Prieš atvykstant į Ramygalą keli vietos gyventojai primygtinai rekomendavo susitikti ir pasikalbėti su Julium. Anot jų, nors gyvenimas jo ir nelepino, tačiau ir būdamas garbingo amžiaus, Julius tebėra kupinas šviesaus džiugesio ir linkęs pagelbėti kitiems.
„Gyveni kiek tau duota, priimi tai, kas yra. Anksčiau ar vėliau ir aš mirsiu, bet tikiu, kad yra ir gyvenimas po mirties. Šitą gyvenimą reikia gražiai nugyventi, o paskui bus matyti...“, – savo gyvenimo išmintimi dalijasi Julius.
-
Atrastos unikalios Aukštaitijos partizanų fotografijos, ekspertai stebisi: „To dar nesame matę“
-
Provincija savęs nelaikantys leipalingiečiai: „Gyvenimas pas mus nestovi vietoje“
-
Tris malūnus pastatęs ir upę pasidaręs kalvis J.Kavaliauskas: „Jei nori užsiimti verslu, atidaryk degalinę, o ne pažintinį parką“
Tarnystė iš širdies
– Juliau, esate jau labai garbingo amžiaus, bet, kaip pasakoja ramygaliečiai, bažnyčioje iki šiol sukatės kaip vijurkas – pirmas ateinate ir paskutinis išeinate.
– Na taip, tokia mano tarnystė. Šiokiadieniais devintą atidarau bažnyčią, tuomet pareinu namo ir sugrįžtų čia apie penkias – ruošiuosi mišioms. Po pamaldų susitvarkau ir uždarau bažnyčią. Taip jau dešimt metų. Aišku, sekmadieniais tvarka kitokia, nes mišios vyksta rytais. Bet vis tiek atidaryti ir uždaryti bažnyčia reikia (juokiasi).
– Norite pasakyti, kad visą dieną bažnyčia būna atvira?
– Taip. Juk žmonės čia ateina – papoteriauja, uždega žvakelę, pabūna tyloje. Kiti užsuka pasižvalgyti, pafotografuoti – mūsų bažnyčia labai graži. Kai gerai pagalvoji, tai Ramygaloje mes nieko labai ir neturime, nebent tik malūną. Tai jei atvažiuoja kokie keliautojai, jie labai nudžiunga radę atrakintą bažnyčią. Čia ir stacijos įdomios, ir altoriai gražūs – yra ką pažiūrėti.
– Tai per visą dieną bažnyčios niekas ir nesaugo?
– Bažnyčios priekyje yra signalizacija – jei kažkas ten užeitų, iškart pradėtų kaukti, o klebonas ir dar keli žmonės gautų žinutes. Tuomet jau reikia lėkti žiūrėti, kas nutiko.
– Ar taip būna?
– Prieš kelerius metus buvo vienas įvykis. Viena ramygalietė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, atvažiavo pas giminaičius, o paskui sugalvojo užsukti į bažnyčią. Nuo mažų dienų ji čia patarnaudavo, per didesnes švente gėles barstydavo. Tai norėjo pasižvalgyti, vaikystės dienas prisiminti. Užsilipo ant viškų, o ten – signalizacija... Išsigando baisiausiai (juokiasi). Bet ji ne iš blogo ketinimo buvo užėjusi.
– O pasitaiko ir iš blogo?
– Buvo, bet labai seniai, dar prie ruso. Vienas toks sugalvojo, kad komuninė yra iš aukso padaryta, tai užsimanė ją pavogti. Vakare pasislėpė bažnyčioje po suolu. Likęs vienas atplėšė tabernakulio dureles, išbarstė komuniją, o komuninę pasiėmė. Bet kaipgi išeiti – durys užrakintos. Užėjo į kambariuką šalia zakristijos, išdaužė langą ir iššoko. O ten gan aukštai – šokdamas koją išsisuko, nebepaeina. Tai taip jį ir sugavo (juokiasi).
Kino mechanikas, vairuotojas ir pečkurys
– Kokius dar darbus bažnyčioje darote?
– Žvakes uždegu, mišioms patarnauju, nuo altoriaus staltieses nuimu. Darau viską, ko reikia. Bet, žinote, jau ne viską galiu... O buvo. Sovietiniais laikais dirbau prie autokrano, tai rūpinausi naujais suolais. Būdavo gi pilna bažnyčia, o žmonės neturi kur atsisėti... Tai su tuometiniu klebonu Butkum svarstėme, iš kur gauti ąžuolinių lentų papildomiems suolams.
