Vytautas Grigolis 1969–1973 studijavo Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (vadovai – Algė Navickaitė ir Henrikas Vancevičius). 1973–1998 m. vaidino Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o nuo 1998-ųjų buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Teatro scenoje V. Grigolis sukūrė per 90 vaidmenų. Kauno teatre jis gyveno režisierių Lidijos Kutuzovos, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo sukurtuose pasauliuose, vaidino Henriko Ibseno, Alfredo Jarry, Sauliaus Šaltenio, Juozo Grušo, Jordano Radičkovo pjesėse. Buvo norvegas, vokietis, lietuvis...
Kas man yra teatras? O kas yra žemdirbiui žemė, lakūnui – lėktuvas (nesakau „dangus“), gydytojui – ligoninė? Tai gyvenimo būdas, darbo vieta, pragyvenimo šaltinis. Žodžiu – gyvenimas.Dar 1994 metais režisierius Rimas Tuminas pakvietė V. Grigolį Šmulės Senderio vaidmeniui Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Nusišypsok, mums, Viešpatie“. Tai buvo ne vien talentingai sukurtas vaidmuo, bet ir spektaklio vertikalė, nemažai lėmusi unikalią spektaklio atmosferą ir savitumą. Šiame spektaklyje V. Grigolis buvo lyg tyliai plakanti viso vaidinimo širdis. Po šio spektaklio tapo aišku, kad aktorius bus reikalingas Vilniaus scenai, todėl po Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Maskaradas“, kuriame V. Grigolis suvaidino Kazariną, jam buvo pasiūlyta persikelti nuolatiniam darbui į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje V. Grigolis dirbo aštuonerius metus. Kūryba ir naujų įdomių vaidmenų troškimas jam buvo svarbiau už ramų, patogų asmeninį gyvenimą.
Teiresijas „Edipe karaliuje“, Ričardas III „Ričarde III“, Klotaldas „Gyvenime ir sapne“, Kunigas Orfulsas, Imperijos karininkas, Imperijos ministras Ipšteinas, Imperijos ministras Hardenšteinas, Imperijos ministras Falengotas, anatomas Grundfeltas, akademikas Arstas „Europiečiuose“, Vaistininkas Ome „Madam Bovari“, Arkadijus Sergejevičius Islajevas „Mėnuo kaime“, Džordžas Tolbotas „Marijoje Stiuart“, Archijeriejus „Demonuose“ – ryškūs, sudėtingi vaidmenys, įprasminę aktoriaus kūrybinius lūkesčius. V. Grigolio personažai neturėjo nė kruopelės dirbtinumo, manieringumo, statikos.
Tarp rimtų, mąslių Grigolio sukurtų vaidmenų išsiskyrė bravūriški ir šmaikštūs komediniai personažai – Žakas „Šykštuolyje”, Leonas „Bamboje“, Inspektorius Porterhauzas „Meilėje pagal grafiką“. Savo organiška sceniška būtimi aktorius prikaustydavo dėmesį net tada, kai, rodos, veiksmas būdavo sutelktas į visai kitus, toli nuo jo veikiančius personažus.
Vytauto Grigolio talentas Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje įgavo naujų atspalvių, dar labiau išryškėjo jo vaidmenims būdinga tragiškumo ir trapaus, švelniu humoru nuskaidrinto lyrizmo dermė, kuri priartino aktoriaus kūrybą prie pagrindinių šiuolaikinės kultūros temų.
V. Grigolis sukūrė per 60 vaidmenų kino filmuose ir TV spektakliuose. Įkūrė satyros trupes „Šlipsas” (1980), „Briliantinas” (1992), kurioms rašė šmaikščius dainų tekstus. Yra pastatęs keletą spektaklių, iš kurių garsiausias – „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“ (draminė kompozicija pagal Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus ir Martino Zyverto kūrinius; 2004). Paskutinis Vytauto Grigolio kūrybinis darbas – Tarptautinės teatro dienos režisūra 2006 m. kovo 27 d. Nacionaliniame dramos teatre.
2006 metais Vytautas Grigolis apdovanotas Lietuvos Vyriausybės meno premija.
Paklaustas, kas jam yra teatras, artistas yra pasakęs: „O kas yra žemdirbiui žemė, lakūnui – lėktuvas (nesakau „dangus“), gydytojui – ligoninė? Tai gyvenimo būdas, darbo vieta, pragyvenimo šaltinis. Žodžiu – gyvenimas.“
 |
| LNDT nuotr./Vytautas Grigolis spektaklyje „Ričardas III“ |
