Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 3d. 20:52

17-metės lietuvės pianistės talentu džiaugiasi žymiausios pasaulio salės

Milda Daunoraitė
Organizatorių nuotr. / Milda Daunoraitė

Jaunas muzikos talentas – 17-metė pianistė Milda Daunoraitė, jau antrus metus besimokanti Londono Henry Purcellio jaunųjų muzikų mokykloje, koncertuoja žymiausiose pasaulio salėse. Ji – daugybės konkursų „Grand Prix“ laureatė, kuriai paklūsta 88 juodų ir baltų klavišų jūra. Gruodžio viduryje M.Daunoraitė koncertavo Eliziejaus laukuose kartu su „SOS Talents Foundation Michel Sogny“. Pokalbis su jaunąja muzikos pasaulio asmenybe M.Daunoraite.

– Milda, kokios mintys jus aplanko po koncertų?

– Darbas niekada nesibaigia – jei baigiasi koncertų metas, mokausi naujo repertuaro, o tada dalyvauju konkursuose, tuomet – ir vėl koncertai.

– Pažvelkime atgalios, į lapkričio 4 dienos koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguoja Martynas Stakionis, jūs skambinate Vytauto Bacevičiaus Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1. Kaip jaučiatės? Koks jūsų santykis su tuo kūriniu, jo atlikimu būtent tą vakarą, tuo momentu?

– Koncertas, galima sakyti, net labai keistas, ritmiškai sunkus, jį labai sudėtinga groti kartu su orkestru. Tikras iššūkis. Tuo labiau kad transliuojama LRT PLIUS kanalu, įrašoma Euroradijo. Labai daug kas pasakytų, kad šis koncertas visai nesuprantamas, neturintis melodijos ar tiesiog neįdomus groti, bet, mano nuomone, jis tikrai fenomenalus ir visapusiškai įdomus. Tokioje muzikoje labai įdomu ieškoti naujų dalykų, ko nors netikėta, ko nors, kuo gali nustebinti net ir nesuprantantį klausytoją.

Net ir grodama scenoje visada skambinu visiškai kitaip, negu grodama viena sau. Manau, būtent šis pasirodymas buvo mano vienas įsimintiniausių ir labiausiai patikusių. Tuo labiau grojant su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, o dar diriguojant tokiam nuostabiam dirigentui.

– Esate labai jauna, tačiau jūsų patirtis – gausi ir turininga. Per devynerius metus – dvidešimt septyni konkursai. Pasidalinkite savo reikšmingiausiais muzikiniais patyrimais, leidusiais augti, stiebtis.

– Didžiausias pasiekimas man turbūt buvo patekti į fondą „SOS Talents Michel Sogny“. Šis fondas man padėjo daugiausia. Be finansinio rėmimo, esu du kartus grojusi transliuojant „Mezzo“ televizijai, taip pat „Concertgebouw“ salėje Jungtinėse Tautose (Ženevoje), EMMA Nobelio premijų laureatų susitikime, kasmetiniuose kalėdiniuose koncertuose Eliziejaus laukuose (jau apie 8 kartus), na ir dar daug kitur: Prancūzija, Šveicarija, Olandija, Austrija, Lenkija, Gruzija... Visi šie pasiekimai verčia tiesiog eiti toliau, bandyti ir stengtis labiau, nors kartais tikrai nesinori ar nesiseka.

– Talentas – tai nuolatinio uolaus mokymosi, repeticijų vaisius. Kaip mokotės?

– Žinoma, groti daug yra labai svarbu ir būtina. Bet manau, kad produktyvus darbas yra geriau už ilgą, bet ne tokį rimtą ir atkaklų darbą.

– Kokia pamoka, repeticija jums atrodo ideali?

– Labai mėgstu groti tamsoje. Ypač lyrinę muziką. Idealiai repeticijai būtinas geras fortepijonas – „Fazioli“ arba „Steinway & Sons“. Visiška tyla, tamsus kambarys – gera akustika, galbūt porą žvakių.

– Daugybė kelionių, muzikinių patirčių svetur. O kaip regite ir ko linkėtumėte Lietuvos muzikos kultūrai?

– Muzikos kultūra Lietuvoje tikrai nėra pati geriausia, bet ji plėtojama. Vis dėlto maža šalis esame, labai daug ko tikėtis negalima. Tikrai daug yra žmonių, besistengiančių keisti viską, muzikantų, grįžtančių į Lietuvą koncertuoti – reikia tik kažkaip paskatinti žmones domėtis tuo, nes jeigu jie to nedarys – geri atlikėjai ir nebegrįš.

Darbas niekada nesibaigia – jei baigiasi koncertų metas, mokausi naujo repertuaro, o tada dalyvauju konkursuose, tuomet – ir vėl koncertai.

– Mąstant bendrąja prasme, kas jums kaip muzikei, pianistei, tiesiog kaip merginai vardu Milda yra kelionė?

– Viena svarbiausių priežasčių, dėl ko groju ir bandau pasiekti kuo daugiau, yra kelionės. Visi turbūt pasakytų, kaip smagu matyti naujas vietas, kultūras, pažinti naujus žmones. Tai tikra tiesa. Kuo daugiau kultūrų ir žmonių pažįsti – tuo labiau keitiesi pats, imi geriau pažinti save, taip pat aplinką, aplinkinius.

Žinoma, muzikos pasaulis dažniausiai yra kultūringas ir įdomus, todėl gali būti, kad dar daug nežinau – nežinau blogųjų savybių. Bet kuo daugiau laiko praleidi su kitais, išsilavinusiais žmonėmis, tuo labiau supranti, kad reikia dirbti ir išspausti iš savęs kiek tik įmanoma. Kuo daugiau dirbi – tuo mažiau laiko. Kuo mažiau laiko – tuo daugiau laiko, nes jį tiesiog pradedi vertinti kitaip. Leidi jį prasmingiau. Kuo daugiau keliauji, kuo daugiau pažįsti žmonių, tuo labiau vystaisi kaip asmenybė, įgauni nemažai pozityvumo, kuris galbūt ir verčia labiau tikėti savimi.

Kai išvykau mokytis į užsienį, tikrai labai pasikeičiau. Ėmiau labiau pasitikėti tuo, ką galiu, sustiprėjo noras pasiekti kuo daugiau.

– Muzikoje susitinka autorius ir atlikėjas. Grojant santykyje muziko su muzika gimsta asmeninės, autentiškos interpretacijos. Kokios jūsų su tuo susijusios patirtys, mintys?

– Kažkiek asmeniškumo atliekant muziką, žinoma, būtina. Bet pianistas, atlikėjas, muzikantas nėra kompozitorius, kuris gali daryti ką nori. Mes perteikiame muziką, kuri jau parašyta. Turime žinoti taisykles, galime įdėti ir ką nors savita, bet tai ne visada gali tikti ir būti teisinga. Turime žinoti kuo daugiau apie tai, ką atliekame. Apie kompozitorių ir laikotarpį, kuriame jis gyveno, apie ką kūrinys, ir bandyti suprasti, ką autorius norėjo juo pasakyti.

– Pažvelkime į jūsų pradžią – koks jūsų pirmasis muzikinis patyrimas, pirmasis skambesio atsiminimas?

– Labai gerai atsimenu, kad į pirmąją pamoką muzikos mokykloje Anykščiuose mane nuvedė kaimynas. Tėvai daug dirbdavo, niekada neturėdavo laiko. Dabar yra daugmaž taip pat. Žinoma, susiskambiname, jie žino, kur aš esu, bet per daug nesikiša. Už tai jiems esu be galo dėkinga. Gaunu šiokią tokią laisvę priimti sprendimus pati, pati rinktis. Šiek tiek bijau suklysti, tad pasakoju apie save, tariuosi su tėvais.

Grįžtant prie pirmojo garso, negalėčiau sakyti, kad muzika man iškart buvo kažkas nerealaus ir neįtikimo. Būdama maža dar nieko nesupratau, nežinojau, kad kas nors galbūt iš to išeis, tai buvo tiesiog mamos įsitikinimas – turime pabaigti muzikos mokyklą, o tuomet – dailės. Iki dailės taip ir nepriėjau. Tačiau visuomet turėjau aiškią spalvų viziją. Kiekviena nata – skirtinga spalva.

– Leiskite skaitytojams pažinti jus – pianistę Mildą Daunoraitę. Kokio kūrinio, kokios melodijos jiems pasiklausyti, kad pasijustų jus sutikę?

– Mėgstamiausi kompozitoriai keičiasi, o ir gan dažnai. Vis dėlto paprastai lieku XIX–XX amžiuje. Ilgą laiką sakydavau, kad mano mėgstamiausi kompozitoriai yra Sergejus Prokofjevas ir Igoris Stravinskis. Tada ilgai klausydavau Gustavo Mahlerio – ypač jo simfonijų. Dar visai neseniai buvau apsėsta Bélos Bartóko. Dabar mokausi 3-iosios Aleksandro Skriabino sonatos ir vis atrandu naujų harmonijų, akordų, kurie priverčia kartais ir paverkti. Daug kas priklauso ir nuo nuotaikos.

Muzikos kultūra Lietuvoje tikrai nėra pati geriausia, bet ji plėtojama.

– Pasidalinkite, kokie šiandien jūsų artimesni, tolimesni planai – kas laukia, ko laukiate jūs?

– Būna laikotarpiai koncertų, o būna – tiesiog mokymosi. Dabar, manau, kaip tik yra tas naujų kūrinių mokymosi. Ruošiuosi dalyvauti poroje konkursų, tad išsiuntusi įrašus laukiu atsakymo. Bet netgi ir pasiruošimo laikotarpiu būna įterptų koncertų, kuriuose grojami senesni, jau paruošti kūriniai.

– Kas jūsų idealai, autoritetai?

– Idealų šiuo metu neturiu. Viso gyvenimo idealai man yra mano tėvai. Kalbant ne muzikine prasme, o žmogiškąja. O muzikine, žinoma, yra daugybė atlikėjų, pianistų, muzikantų (nebūtinai pianistų), mokytojų ir t.t. Vis dėlto nesiekiu tapti kuo nors kitu, nors turiu blogą įprotį lyginti save ir kitus, bet negalėčiau įvardyti, kuo ar kokiu žmogumi norėčiau būti.

– Jūsų linkėjimas sau šiandien.

– Smulkių užduočių sau turiu labai daug. Bet pagrindinė, manau – nustoti save lyginti su kitais, suprasti savo galimybes ir jas įvertinti. Suprasti: kokie žmonės yra sukurti, tokie jie ir turi būti. Kokia aš esu, tokia ir turiu būti. Labiau vertinti savo gebėjimus, savybes, netgi savo išvaizdą.

Bernardinai.lt
Temos: 3 Menas Kultūra Muzika

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas