Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„15 valandų“ su Valentinu Masalskiu. Žmogų – į prasmės orbitą

Valentinas Masalskis nuo 2000-ųjų gyvena Vievyje. Ant stalo – jo paties padaryta skulptūrėlė iš akmens ir ąžuolo.
Ž.Pekarsko nuotr. / Valentinas Masalskis nuo 2000-ųjų gyvena Vievyje. Ant stalo – jo paties padaryta skulptūrėlė iš akmens ir ąžuolo.
Šaltinis: 15min
0
A A

Vievis. Valentinas Masalskis klijuoja ąžuolo šakeles. Ant stalo – kumščio dydžio akmuo. Netrukus šis akmuo atsidurs tarp šakelių. „Tokią skulptūrėlę dovanoju žmogui, sakydamas, kad tai akmuo, kurį jis neša per savo gyvenimą.“

Kokios yra Valentino Masalskio – aktoriaus, režisieriaus ir pedagogo – šakelės? Per šimtas vaidmenų teatre ir kine. Darbas su žymiausiais teatro ir kino režisieriais. Vieniems jis – Karolis iš „Raudonmedžio rojaus“. Kitiems – Popryščinas „Pamišėlio užrašuose“, Faustas ar Kaligula. Kažkas jį mato kaip nepailstantį savojo teatro ieškotoją. Kitas – kaip aistringą meno mąstytoją.

Valentinas Masalskis gimė 1954-aisiais balandžio 11 dieną Kaune. Tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje studijavo Aktorinio meistriškumo katedroje. Beveik du dešimtmečius vaidino Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Vėliau pasirinko laisvo menininko kelią, su bendraminčiais telkė menininkų sambūrius. Ėmėsi režisuoti.

1996-aisiais jis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Buvo pakviestas dėstyti į Muzikos ir teatro akademiją, Vilniaus kolegiją. Pastarojoje kartu su jaunų aktorių kursu įkūrė „trupę p.s.“ Su šia trupe persikėlė gyventi ir kurti į pajūrį. Klaipėdos universitete jis dėsto dar vienam aktorių kursui. Ir visi šie jauni žmonės kupini vilčių ir lūkesčių – kartu su dėstytoju jie įkūrė Klaipėdos jaunimo teatrą.

Tokios yra Valentino Masalskio šakelės. O koks yra jo akmuo? Įdomaus susitikimo.

– Važiuodamas pas jus galvojau, kad reikia nusistatyti pokalbio ribas. Neklausti apie viską, o pamėginti išryškinti pagrindinę temą. Tačiau net jeigu pasirinktumėm vieną spalvą – aktorystę, režisūrą arba pedagogiką – viskas vis tiek susijungtų į bendrą paletę – teatrą. Ar teatras yra per plati tema?

– Apie teatrą galima daug ir ilgai kalbėti, tačiau nesinori grįžti į praeitį, kalbėti apie sukurtus vaidmenis, pastatytus spektaklius. Galbūt svarbiau kalbėti apie dabartį, apie tai, ką matau šiandieniniame teatre.

Mums reikia susikoncentruoti į žmogų, kuris gyvena šalia. Kai spektaklius pradėsime kurti ne laikraščiams, ne kritikams, kai pradėsime kurti ne dėl įvertinimų ir apdovanojimų, kai spektaklio nekursime norėdami pademonstruoti savo išprusimą ar sulaukti aktorių padėkų už tai, kad režisierius juos pakvietė vaidinti, tuomet ir galėsime kalbėti apie kūrybą. Apie spektaklio kūrimą, o ne greitą jo statymą, siekiant užsidirbti pinigų.

– Kaip jūs suvokiate teatro tikslus? Ko jis turi siekti?

– Pradėkime nuo paprastos rašytojo Bertolto Brechto frazės, kad visi menai turėtų tarnauti sunkiausiam menui – menui gyventi. Mes pamiršome, kad menas pirmiausia yra prasmės paieška, tiesos paieška. Teatras turi apkrėsti žiūrovą prasme.

D.Matvejevo nuotr./Aktorius Fojerbachas paties režisuotame spektaklyje „Aš, Fojerbachas“ pagal Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesę.
D.Matvejevo nuotr./Aktorius Fojerbachas paties režisuotame spektaklyje „Aš, Fojerbachas“ pagal Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesę.