Tuo metu mūsų apylinkėse kaip tik vyko melioracija, tai daugybė ąžuolų būdavo išverstų. Nuvažiuodavau su priekaba, drebėdamas nusipjaudavau rimtesnį kotą ir pasikraudavau. Tada veždavau išpjauti, paskui – į Panevėžį džiovinti. Ir viskas nelegaliai, be jokių popierių. Jei būtų nutvėrę, nežinau kas būtų. Turbūt ir bauda, ir iš darbo išvarytų, o gal ir dar blogiau...
Baisu buvo, bet rizikavau – juk turėjo kažkur žmonės bažnyčioje atsisėti. Išdžiovintą medieną vežiau pas meistrus. Kai jie padarydavo kelis suolus, tai pamažu ir atveždavau – kad nekristų į akis. Taip prie buvusių senų suolų pristatėme naujų maždaug šimtui žmonių atsisėsti.
– Vadinasi, pats prie bažnyčios esate jau nuo seno?
– Taip. Daug metų Ramygalos bažnyčios chore giedojau. Mūsų gal 30 žmonių buvo – didelis choras. Tai vis repeticijos, mišios sekmadieniais. Važiuodavome ir į atlaidus kitose parapijose. Dar ir laidotuvėse giedodavome – seniau pagrabas be giedorių buvo neįsivaizduojamas. Paskui visi pasenome, kai kurie iš choristų pasimirė, o likusių balsai jau nebe tie. Taip aš į zakristijonus ir išėjau (juokiasi).
Bet žinote, tai ne pirmas kartas, kai dirbu zakristijonu. Pirmas buvo Vadokliuose. Buvau tik sugrįžęs iš armijos, tad 1956 metais įsidarbinau Ramygalos kino teatre „Aušra“. Mano darbas buvo po kaimus vežioti ir rodyti kiną. Dirbome dviese: paimdavome kino juostas, į arklio vežimą pasikraudavome aparatūrą, benzininį generatorių ir išvažiuodavome savaitei po Krekenavos apylinkės kaimus.
Po kurio laiko, tiesa, mašiną paskyrė, tai būdavo greičiau. Bet benzino mažai duodavo, negalėdavai kiekvieną vakarą į namus grįžti... Kartais ir to pritrūkdavo, tai pirkdavome iš kelyje sutiktų šoferių – juk be benzino ne tik niekur nenukeliausi, bet ir kino negalėjom rodyti.
Žvakes uždegu, mišioms patarnauju, nuo altoriaus staltieses nuimu. Darau viską, ko reikia. Bet, žinote, jau ne viską galiu...
Išvažiuodavome savaitei, apvažiuodavome savo teritoriją, šeštadienį sugrįždavome į Ramygalą, dieną pailsėdavome, o pirmadienį paimdavome naują filmą ir vėl viskas iš pradžių. Mokėdavo tik grašius...
Darbas lyg ir nesunkus, bet baisiai nepatogu – savaitę važinėji po kaimus, miegi kur papuola, kad ir toje pačioje salėje, kur ką tik kiną rodei, valgai vien sausą maistą... Buvau jaunas, bet po metų ir mane šitoks darbas išvargino. Tuomet Vadoklių klebonas pakvietė pas jį zakristijonauti.
– Bet juk šis darbas sovietmečiu buvo neoficialus.
– Taip. Dirbau be knygelės. Klebonas mokėjo 100 rublių, tai kur kas daugiau ir gerokai lengviau nei su kinu. Aišku, dariau ne tik įprastus bažnyčiai darbus: reikėdavo ir aplinką aptvarkyti, žoles dalgiu nupjauti, kiemą pašluoti. Bet aš nuo trylikos namuose šieną pjaudavau ir su arkliu dirbdavau – tai aplink bažnyčią apeiti – vieni juokai.
Zakristijonu išdirbau metus, mat 1960 metais vedžiau ir persikėliau gyventi į Ramygalą. Tuomet įsidarbinau kolūkyje. Čia buvo reikalingas kranistas, tai pasiuntė mane mokytis į Vilnių. Baigęs mokslus sugrįžau, bet kadangi nebuvo autokrano, stojau dirbti prie cemento maišyklės. Nelengvas tas darbas – viskas rankomis...
Po metų sužinojome, kad Maskvoje yra padėvėtų autokranų, tai su direktoriumi nuvažiavome į tą įstaigą. Žiūrime, visa technika išklibus, išbuvus... Bet ką daryti, negi tuščiomis grįši – pilna darbų mūsų krašte, statybos vyksta. Tai paėmėme kas buvo. Galvojome, gal kaip nors parvažiuosime.
