Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 6d. 14:17

A.Švedas: Praeities tyrimų baruose E.Gudavičius suderino istoriko ir inžinieriaus tapatybes

Edvardas Gudavičius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Edvardas Gudavičius

Penktadienį profesoriui Edvardui Gudavičiui sukanka 90 metų. Į istorijos tyrimų lauką pasukęs inžinierius tapo ryškiausiu XX–XXI amžių sandūros Lietuvos istoriku, savo darbais nutiesusiu kelią jaunajai istorijos tyrėjų kartai.

Į 15min klausimus apie Edvardą Gudavičių atsako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, naujausios Edvardo Gudavičiaus tekstų, straipsnių ir pokalbių rinktinės „Istorijos inžinierius“ sudarytojas Aurimas Švedas.

– Greitai pasirodys jūsų sudaryta nauja Edvardo Gudavičiaus tekstų, straipsnių ir pokalbių su profesoriumi knyga. Su Edvardo Gudavičiaus tekstais ir pačiu profesoriumi dirbate ne pirmą kartą. Kas jus verčia vis grįžti prie jo darbų?

– Laikau profesorių Edvardą Gudavičių savo mokytoju, nes jo tekstai, paskaitos, seminarai padarė didžiulį poveikį man, kuomet ieškojau savojo kelio kaip praeities tyrinėtojas ir kaip žmogus. Žinoma, toks pareiškimas gali skambėti keistai imant domėn tai, kad aš tyrinėju sovietmetį ir posovietmetį, domiuosi įvairiomis istoriografijos istorijos, teorijos bei metodologijos temomis, pagaliau – atlieku sakytinės istorijos tyrimus.

Taigi, mano darbo laukas neturi nieko bendro su profesoriaus Edvardo Gudavičiaus tyrimo sfera, tačiau šis mokslininkas mane (ir daugelį kitų Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto kolegų) išmokė istorinio mąstymo pagrindų, o taip pat – atskleidė, kaip svarbu mokėti (arba bent jau stengtis) pažvelgti į pasaulio istorijos įvairovę iš Vilniaus perspektyvos. Visi šie dalykai mane ir skatina nuolat grįžti ties profesoriaus tekstais bei juose suformuluotomis idėjomis.

– Ar istorikas yra kūrėjas, ar istorijos mediumas, tarpininkas?

– Istorikas visų pirma yra mokslininkas, tyrinėjantis realybę (praeitį), kuri jau neegzistuoja. Tai nulemia mūsų darbo specifiką. Istorikas taip pat yra dialogo tarp praeities, dabarties ir ateities kartų iniciatorius bei moderatorius. Praeities tyrinėtojas savo veiksmais (interviu, tekstais, paskaitomis) yra istorinės kultūros, kurioje mes visi gyvename, formuotojas (tačiau istoriko pastangos čia ne visuomet yra lemiančios) ir tuo pat metu – šioje kultūroje vykstančių procesų dalyvis. Apie visus šiuos istorikui tenkančius vaidmenis, beje, ne kartą yra labai išraiškingai kalbėjęs Edvardas Gudavičius.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aurimas Švedas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aurimas Švedas

– Naujasis tekstų rinkinys vadinasi „Istorijos inžinierius“. Kas lėmė tokį pavadinimo pasirinkimą?

– Svarbu pabrėžti, kad naujasis tekstų rinkinys, kurį Lietuvos visuomenei greitu metu pristatys leidykla „Aukso žuvys“ yra, tarytum, kūrybiškas 2002-aisiais metais pasirodžiusio kito profesoriaus Edvardo Gudavičiaus tekstų rinkinio „Lietuvos europėjimo keliais: istorinės studijos“ atkartojimas ir tęsinys. Tuo tarpu pavadinimą naujai tekstų rinktinei pasufleravo žurnale „Veidas“ 1999-aisiais publikuoto Kęstučio Petrauskio pokalbio su profesoriumi pavadinimas.

Laikau profesorių Edvardą Gudavičių savo mokytoju, nes jo tekstai, paskaitos, seminarai padarė didžiulį poveikį man, kuomet ieškojau savojo kelio kaip praeities tyrinėtojas ir kaip žmogus.

Kokią prasmę įdėjome į šiuos žodžius šiandien?