Teatre man svarbiausias ryšys tarp žiūrovo ir aktoriaus. Atėjęs į teatrą, žiūrovas turi išgyventi kartu su aktoriumi, patekti į tą patį emocinį lauką. Išgyvenęs emociją, žmogus to nepamirš. Ką mes prisimename iš mokyklos? Pirmą išmoktą eilėraštį, įsimylėtą mergaitę, bučinį, nuoskaudą – viską, ką išgyvenome emociškai. Visa tai neišblėsta. Emocijos neužsimiršta. Užsimiršta informacija. Chemines formules aš užmiršau. Tačiau neužmiršau pirmojo bučinio.

Didžiausias mano noras – sugrąžinti žiūrovui emociją ir prasmę. Kalbu ne apie teatro kritikus, ne apie elitinius žiūrovus, kurie užkabina apdovanojimus. Kalbu apie miegamųjų rajonų žiūrovus. Gyvendamas Klaipėdoje labai aiškiai matau, kad tokių žiūrovų kelionė į kultūrą pasibaigia „Akropolyje“. Aš noriu kovoti būtent dėl šitos publikos. Į prasmės, egzistencijos orbitą noriu įtraukti paprastą žiūrovą.

– Kodėl šis žiūrovas ateina tik iki „Akropolio“?

– Kodėl?! Nes žmogus čia patiria malonumą, pasitenkinimą. Jis girdi skambančią muziką, aplink mato įvairias šviesas, švarą, mato kitus žmones. Žmogus pradeda gyventi. Ar tu susimąstei, kad parduotuvėje tualetai galbūt švaresni nei to žmogaus namuose? Parduotuvėje niekas nerėkia, maloniai tave aptarnauja. Nuėjęs į biurokratinį kabinetą, žmogus būna apšauktas, paniekintas, o parduotuvėje su juo bendraujama pagarbiai. Paprastas žmogus būtent to ir ieško – kad į jį būtų žiūrima kaip į žmogų.

– Suprantu, bet kaip tai susiję su teatru? Kodėl žmogus aplink save apsibrėžia ratą, į kurį telpa parduotuvė, tačiau netelpa teatras?

– Ar tau atrodo, kad šį ratą apsibrėžė pats žmogus? Ar ne pats teatras brėžia šį ratą? Ar teatras ieško žiūrovo? Ar pats teatras eina pas žiūrovą? Mes statome spektaklius sau, o ne žiūrovams. Man neduoda ramybės psichologo Rollo May mintis, kad anksčiau menininkas visada eidavo priekyje visuomenės – buvo prognozuotojas, žinios skleidėjas, o dabar jis turi pats susikurti, susilipdyti visuomenę, nes ji išdraskyta, apatiška. Žmogus gyvena savo narvelyje. Jis turi televizorių, į kurį įlenda po darbo dienos. Pažiūrėjęs televizorių, žmogus nuvažiuoja „pasikultūrinti“ į „Akropolį“, nemokamai pasistato automobilį ir vaikščioja po parduotuves. Jeigu turi pinigų – kažką nusiperka. Jeigu neturi – tiesiog ten būna. Bet žmogus jaučia, kad visa tai skirta jam.

Kai studentai manęs paklausia, kas yra tiesa, pasiūlau jiems atsiklaupti prie apdergto, smirdančio unitazo, pasiimti į rankas maldaknygę ir melstis. Tiesos nėra nei unitaze, nei maldaknygėje. Abiejose pusėse yra tik teisybė. O tiesa yra kažkur tarp vieno ir kito.

Pas mane viešėjo bičiulis vokietis, kuris labai teisingai pasakė – teatras turi eiti į miestą, kad miestas vėliau ateitų į teatrą. Klaipėdoje nusprendžiau daryti „Turgaus naktį“. Jeigu pavyks, tokią naktį rengsime visais metų laikais. Turgus mano sąmonėje išliko kaip viena švariausių vietų. Klaipėdoje į jį einu beveik kasdien. Turguje pamatau žmonių kultūrą, pamatau, ką jie valgo, kaip elgiasi, kaip bendrauja. Turgus yra ne apgavystės, o žmonių susitikimo vieta. Todėl per „Turgaus naktį“ rengsime teatralizuotą prekybą, grosime, dainuosime, deklamuosime, vaidinsime – mėginsime sudominti paprastą žiūrovą, pasiūlyti jam alternatyvą „Akropoliui“ ir televizoriui.

– Bet ar žiūrovas tokios alternatyvos ilgisi? Ar jam jos reikia? Man atrodo, kad iš „Akropolio“ žmogus mieliau nuvažiuos į komercinį teatrą: linksmi siužetai, žinomi aktoriai ir ne apkrėtimas prasme, apie kurią kalbate, o tiesiog smagus laiko praleidimas.

– Pastatykime dar vieną namo kampą. Kas yra tas lėkštas teatras su banaliomis pasakėlėmis? Kodėl jis taip gausiai lankomas? Žmogų visada traukė beprasmybė, banalybė. Teatras, kuris linksmina, kuris patenkina žiūrovo poreikius patenka į tą pačią aptarnavimo zoną, kaip ir „Akropolis“. Toks teatras tiesiog paklūsta žiūrovo skoniui. Jis yra patogus, nes nesujaukia žmogaus, nepriverčia mąstyti. Žmogus žiūri spektaklį ir ilsisi. Tai yra greitas maistas, kurio vis daugėja mūsų mene. Kaip ir vadinamųjų projektų. Susirenkame, padarome, išsiskirstome. Padarome turėdami vienintelį tikslą – padaryti ir užsidirbti. Ir taškas. Susitiksime kitą kartą.

– Bet visa tai vis tiek vadiname menu.

– Pasakysiu tokį pavyzdį. Štai, aš darau skulptūrėles iš akmens ir ąžuolo šakelių. Paimu nuo žemės paprastą akmenį ir apipinu jį šakelėmis. Bet aš nesu skulptorius. Kodėl? Nes menininkas yra žmogus, kuris apdoroja medžiagą. Medžiaga jam paklūsta. Fotografui paklūsta vaizdas ir fotoaparatas, skulptoriui paklūsta medis ir kaltas. O aš paklūstu to ąžuolo šakos linijai. Ką ji man padiktuoja, taip aš ją ir supinu. Ne aš diktuoju šakelei, o ji diktuoja man.

LNDT archyvo nuotr./Ir aktorius, ir režisierius – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji“.
LNDT archyvo nuotr./Ir aktorius, ir režisierius – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji“.

Ar tokiu atveju esu menininkas? Ne. Menininkas turi gebėti įžvelgti tai, kas yra už daikto, už tos medžiagos, kurią jis ima į rankas arba į kurią žiūri. Menininkui turi būti įdomu, kas yra už akmens, už medžio, už žolės. Jeigu viską vadinsime menu, vadinasi, meno nėra. Juk jeigu viskas yra šviesa – jokios šviesos nėra. Šviesą mes pamatysime tik tada, kai įvardinsime ir suprasime, kas yra tamsa.

– Kaip jums atrodo, ar žiūrovas tai atskiria?

– Žiūrovo sąmonė yra paklaidinta. Be to, mes vieni kitais vis labiau nepasitikime. Mums neįdomi kitų žmonių patirtis, įžvalgumai. Vietoj knygos ir pokalbio su kitu mes pasirenkame televizorių. Sutinku vis daugiau žmonių, kurie sustojo augti, kuriems niekas neįdomu. Juk kas augina žmogų? Mokytojai ir tikslai, kuriuos sau išsikeliame. Jeigu tikslai maži – tai ir aš būsiu mažas. Mažas savo narvelyje, į kurį užsidariau, nes niekuo nebetikiu, nes pavargau nuo informacijos ir veidų. Nepasitikėjimas yra didžiulė problema.

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Profesoriaus vaidmuo Algimanto Puipos filme „Dievų miškas“.
K.Vanago/BFL nuotr./Profesoriaus vaidmuo Algimanto Puipos filme „Dievų miškas“.

Pagalvok, jeigu aš kaskart važiuodamas automobiliu, bijosiu priešais atvažiuojančio automobilio. Kaskart, pamatęs kitą automobilį, suksiu vairą į kitą pusę. Koks aš būsiu atvažiavęs? Susierzinęs, sudirgęs. Aš nebijau kito vairuotojo. Negalvoju, kad jis būtinai į mane atsitrenks. Bet ar tu matai, kiek daug tokių, kurie nepasitiki nė vienu vairuotoju? Ir nepasitiki ne be pagrindo.