– Ar pavyko?
– Beveik (juokiasi). Keletą kilometrų už Ukmergės nutrūko pusašis, tai teko sustoti. O buvo likę jau visai nedaug, koks 50 kilometrų. Galiausiai sutaisėme ir parvykome į Ramygalą. Su tuo autokranu išdirbau 14 metų.
Bet ir šis darbas nebuvo lengvas: laisvadienis – tik sekmadieniais, po algos vyrai pasigerdavo ir neišeidavo į darbą. Tai kaip planus įvykdyti? O ir namuose rūpesčiai: su žmona turėjome vaikelį, bet jis buvo nelaimingas, anksti pasimirė. Po to įvykio žmona susirgo, tai reikėjo ir namus tvarkyti, apskalbti, valgyti padaryti, vandens atnešti, krosnį pakūrenti... Daug rūpesčių visokių.
Tuomet įsidarbinau greitojoje – ligoninės direktorius net naują mašiną už tai išskyrė. Pradžioje buvo labai gerai: į Vilnių ir Kauną ligonius vežiodavau, o svarbiausia – laisvi savaitgaliai. Bet paskui išėjo du vairuotojai, tai dar blogiau pasidarė nei ankstesniame darbe, mat nebeliko jokių laisvadienių...
O juk namuose ligonis – per dieną žmona nevalgiusi, jei atsikelia – tai atsigulti nebegali... Neįmanoma šitaip, reikia juk savo žmogumi pasirūpinti. Šitaip tapau ligoninės pečkuriu. Geras darbas, tai kas, kad juodas. Per kelią pereini ir jau vietoje. Tai galėjau ir žmona pasirūpinti, ir pečius prižiūrėti. Iki pat pensijos išdirbau ir dar ilgiau.
„Štai banditai“
– Juliau, gimėte prieškariu, ar visą gyvenimą ir praleidote Ramygaloje?
– Oi ne. Gimiau Garuckų kaime, krūmynuose, už trijų kilometrų nuo Ramygalos. Gyvenome labai vargingai – turėjome šešis hektarus poprastės žemės, o šeimoje – septyni vaikai... Tėvas buvo stalius: langus, duris darė, tai iš to daugiau užsidirbdavo. Žinome ir ūkį turėjome, jame visi iš eilės ir darbavomės. Tik vienai seseriai mokslai sekėsi, tai ji architekte tapo, o visi kiti gyvenime paprastus darbus dirbome.
– Pokariu šiuose kraštuose buvo labai aktyvus ginkluotas pasipriešinimas. Ar pačiam teko susitikti su partizanais?
– Gyvenome atokiau nuo kitų, tai miškiniai pas mus užsukdavo gan dažnai, ypač rudenį. Būdavo ateina kokie penki, kartą net ir dešimt, visi sušlapę, sušalę. Tėvas namuose patiesdavo šiaudų – jie ir suguldavo ilsėtis, drabužius džiovintis. Iš bliūdo šiltu vandeniu apsiprausdavo. Motina užkaisdavo didžiausią puodą arbatos.
Gyvenome atokiau nuo kitų, tai miškiniai pas mus užsukdavo gan dažnai, ypač rudenį. Būdavo ateina kokie penki, kartą net ir dešimt, visi sušlapę, sušalę.
– Bet jūs ir patys gyvenote vargingai, neturėdavo kuo jų net pavaišinti?
– Tai va kad... Bet kopūstų visada turėdavome. Tiesa, kartais jie ir patys atsinešdavo kokios mėsos, tai iškart – į puodą. Partizanai sušildavo, pailsėdavo, šilto maisto pavalgydavo ir sumigdavo. Aišku, vienas visada stovėdavo sargyboje, paskui keisdavosi. Paryčiui visi pakildavo ir tylomis išeidavo.
O dieną – jau skrebai baladojasi, banditų ieško... Tie tai nieko neatsinešdavo – patys neprašę pasiimdavo... Kai sniego nebūdavo, tai skrebai ir nematydavo, kad kažkas pas mus lankėsi. O jei sniegas, reikėdavo partizanų pėdsakus užmindyti. Tai kinkydavome arklį ir važinėdavome pirmyn atgal kelis kartus.
