežė į Vidiškių miestelį Ukmergės rajono pakraštyje ir taip apgynė visų stambiųjų žemaitukų autoritetą – juk stambiųjų žemaitukų veislės arkliai išvesti vežimams traukti. Bet su Muse ir su P. Vasinausko lineika jau tenka atsisveikinti – Vidiškiuose mūsų laukė kiti įspūdžiai ir nauji draugai.
Visi arkliai gražūs, bet kai pastebi ristūną, akių negali atplėšti. Vos tik užsukom už Vidiškių bažnyčios, aikštelėje pastebėjome ristūnų kumelę, pakinkytą į vežimą, ir du garsius Ukmergės rajono žirgų augintojus Benjaminą Jovaišą ir Mečislovą Radzevičių.
Benjaminas ir Mečislovas žirgus augina labiau iš patriotizmo, ne finansinės naudos ieškodami. Nors pavasarį darbų ūkyje daug, išgirdę apie Anykščių muziejininkų organizuojamą žygį, jie sutiko prisidėti. Geriausiai tam tiko Benjamino kumelė Olimpija. Išlydėti Vidiškių bendruomenės narių, ristūnės traukiamu vežimaičiu lėkėme į Ukmergę.
Kaimo arkliui labiau už viską mielesni laukai, tad jis, žolę pamatęs, tuoj suka į šalį. Tuo tarpu ristūnas visur bėga tiesiai. Ristūnui pats bėgimas – malonumas. Todėl nė nepastebėjome, kaip iš Vidiškių visa valanda anksčiau privažiavome Ukmergės miestą ir taip sukėlėme nemažai rūpesčių kolegėms iš Ukmergės krašto muziejaus...
Per Ukmergę, vėl policijos ekipažo lydimi, pasiekėme miesto centrą. Kaip prieš 160 metų būsimasis vyskupas A. Baranauskas, taip ir mes saugiai pravažiavome seno bruko gatve iki muziejaus – ačiū policininkams už tai, be jų palydos arklio kinkiniui Ukmergės centre nejauku būtų.
Muziejuje rūpestingų kolegių Kristinos Darulienės, Reginos Pulkauninkaitės ir Jolantos Petronytės buvome pavaišinti alumi su sūriu. Simboliškai gavome dovanų skėtį – mat Ukmergėje prieš 160 metų A. Baranauskui jį pirkti teko – ir palydėti Kristinos ir Egidijaus dambrelių muzikos garsų, švilpiant lengvam vakariniam vėjeliui, skubėjome į Deltuvą, kur mūsų laukė viešnagė pas Juozą Kundrotą.
J. Kundrotui prieš Antrąjį pasaulinį karą teko tarnauti Lietuvos kavalerijos artilerijoje, kur patrankos buvo traukiamos arkliais. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, o paskui įsiveržus vokiečių kariuomenei, J. Kundroto pulkas kartu su Raudonąja armija buvo deportuojamas į Rusiją. „Mūsų uniformos buvo su Vyčio ženklais, todėl Rusijoje vietiniai gyventojai mus vadino fašistais“, prisimindamas jaunystę, mums pasakojo J. Kundrotas.
Grįžęs iš fronto, J. Kundrotas dirbo žemės ūkyje, kaip gabus vadovas vadovavo dideliam Deltuvos kolūkiui. Jis bendravo ir su tuometiniu Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriumi Petru Vasinausku, abu buvo tos pačios kadencijos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Spręsdami svarbius Lietuvos žemės ūkio klausimus, ne kartą abu lankėsi Maskvoje. J. Kundrotas dar pamena, kaip profesorius Petras Vasinauskas priešinosi nepažangioms, prievarta brukamoms mokslo naujovėms iš Rytų: kukurūzų sėjai, senojo kaimo naikinimui, kolūkių stambinimui, kur eilinis žmogus, nutolęs nuo savo žemės, buvo tik didelės sistemos sraigtelis.
Ilgametis ūkio vadovas J. Kundrotas mums prisipažino, kad jeigu būtų buvę klausoma žemdirbystės patriarcho Petro Vasinausko mokslinių patarimų, pokolūkinio Lietuvos kaimo griūtis nebūtų tokia baisi.
Deltuviškis J. Kundrotas papasakojo ir apie Milašiūnų kaimą, kuriame pirmajai nakvynei buvo apsistojęs jaunasis poetas Antanas Baranauskas. Tenai, Milašiūnuose, nuo seno gyveno iš Rusijos atsikėlę sentikiai, kuriai vertėsi medžio amatais: lenkė ratlankius, rogėms pavažas, darė medinius ratus, pynė odinius botagus. Ties Milašiūnais ir baigiasi pirmasis žygio etapas – ilsimės, įveikę kone 50 kilometrų.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