Labai norėčiau, kad toks žiūrovas pamatytų prasmę vėl ateiti į teatrą. O kol tokios prasmės jis nemato, mes patys eisime pas žiūrovą. Nes teatras yra ne tik trupė, ne scena, ne pastatas, o ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo. Labai norėčiau, kad žmogus, atėjęs į teatrą, sustotų ir pagalvotų. Taip, kaip sustoja ir pagalvoja per artimo žmogaus laidotuves – apie gyvenimą, apie prasmę, apie tai, kas jis toks, kaip jis gyvena, kodėl jis taip gyvena.

– Bet galbūt žiūrovas šiandienos teatre neatpažįsta žmogaus, neatpažįsta savęs? Galbūt jis nebeturi su kuo tapatintis, ko gailėtis, su kuo nesutikti, kam priešintis?

– Teatras turi keistis. Tai jaučiu ir vaidindamas, ir režisuodamas, ir dirbdamas su studentais. Iš esmės, šiuolaikinio žmogaus nebesudominsi charakteriais. Anksčiau mes vaidindavome gerą žmogų, blogą, piktą, linksmą. O dabar mes atpažįstame nebe charakterius, o blogus arba gerus poelgius. Žiūrovą galima įtraukti per jam atpažįstamas situacijas. Ne per žodį, o per veiksmą.

D.Matvejevo nuotr./Paties režisuotame spektaklyje „Aš, Fojerbachas“.
D.Matvejevo nuotr./Paties režisuotame spektaklyje „Aš, Fojerbachas“.

Pavyzdžiui, jeigu norime pranešti žinią, kad vyras nebemyli moters, anksčiau aktorius taip ir sakydavo: „Aš nemyliu tavęs.“ Dabar tą pačią žinią žiūrovui praneščiau taip: moteris su chalatėliu vakare guli lovoje, o vyras sėdi šalia ir dirba kompiuteriu. Moteris sako: „Gal jau laikas miegoti?“ O vyras atsako: „Ne, dar padirbėsiu. Rytoj turiu atiduoti projektą.“ Ir iš to žiūrovas supras, kad jie yra susvetimėję. Jam to pasakyti nereikia. Teatras yra veiksmo menas. Mes pradėjome deklaruoti mintis, ėmėme ironizuoti, šokiruoti, tačiau pamiršome veikti. Teatre yra svarbiausia veikti.

– Teko klausytis jūsų paskaitų, stebėti repeticijas, klausytis, kaip bendraujate su studentais. Jie jumis labai tiki, pasitiki. Ar nejaučiate milžiniškos atsakomybės, kuri gąsdintų?

–  Žinoma, kad jaučiu. Nežinau, ką dar čia pasakyti.

– Ta baimė – dėl jaunų žmonių likimų?

– Ne. Bijau, kad pats nepaslysčiau, kad neišduočiau idėjų, kuriomis tikiu ir mokau tikėti studentus. Ant vieno savo sąsiuvinio esu užsirašęs tokią Konfucijaus mintį: „Mokytojau, neversk manęs tikėti tuo, kuo tu pats netiki.“ Paslysti gali labai greitai. Labai greitai gali viską mesti, sudaužyti. Nes aplink – daug pagundų. Mėginu jų atsisakyti. Tu manai, kad aš nenoriu viso to, ko nori kiekvienas? Ar tau atrodo, kad aš nenoriu keliauti, laisvai stumti laiką?

M.Kavaliausko nuotr./Popryščinas Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašuose“.
M.Kavaliausko nuotr./Popryščinas Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašuose“.

Jeigu tu neši kokią nors vėliavą, negali vos susirgęs sloga nusišnirpšti į ją nosį. Vaikas tai pamatys, nebetikės tavimi ir tavo nešama idėja. Jis pamatys, kad šnirpšti nosį, nors anksčiau apie šią vėliavą kalbėjai kaip apie švenčiausią audeklą, dėl kurio sakeisi galįs paaukoti viską.