Laimei, niekad neįkliuvom. Gal todėl, kad gyvenome biednai. Kai skrebai klausdavo kur banditai, tėvas į mus, vaikus, pirštu rodydavo – štai banditai...(juokiasi). Tai ir skrebai dėl to imdavo juoktis. Aš tuomet paauglys buvau, kiti dar mažesni...
– Tuos partizanus pažinojote?
– Žinoma, taigi kaimynai. Iš vienos gryčios šalia kelio į Vadoklius trys broliai į mišką išėjo. Iš kitos, arčiau mūsų, du. Anoj pusėj kelio – tėvas su sūnum. Tai ateidavo šitie, bet būdavo ir nematytų.
Pamenu tokį įvykį. Vasarą netoli mūsų namų, karklyne, vienas sergantis partizanas pasidarė palapinę ir čia apsistojo. Žinojome tai, kartais maisto jam nunešdavau. Vieną dieną žiūriu, takeliu septyni skrebai eina. Tekinas iš kitos pusės nulėkiau pas jį perspėti, kad nejudėtų. Jis tik už šautuvo griebė ir arčiau žemės prisiglaudė. Tai ir aš su juo... Šitaip ramiai ir išbuvome, kol skrebai praėjo.
– Ot būtų, jei būtų radę...
– Būtų... (juokiasi)
„Prasmė yra gyventi“
– Jau sovietmečiu buvote aktyvus bažnyčios lankytojas, giedojote chore. Ar dėl to nekilo problemų?
– Ne. O ką man padarys, aš juk paprastas darbininkas. Pamenu, kai Vadokliuose zakristijonu dirbau, parduotuvėje sutikau buvusį kino teatro direktorių. Tas ėmė šūkalioti, kad mano darbas niekam tikęs, nelegalus, kad į bažnyčią dabar kojos nereikia kelti. Aš jam ir sakau: mano seneliai tikėjo, tėvai į bažnyčią vaikščiojo, nuo mažens poterių mane išmokė, tai ir aš nepamiršiu... Buvau drąsus, nes jis man jau ne direktorius – ką norėjau, tą ir kalbėjau (juokiasi).
Sakiau, kad mano tikėjimas yra mano reikalas ir aš niekam blogo tikėdamas nedarau. Savo darbus darau kaip reikia, o sekmadienis laisva diena, tai nueinu į bažnyčią, nes ten gražiai choras gieda. Dar sakiau, kad tūkstančius metų žmonės bažnyčias statė, arkliais akmenis vežė, rankomis kilnojo ir lipdė – juk ne iš dyko buvimo tai, o iš tikėjimo. O kad dabartinei valdžiai tikėjimo nereikia, tai čia jų bėdos... Jis paklausė, paklausė, nusisuko ir nuėjo... (juokiasi)
– Juliau, kokia yra šio gyvenimo prasmė?
– Jei jau gimei, tai prasmė yra gyventi. Man gražu: dirbi, su žmonėmis sueini, pasišneki, pasijuoki, šeimą sukuri, vaikus augini – tai ir yra prasmė. Mūsų vaikelis anksti mirė, paskui žmona susirgo, o po kiek metų pasimirė. Vedžiau antrą kartą, bet ir antrąją žmoną teko laidoti... Toks gyvenimas. Gyveni kiek tau duota, priimi tai, kas yra. Anksčiau ar vėliau ir aš mirsiu, bet tikiu, kad yra ir gyvenimas po mirties. Šitą gyvenimą reikia gražiai nugyventi, o paskui bus matyti...
Nelabai man sekėsi gyvenime, turtų jokių nesukaupiau, nors dirbti teko daug ir sunkiai. Bet badu nemirštu – tai jau neblogai (juokiasi). Aišku, būna sunkių akimirkų, tačiau aš nemoku laikyti pykčio. Jei kas negerai, tai nueinu ir nesuku galvos. Ir kas gi iš to pykčio – vienos bėdos, nervai... Man gaila pykti – juk pats save tuomet ėdi, o ir kitam gyvenimą gadini. Geriau su juoku ir šposais gyvenimą nugyventi. Ir koks gi gyvenimas surūgusiu veidu... (juokiasi)
– Esate laimingas žmogus?
– Sakyčiau, kad laimingas. Labai didelių ligų neturėjau, avarijų nebuvo. Tikiuosi, kad ir pats kitiems žmonėms daug blogo gal nepridariau. Dar pakrutu, savimi pasirūpinu, bažnyčioje patarnauju, nors nugarą sopa, kojas vos pavelku. Bet kol esi kažkam reikalingas, tai ir gyventi lengviau.