Profesorius Edvardas Gudavičius atėjo į istorijos mokslą iš inžinerijos pasaulio (būdamas 41-ių metų apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją). Praeities tyrimų baruose šis mokslininkas, mano nuomone, sėkmingai suderino dvi – istoriko ir inžinieriaus tapatybes, kuomet jis XX ir XXI amžiaus sandūroje ėmėsi konstruoti naują didįjį istorinį pasakojimą apie Lietuvos istorijos raidą ilgųjų trukmių – civilizacijų kaitos – perspektyvoje, o taip pat – LDK vietą Vidurio ir Vakarų Europos bei pasaulio istorijoje. Lietuvos visuomenė pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje jautė gyvą poreikį susivokti praeityje bei ieškojo atsakymų į bene pačius svarbiausius, egzistencinius klausimus: Kas mes esame? Kokią mūsų vieta Europos ir pasaulio istorijoje?

Profesorius Edvardas Gudavičius savo sukurtame Lietuvos europėjimo istorijos pasakojime pateikė atsakymus į šiuos ir daugelį kitų, labai svarbių klausimų.

– Ar lengva dirbti su Edvardo Gudavičiaus tekstais?

– Sudarinėti naujausią Edvardo Gudavičiaus tekstų rinktinę buvo ganėtinai lengva, nes svarbų darbą jau buvo nuveikę mano kolegos iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto – profesoriai Alfredas Bumblauskas ir Rimvydas Petrauskas, sudarę mano jau minėtą tekstų rinkinį, išvydusį dienos šviesą 2002-aisiais.

– Koks buvo profesorius Jūsų studijų metais?

– Man teko laimė lankyti profesoriaus Edvardo Gudavičiaus kursus, skaitytus magistro studijų programoje. Šie kursai buvo skirti dviems temoms – Lietuvos valstybės ir visuomenės susiformavimui (remiantis fundamentalia lenkų istoriko Henryko Łowmiańskio monografija – Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego (1931-32)) ir Viduramžių Europos civilizacijos istorijai (remiantis prancūzų istoriko Marco Blocho knyga „Feodalinė visuomenė“ (1939).

Šios paskaitos buvo tikras išbandymas mums, profesoriaus studentams, nes Edvardas Gudavičius kalbėjo apie labai subtilius dalykus.

Mums didžiulį įspūdį darė jo erudicija, geranoriškumas ir tai, jog jis studentus laikė lygiaverčiais dialogo partneriais.

– Kaip įvertintumėte profesoriaus indėlį į lietuvišką istoriografiją ir istorijos mokslą Lietuvoje?

– Edvardas Gudavičius buvo labai svarbi figūra lietuvių istoriografijoje jai išgyvenant tranformacijos ir perėjimo iš sovietmečio į posovietmetį procesą. Jau minėjau, kad aukštai vertinu jo sukurtą originalią Lietuvos europėjimo koncepciją. Ją dar būtų galima apibūdinti kaip sėkmingą Lietuvos istorijos „sinchronizaciją“ su Europos ir pasaulio istorija.

Mums didžiulį įspūdį darė jo erudicija, geranoriškumas ir tai, jog jis studentus laikė lygiaverčiais dialogo partneriais.

Apie E.Gudavičiaus darbų svarbą LDK tyrimų baruose jums, be jokios abejonės, geriau galėtų atsakyti jo kolegos medievistai, todėl apsiribosiu bene paties akivaizdžiausio dalyko (žvelgiant į profesoriaus darbus iš visuomenės poreikių perspektyvos) konstatavimu: šis istorikas padovanojo mums vieną svarbiausių Lietuvos valstybės istorijos datų – 1253 liepos 6-ąją. Pastaroji data (ir su ja siejamos prasmės), mano nuomone, itin svarbios šiandienos Lietuvos visuomenės savivokai.

– Kokia, Jūsų nuomone, yra esminė ir pagrindinė profesoriaus sukurta idėja, koncepcija?

– Lietuvos istorija yra integrali Europos civilizacijos istorijos dalis. Lietuvos istorija yra sudėtinga ir komplikuota. Didele dalimi tai susiję su Lietuvos vėlavimu prisijungiant prie Viduramžių Europoje kurtos civilizacijos. Kita vertus, E.Gudavičius kalbėdamas apie mūsų protėvių patirtas negandas pasako ir labai svarbų dalyką: Lietuvos visuomenė gali didžiuotis tuo, kad ji atlaikė itin intensyvų „istorinį sprintą“ (jame nebaigusiųjų distancijos, kaip taisyklė, laukdavo nepavydėtina dalia – išnykimas), perėmė svarbiausias europinės civilizacijos vertybes ir, kas nemažiau svarbu, prisidėjo prie šios civilizacijos ir jos vertybių kūrimo.