Didžiulė nelaimė yra pinigai ir begalinis jų siekimas. Pinigai ima diktuoti žmogui. Neduoda jam ramybės. Prisimenu Vievio kunigo žodžius: „Neduok Dieve, pamatyti žmogų, prieš mirtį traukiantį iš pagalvės pinigus ir valgantį juos su grietine.“ Jeigu turėčiau pinigų, galbūt nuvykčiau, pavyzdžiui, į Čilę. Žinoma, kad tai nėra blogai. Tačiau Čilėje nebegalvočiau apie studentus. Nesakau, kad menininkas turi gyventi badaudamas, neturėdamas namų. Bet jis neturi rūpintis ta vartojimo gausa, kuria rūpinasi kiti žmonės. Nes tada meną jis užmirš arba kurs tik dėl įvertinimų, dėmesio. Man atrodo, kad sąžiningai ieškoti ir kurti žmogų skatina stoka. Ir kalbu ne tik apie pinigus, bet ir apie vertybes. Menininkas turi kažko ilgėtis, stokoti.

– Galvoju, kad aplinkiniams, dirbantiems kartu su jumis, nėra lengva. Vien jau dėl to, kad nesate linkęs nieko vynioti į vatą.

– Žmonės, dirbantys kartu, paklūsta ne Valentinui Masalskiui, o dėsniams, idėjoms, vizijoms, kurioms paklūsta ir jis pats. Aš esu savo supratimo vergas. Ir šiam supratimui tarnauju ištikimai.

– O jeigu šalia jūsų atsiduria kitas, kuris taip pat yra savo supratimo vergas?

– Konfliktas man yra pats įdomiausias dalykas. Taip mes ir užaugame. Pokalbis su žmogumi prasideda po to, kai mes pasikalbame. Tu man išdėstai savo mintis, aš tau – savo, o tada pradedame kalbėtis iš esmės, tada galime kartu ieškoti, kas yra tiesa.

J.Dikčiuvienės nuotr./Kartu su aktore Fatima Ennaflaoui Šarūno Barto filme „Laisvė“.
J.Dikčiuvienės nuotr./Kartu su aktore Fatima Ennaflaoui Šarūno Barto filme „Laisvė“.

Kai studentai manęs paklausia, kas yra tiesa, pasiūlau jiems atsiklaupti prie apdergto, smirdančio unitazo, pasiimti į rankas maldaknygę ir melstis. Tiesos nėra nei unitaze, nei maldaknygėje. Abiejose pusėse yra tik teisybė. O tiesa yra kažkur tarp vieno ir kito. Taip pat yra ir su žmonėmis. Savo valia mes pasirenkame tai, kuo tikime. Aš pasirinkau savo kelią. Ir kelias padaro einantįjį – ne aš pats keičiuosi, o kelias mane keičia. Jaučiu įsipareigojęs šiam keliui. Taip, mane vadina arogantišku bepročiu. Taip, sako, kad esu pamišėlis, o aš tiesiog ištikimai tarnauju savo supratimui.

– Kokie yra jūsų idealai? Štai, visa tai jūs pasakojate įsijautęs, neleisdamas suabejoti. Kas jus varo į priekį?

– Gyvybė. Gyvybė man yra didžiausia paslaptis. Esi girdėjęs apie Dykumos tėvus? Praėjus keturiems šimtams metų po Kristaus gimimo, jie išėjo į dykumas nepasitenkinę tuo, kas vyko religiniame gyvenime. Jų malda prasidėdavo labai gražiai: „Dieve, meldžiam tave, padaryk mus gyvus.“ Varomoji jėga yra gyvybė, nenorėjimas sustingti, nebijojimas klysti. Turbūt taip.

---

Teatrologė Daiva Šabasevičienė: „Valentinas Masalskis sugeba aplink save sukurti tokį energetinį lauką, kuris atskiria, išskiria jo spektaklius (nesvarbu, ar jis juos vaidintų, ar režisuotų) kaip savito, atskiro teatro vienetą. Tą galima pasakyti ir apie „Pamišėlio užrašų“ laikus, taip yra ir dabar. Pasikeitė laikas, pasikeitė aktorius, tačiau širdis liko ta pati. Ir aktoriaus užmenamų mįslių nesumažėjo – ilgiesi „ano“ Masalskio, turi „šitą“. Jo negali nei pagauti, nei užčiuopti: jo akių, jo teatrinės karštligės šiandieniame teatre beveik nebesutiksi. Valentinas valdo viską: erdvę, laiką, ritmą, rimą. Jam dažnai teatro kurti nereikia, nes jisai pats yra teatras.“

G.Zinkevičiaus nuotr. /Atsiskyrėlis-Gustavas-Konradas Adomo Mickevičiaus „Vėlinėse“.
G.Zinkevičiaus nuotr. /Atsiskyrėlis-Gustavas-Konradas Adomo Mickevičiaus „Vėlinėse“.

