Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2012 06 22

Kas slypi anapus gyvenimo ribos?

Tikriausiai esate girdėjusi klasika tapusią mintį, jog žmogus mirdamas regi tunelį ir akinamai ryškią šviesą jo gale. Ar toks tunelis iš tiesų egzistuoja? Ką jis galėtų reikšti? Jau daugybę metų mokslininkai bando atsakyti į šį klausimą…
Kelias
Kelias / Shutterstock nuotr.

Sharon Stone potyris

2001-ųjų rugsėjį kino gerbėjus sukrėtė žinia. Dėl smegenyse susiformavusio krešulio „Esminio instinkto“ žvaigždė Sharon Stone atsidūrė ties mirties riba. Operacija buvo itin sudėtinga, bet profesionalūs medikai garsios aktorės gyvybę išplėšė giltinei iš nagų.

Tik praėjus keleriems metams po lemtingojo įvykio, Holivudo žvaigždė ryžosi pasauliui papasakoti, kad akistata su mirtimi iš tiesų smarkiai pakeitė jos gyvenimą ir mąstyseną.

„Scanpix“ nuotr./Sharon Stone
„Scanpix“ nuotr./Sharon Stone

„Visą gyvenimą buvau iš tų žmonių, kurie netiki jokiais stebuklais. Nesakau, kad buvau visiškai nedvasinga, bet į teologinius dalykus žiūrėjau gana skeptiškai. Savo kailiu patyrusi, kas yra mirtis, tapau, regis, visiškai kitu žmogumi. Kai pabudau po operacijos, užplūdo aiškus žinojimas, jog visagalis Dievas iš tikrųjų egzistuoja. Jis numatė man planą, gyvenimo kelią, kuriuo dabar einu džiaugsmo kupina širdimi,“ – emocingai pasakojo kino žvaigždė. Pasak jos, žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, pasakojimai apie šviesą – visai ne pramanas.

„Atsimenu tik tiek, kad pajutau begalinės erdvės pojūtį, mane užliejo nenusakomai vaiski šviesa. Apėmė jausmas, kad tuoj išvysiu kažką man labai svarbaus. Buvo be galo gera ir ramu. Tuo metu suvokiau, kad esu nemirtinga, nesunaikinama, amžina. Paskui staiga viskas tarsi pradėjo nykti, šviesa blėso… Kai atsipeikėjau po operacijos, mano įspūdžiai vis dar buvo labai gyvi – žinojau, kad jau niekada nebūsiu tokia, kokia buvau anksčiau.“

Apie grįžusius iš anapus

Moksliškai ištirta, jog mirties akimirką žmogus staiga netenka 60–80 gramų svorio. Kodėl? Tradicinės medicinos atstovai vieningos nuomonės neturi. Pasak parafiziologų, tai – sielos svoris. Be abejo, ar siela gali sverti, niekas neturi svarių įrodymų, nes niekas jos juk nesvėrė. Visa tai vien hipotezės, tik dar kartą patvirtinančios, kokia slėpininga ir sudėtinga žmogaus prigimtis. Vis dėlto nė vienas mąstantis ir į savo esmę besigilinantis žmogus, juo labiau, mokslininkas, nesiginčija, kad žmogaus esybę sudaro ne vien kūnas, t. y. mėsos, kaulų ir įvairių organų „rinkinys“, kuriam suirus nieko nelieka.

Daug vilčių įminti žmogaus prigimties mįslę mokslas deda į tuos, kurie išgyveno klinikinę mirtį ir sėkmingai grįžo į gyvenimą. Ištobulėjus medicinai, tokių žmonių randasi vis daugiau. Pasaulyje yra keli milijonai asmenų, kuriems buvo konstatuota klinikinė mirtis. Tačiau „pomirtiniai“ grįžusiųjų įspūdžiai mokslininkams užduoties nė kiek nepalengvino. Veikiau dar labiau viską sujaukė. Įvairių šalių specialistai yra apklausę šimtus akistatą su mirtimi patyrusių pacientų. Tik nedaugelis iš jų galėjo papasakoti regėję kokius nors vaizdinius, visi kiti neprisiminė absoliučiai nieko.

Olandijos profesorius P. van Lommelis teigia, kad šio fenomeno iki galo išaiškinti neįmanoma. Iš beveik 400 klinikinę mirtį patyrusių pacientų, kuriuos jis apklausė, tik daugiau kaip šešiasdešimt sakė jautę ir regėję neįprastus dalykus.

Pomirtiniai reginiai

Daugelis lyg susitarę savo „kelionę į anapus“ apibūdina labai panašiai. Jie mato šviesą tunelio gale, mirusius artimuosius, lyg kino filme prabėgantį savo gyvenimą, palaimos jausmą, suvokimą, kad siela nepriklauso nuo kūno. Kai kurie netgi tvirtina, kad mirtis tokia nuostabi ir palaiminga, jog nesinori grįžti atgal. Tarp „keleivių į anapus“ pasitaikė ir tokių, kurie girdėjo balsus (dažniausiai artimų žmonių), sakančius, kad jie dar neįvykdę savo misijos žemėje ir privalo grįžti atgal.

Kad šie pasakojimai neišgalvoti, mokslininkai neabejoja. Tai patvirtina apklausos. Tų pačių žmonių pasakojimai buvo aprašomi ne tik iškart po potyrio, bet ir praėjus penkeriems bei aštuoneriems metams. Visas detales žmonės prisiminė labai nuosekliai, iki menkiausių smulkmenų.

Visgi apklausos yra apklausos. Vien jomis remiantis, negalima teigti, kad akistata su mirtimi yra būtent tokia...

Teorijų painiava

Parapsichologų bei ekstrasensų teigimu, klinikinės mirties momentu nuo fizinio kūno atsiskiria astralinis kūnas ir žmogus pradeda kelionę į kitą gyvenimo lygmenį, o tunelis, kurį regi mirštantieji, yra tarsi koridorius į naująjį būvį.

Sakoma, jog astralinį kūną išlaisvinti ir persikelti į kitą dvasinį lygmenį geba į transą nugrimzdę primityviųjų tautų žiniuonys, į gilią meditaciją pasinėrę jogai ir kitokie įvairias dvasines praktikas praktikuojantys pažengusieji. Kalbama, jog jie žino, kaip pasirengti astralinėms kelionėms. Esą yra sukurta netgi specialių metodikų. Tačiau visa tai gerokai viršija mokslo ribas, nes viso to neįmanoma nei išmatuoti, nei apskaičiuoti, nei materialiai parodyti. Ne vienas mokslininkas yra tyrinėjęs Tibeto vienuolius, tačiau visi grįždavo į savo laboratorijas nieko nepešę.

Nemažai klasikinės medicinos atstovų laikosi kitos, jų nuomone, kur kas logiškesnės versijos. Pasak jų, žmonių pomirtiniai reginiai – viso labo mirštančiose smegenyse dėl deguonies stygiaus vykstančios cheminės reakcijos. Tačiau ši teorija taip pat turi spragą. Kyla klausimas, kodėl tik kai kurie, patyrę klinikinę mirtį, regi šviesą tunelio gale? Juk visų žmonių smegenų struktūra panaši… Štai čia mokslas patenka į aklagatvį. Profesorius P. van Lommelis po daugybės eksperimentų pareiškė tokią beviltišką išvadą: „Tiesą sakant, mums nepavyko įrodyti, kad šie įspūdžiai yra susiję su kokiais nors psichologiniais, neurologiniais ar fiziologiniais veiksniais. Be to, tikslai nežinoma, kokios konkrečiai sąmonės būsenos pacientas išgyvena šiuos potyrius“.

Nešališkas pasvarstymas. Trumpai tariant, žmogaus grįžimas iš anapus – absoliučiai unikalus ir protui kol kas neįveikiamas reiškinys. Nors įsivaizduojame galį valdyti pasaulį, skverbtis į kitų planetų egzistencijos paslaptis, vis dar nežinome, kas esame patys. Neturime nė menkiausio supratimo, iš kur ateiname ir kur išeisime. Lieka tikėti, kad žmonės, atsidūrę ant gyvenimo slenksčio, iš tiesų matė dalelytę amžinybės, ir pasikliauti jų pasakojimais, kad egzistuoja amžinoji palaiminga šviesa, kuri mirties akimirką apšvies kiekvieną iš mūsų. Netgi jei viskas iš tikrųjų yra ne taip, nesvarbu. Svarbu tikėti, kad kiekvieno mūsų gyvybė yra tikras stebuklas. Juk be tikėjimo nebūna ir stebuklų…

Įdomus faktai

  • ► Pasak reanimatologijos specialistų, yra trys mirties etapai: priešagoninis, agonija, klinikinė mirtis. Tai gali trukti nuo keliolikos sekundžių iki keliolikos minučių. Iš pradžių nutrūksta kvėpavimas, sustoja širdis, paskutinės miršta smegenys.
  • ► Iš patyrusiųjų klinikinę mirtį pasakojimų, mokslininkai susidarė nuomonę, kad skirtingos smegenų dalys miršta skirtingu laiku. Jų teigimu, pirmiausia miršta naujausios smegenų struktūros, paskui senesnės.
  • ► Pasak ezoterikų, „miegas panašus į mirtį“, „miegas yra mažoji mirtis“, po kurios „prisikeliama“, t. y. pabundama. Užmigdamas, žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai.
  • ► Ekstrasensai teigia, kad skaistaus, šviesaus pasitraukiančio iš gyvenimo be pagiežos ir neapykantos žmogaus mirties momentas yra džiugus ir palaimingas. Jo siela – skrenda į šviesą. Piktas, egoistiškas, pagiežingas žmogus negali pakilti, dėl to jo atsiskyrimas nuo kūno būna kankinantis ir sunkus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Nauja automatika ir robotai leis „VLI Timber“ auginti gamybą daugiau kaip 40 proc.
Reklama
Mitai stabdo pasiryžti? Specialistė paneigė pagrindinius investavimo mitus
Reklama
LPC meno galerijoje eksponuojamos parodos turi išskirtinę misiją
Reklama
Top 5 „Dreame“ dulkių siurbliai 2024
Užsisakykite 15min naujienlaiškius