– Ko jauni ir ateities istorikai galėtų pasimokyti iš Edvardo Gudavičiaus?

– Visa istorija yra gyvenimas arba visas gyvenimas yra istorija. Tai, bene, pirmasis dalykas šovęs man į galvą išgirdus Jūsų klausimą.

Knygoje „Istorijos inžinierius. Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį“ – svarbiausi medievistikos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus tekstai, straipsniai ir interviu, skelbti 1987–2008 metais. Knyga pasirodys knygynuose š. m. rugsėjo pabaigoje (sudarytojas Aurimas Švedas, išleis leidykla „Aukso žuvys“).

Skaitytojams pateikiamos knygos sudarytojo Aurimo Švedo pratarmės ištraukos.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

A.Švedas. Istorijos inžinieriaus gyvenimo darbas

Kiekvienai kartai reikia vis kitų istorikų pasakojimų, kuriuose tam tikros epochos žmonės galėtų rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Lietuvos visuomenė pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu jautė gyvą poreikį susivokti praeityje ir ieškojo atsakymų į šiuos klausimus: kuo lietuviai gali didžiuotis žvelgdami į savo istoriją; kaip derėtų vertinti lietuvių ir lenkų bendros valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – egzistavimą; kodėl šios valstybės likimas buvo toks dramatiškas; kas yra mūsų senosios ir naujųjų laikų istorijos didieji ir ką jiems pavyko nuveikti; kokias klaidas mūsų protėviai yra padarę ir kaip šios klaidos nulėmė tautos bei valstybės likimą; kokią vietą Lietuva užima Europos istorijoje; ar lietuviai per savo egzistavimo istorijoje tūkstantmetį įstengė esmingiau prisidėti prie Europos civilizacijos kūrimo, o gal jie buvo vien tik šios civilizacijos nešamos gerovės vartotojai? Šios ir daugybė kitų visuomenės savivokai svarbių temų sovietmečiu buvo nustumtos į istorijos mokslo ir viešojo kalbėjimo paraštes, todėl Nepriklausomybės atkūrimas kartu žymėjo ir naują Lietuvos visuomenės istorinės kultūros raidos etapą, kuriame imtasi aistringai nagrinėti klausimus, signalizuojančius, kad laisvę ir teisę į atmintį atgavusi visuomenė siekia apmąstyti, nusakyti savo vietą istorijos tėkmėje. Taigi, dramatiškų permainų laikotarpiu į savistabą bei sudėtingus svarstymus įnikusi visuomenė ragino mokslininkus palikti jiems įprastą komforto zoną ir žengti į mažai ištyrinėtų temų lauką (kuris susiliečia su istorijos teorijos bei istorijos filosofijos sferomis), kitaip sakant, skatino rizikuoti, improvizuoti, pasitelkti istorinę vaizduotę, pagaliau – išmėginti naujus dialogo su sociumu būdus.

Edvardas Gudavičius buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų, XX a. 10 dešimtmetyje intelektualiai pasirengęs svarstyti aukščiau paminėtus klausimus ir imtis sudėtingos, daug pastangų, laiko reikalaujančios visuomenės edukacijos veiklos. Šis vėlai į praeities tyrimų lauką iš inžinerijos pasaulio atėjęs žmogus (būdamas 41-erių apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją) esminių Lietuvos valstybės, visuomenės ir istorijos mokslo permainų metu atliko itin svarbų – istorijos inžinieriaus – vaidmenį. Savo akademiniuose straipsniuose, monografijose, interviu, mokslo populiarinimo tekstuose ir Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje rodytoje laidoje „Būtovės slėpiniai“ (transliuotoje 1993–2004 m.)1 minėtas istorikas nuosekliai konstravo naują didįjį istorinį pasakojimą apie Lietuvos istorijos raidą, žvelgiant į ją iš ilgalaikės perspektyvos – civilizacijų kaitos kontekste, taip pat ir – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietą Vidurio ir Vakarų Europos bei pasaulio istorijoje. Kaip ne kartą yra nurodęs pats mokslininkas, šio didžiojo pasakojimo pagrindu tapo nedogmatiškai interpretuojama marksistinė teorija, civilizacionistų Oswaldo Spenglerio, Arnoldo J.Toynbee’io, Maxo Weberio idėjos ir Analų mokyklos atstovų išsakyti teiginiai tiek apie istorijos mokslo atnaujinimo poreikį, tiek apie feodalizmo formaciją ir viduramžių civilizaciją. Ieškodamas dialogo partnerių Lenkijos bei Lietuvos istoriografijoje, E.Gudavičius visų pirma rėmėsi Henryko Łowmiańskio, Zenono Ivinskio ir Juozapo Stakausko tekstais2.

E.Gudavičiaus pasakojimas apie tūkstantmetį besitęsusį Lietuvos kelią į Europą, yra aktualus kaip niekad.

Paskiri, bet labai svarbūs E.Gudavičiaus sukurto didžiojo pasakojimo fragmentai išryškėjo jo tekstuose, rašytuose sovietmečiu3, tačiau lūžiniu momentu „Gudavičiaus paradigmos“ atsiskleidimo procese derėtų laikyti XX–XXI a. sandūrą. 1998 m. pasirodžius šio mokslininko monografijai „Mindaugas“4 ir 1999 m. knygynus pasiekus jo parašytam pirmajam „Lietuvos istorijos“ tomui5, E.Gudavičiaus idėjos ėmė skleistis kompleksišku pavidalu.

Lietuvos visuomenėje vis garsiau skambant balsams, teigiantiems siaurą, primityvią ir agresyvią tautiškumo sampratą, vis dažniau pasigirstant antivakarietiškoms bei antieuropietiškoms manifestacijoms, E.Gudavičiaus pasakojimas apie tūkstantmetį besitęsusį Lietuvos kelią į Europą, yra aktualus kaip niekad. Perfrazuojant poeto Tomo Venclovos žodžius, tam tikrus dalykus verta ir reikia kartoti, nes „tik lašas po lašo turi šansų paveikti visuomenės nuomonę – kad ir lėtai, kad ir ne visą“6.

1 Žr. „Būtovės slėpinių“ laidų pagrindu parengtas knygas: Bumblauskas A., Gudavičius E., Būtovės slėpiniai: nuo Netimero iki..., sud. A. Švedas, Vilnius, 2014; Bumblauskas A., Gudavičius E., Būtovės slėpiniai. Užmiršta Lietuva, sud. A. Švedas, Vilnius, 2016; Bumblauskas A., Gudavičius E., Būtovės slėpiniai. Lietuvos vartai į jūrą, sud. A. Švedas, Vilnius, 2017.

2 Daugiau apie E.Gudavičiaus intelektualinį kelią žr. Visa istorija yra gyvenimas. 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas, Vilnius, 2008.

3 Sovietmečiu egzistavusiam oficialiam istoriografiniam diskursui E.Gudavičiaus idėjos buvo nepriimtinos visų pirma dėl nuoseklaus Lietuvos istorinio subjektiškumo teigimo; Rusijos visuomeninės ir ekonominės sistemos atsilikimo, lyginant ją su Vakarų Europos socioekonomine sistema, išryškinimo; nevienodo Lietuvos ir Rusijos civilizacinio išsivystymo idėjos (parodant, kad Lietuva yra labiau išsivysčiusi) deklaravimo. Vėlyvuoju sovietmečiu lietuvių istoriografijoje brendusiam intelektiniam pogrindžiui šio mokslininko idėjos atrodė įtartinos dėl konceptualaus jų grindimo Karlo Marxo bei Friedricho Engelso suformuluotomis idėjomis, taip pat dėl tautiškai orientuotiems istorikams ir visuomenei nemaloniai skambančių „nepagarbių“ E.Gudavičiaus tezių apie Lietuvos civilizacinį atsilikimą (lyginant Lietuvos ekonominę ir visuomeninę struktūrą su Europos civilizacijos branduolį suformavusiomis šalimis). Daugiau apie „tyloje egzistuojančią Gudavičiaus paradigmą“ žr. Švedas A., Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985), Vilnius, 2009.

4 Gudavičius E., Mindaugas, Vilnius, 1998.

5 Gudavičius E., Lietuvos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999.

6 Venclova T., Prarasto orumo beieškant: Publicistikos straipsnių rinktinė, Vilnius, 2016, p. 9.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

03:16
03:00
03:38

Esports namai