Aktorius, režisierius Aidas Giniotis: „Be abejo, Valentinas – vienas talentingiausių Lietuvos aktorių. Bet man teko garbė pažinti jį kaip pedagogą. Didis pamišėlis. Pamišęs savo teatro idėja, kuria geba užkrėsti kitus. Gali su juo nesutikti, bet negali nesižavėti. Ginčytis su juo saldu. Perprasti jo pamišusių idėjų logiką – malonumas ir atradimas. Kažkodėl tai prisiminus, kyla noras kurti. Čia Valentino magija. Čia jis nepakartojamas. Matyt, Gorkis, rašydamas „bepročių drąsai mes giedam giesmę“, turėjo omenyje Valentiną Masalskį.“

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: „Jaučiu jam didžiulę pagarbą kaip savo profesijos asui. Patikėkite, Lietuvoje labai nedaug tokių bepročių. Bepročių – gerąja prasme. Valentinas yra žmogus, kuriam nekyla klausimas, kodėl kažkas už menką algą dėsto studentams. Jam nekyla klausimas, kodėl aktorius ir toliau repetuoja, nenurimsta, jeigu jau galėtų eiti namo ir ilsėtis. Nes jis pats toks ir yra. Labai retas atvejis mūsų teatre. Studentai jį myli, eina paskui jį, nes nėra kvaili – puikiai mato jo atsidavimą darbui. Man labai sunku apie Valentiną kalbėti, nes visi žodžiai skamba patetiškai. Bet aš didžiuojuosi, kad jį pažįstu, kad kartu su juo vaidinau scenoje.“

D.Matvejevo nuotr./Spektaklyje „Pasaulio gerintojas“ pagal Thomo Bernhardo pjesę.
D.Matvejevo nuotr./Spektaklyje „Pasaulio gerintojas“ pagal Thomo Bernhardo pjesę.

Teatrologas Audronis Liuga: „Jo kuriamą teatrą galima vertinti įvairiai. Vieniems tai patinka, kitiems nepatinka, tačiau šiuolaikiniame teatre mes turime labai mažai menininkų, kurie peržengtų savo profesijos ribas, kurie būtų ne tik meistrai, bet ir mąstytojai. Valentinas Masalskis netelpa į menininko apibrėžimą. Jis yra kūrėjas ir mąstytojas. Ne kokios nors konkrečios meno srities, o kūrybos mąstytojas. Kaip žinome, mąstytojas visada kvestionuoja tam tikras normas, stereotipus, sąvokas, idėjas ir jų vertes. Valentinas yra labai kritiškas mąstytojas. Kritiškas ir sau, ir aplinkiniams. Jis nuolat permąsto ir savo paties kūrybą, ir teatro reikšmę.“

Teatrologė Irena Veisaitė: „Teatro istorijoje jis išliks ne tik kaip unikalus aktorius, suvaidinęs neužmirštamų vaidmenų, pavyzdžiui, Kaligulą Albert`o Camus „Kaliguloje“, bet ir kaip asmenybė, nedariusi kompromisų su sąžine. Valentinas visada kūrė taip, kaip jam liepė širdis ir protas. Meną jis suvokia kaip tiesos ir vertybių ieškojimą. Jis mato šiandieninę dvasinę krizę, mato, kad dažnas žiūrovas į teatrą ateina pasilinksminti, o ne mąstyti. Valentinas ilgisi mąstančio žiūrovo. Ir jeigu toks žiūrovas į teatrą nebeina, Valentinas sako, kad pats teatras turi eiti pas žiūrovą. Jis atsidavęs dirba su jaunąja karta, kaip režisierius ir pedagogas ieško savito metodo, kurio rezultatus jau matome.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau