D.Svobonas – vienas ryškiausių Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių, kurio kūrybinėje biografijoje – itin platus diapazonas: nuo klasikinių herojų iki daugiasluoksnių, šiuolaikinės režisūros iššūkių.
Interviu metu aktorius atveria duris į repeticijų erdves, kur viena sekundė gali virsti amžinybe, o gražiausi žodžiai tariami su įniršiu – tam, kad pasiektų tikruosius sielos dugnus.
– Dainiau, kiek laiko jau esate Nacionaliniame Kauno dramos teatre?
– Nuo 1990-ųjų. Kai mane pakvietė, dar mokiausi tuometinės Konservatorijos trečiame kurse. Tuo metu čia dirbo visas geriausių aktorių žiedas: Rūta Staliliūnaitė, Valentinas Masalskis, Viktoras Valašinas, Leonardas Zelčius, Birutė Raubaitė, Juozas Budraitis ir kiti. Jonas Vaitkus dar buvo, tai buvo paskutinieji Vaitkaus metai Kaune. Daug žmonių, iš kurių galėjai be galo daug ko pasimokyti.
Emocijų juk nesuvaldysi, čia kiekvieno asmeninis reikalas, o štai išnagrinėti visus kitus elementus būdavo reikalų. Ir tebėra. Tas ir yra svarbiausia.
Mokymasis vyko ne tik stebint, kaip jie vaidina, bet ir klausantis, kaip jie apie tai kalba, kaip prieina prie vaidmens. Didžiausias pamokas gavau iš Rūtos Staliliūnaitės, nes ji tai darė labai nuosekliai, logiškai. Ji akcentavo ne kažkokius emocinius dalykus, o struktūrinius – pavyzdžiui, kaip prieiti prie poezijos, prie dramos. Tiesiog užduoti sau normalius klausimus, į kuriuos vėliau ateina atsakymai.
Tai buvo esminis lūžis: suprasti, kaip tą padaryti? Emocijų juk nesuvaldysi, čia kiekvieno asmeninis reikalas, o štai išnagrinėti visus kitus elementus būdavo reikalų. Ir tebėra. Tas ir yra svarbiausia.
– Visą laiką likote Kaune ir kitų kelių neieškojote?
– Esminis dalykas, kad aktoriai Kaune buvo labai stipriai „ištreniruoti“ – tiek pjesių nagrinėjime, tiek kituose profesiniuose dalykuose. Tą pamatą padėjo ir Vaitkus, ir prieš tai kūrę Jurašas, Čibiras.
Vilniuje tuo metu to nebuvo. Jie turėjo Vancevičių, o Nekrošiaus pirmieji darbai dar tik pasirodė ir jis į savo kursiokų ratą tuomet nelabai ką priimdavo. Koršunovas dar tik mokėsi mokykloje, tad tokio intensyvaus darbo, koks vyko čia, niekur kitur Lietuvoje nebuvo. Man tai labai tiko ir patiko.
– Minėjote, kad esate gerai ištreniruoti. Kas buvo tas svarbiausias jūsų gyvenimo teatro treneris?
– Labai svarbus buvo susitikimas su Valentinu Masalskiu. Turėjome keletą bendrų kūrybinių bandymų, kurie, nors ir neišvydo dienos šviesos, man buvo itin reikšmingi. Tas procesas svarbus. Taip pat jau minėta Rūta Staliliūnaitė – jos pamokos per poezijos, dramaturgijos skaitymus.
Ir susitikimas su Jonu Jurašu jam statant „Smėlio klavyrus“ – tai buvo pirmasis jo sugrįžimas iš Amerikos į Kauną po daugelio metų.
Nuvalyti nuo žmogaus sielos dulkes, kad jis išdrįstų į save pasižiūrėti.
– Esate sakęs, kad aktoriaus profesija nėra lengva, gal net atšiauri, kur tavęs niekas neglosto.
– Kaip ir dauguma profesijų. Bet man atrodo, jei kalbėčiau apie save, kodėl tiek laiko esu teatre? Šiandien susitikau su vienu žmogumi, kalbėjomės. Jis – buvęs alkoholikas, dabar nebevartoja ir labai natūraliai, be įkyraus lindimo, padeda kitiems.
Žmonės jo dėka išsikapsto iš to liūno, o jis sako, kad tai pavyksta gana paprastai. Man atrodo, kad teatre taip pat yra tokia misija, gal net taip pasakyčiau, ir tada atsiranda prasmė. Nuvalyti nuo žmogaus sielos dulkes, kad jis išdrįstų į save pasižiūrėti.
– Nes teatras – saugiausia vieta susitikti su savimi?
– Taip. Tu dirbi ne tiesiog darbą, o darai tai, kas tau pačiam suvokiama kaip būdas atskleisti savo sielos pragarus ir per tai kažką papasakoti kitiems.
Nesakau, kad tai būtinai duoda kažkokį konkretų išėjimą ar sprendimą. Bet tai yra apie žmogaus išsilaisvinimą, apie tai, kad jis išdrįstų būti atviras, kad susitiktų su savimi, su savo pragarais ir pasidarytų išvadas. Ir tas susitikimas labai jaučiasi.
– Į teatrą einame ieškodami ne tik pramogos, o gal kaip tik – ne pramogos, o tam tikro įsidilginimo?
– Vien tik grožio ar jausminių bangų paleisti neužtenka – tai būtų pernelyg paprasta. Kur kas svarbiau, kad žmogus išeitų bent truputį pasikeitęs. Yra labai daug tokių darbų – aš tokius spektaklius vadinu tiesiog darbais – po kurių niekas nepasikeičia. Tik oras už teatro sienų.
O jei žmogaus viduje niekas nesuvirpa, kokia tada prasmė? Jokios. Išeini ir pamiršti. Tik tada, kai susitinki su savimi, su savo demonais ir padarai iš to išvadas – štai tada, manau, atsiranda tikroji prasmė.
– Spektaklis nelygu spektakliui. Tarkime, spektaklis „Kai mes būsim jauni“. Jo neįmanoma nesuprasti. Bet yra kitokių, šiek tiek kito kalibro. Vieni iš tokių – „Dorianas“, „Septynios vienatvės“.
– Be abejo. Ir pati medžiaga yra sudėtinga, su ja susitikti yra didesnis iššūkis, tu turi pasinagrinėti, pasidomėti, ne vien tik žodžius iškalti ar suvaidinti tam tikrą situaciją. Pasigilinti į poeziją, į autoriaus gyvenimą, į režisieriaus gyvenimą, į savo gyvenimą, sintezę. Mes esame atlikėjai, o ne kūrėjai ir tai didelis skirtumas. Turi gerai įsigilinti į autorių, į režisierių ir gerai atlikti darbą. Būtent – atlikti.
Labai smagu, kai atsitinka tokie dalykai, kada žmonės klausia: „Ką tu padarei?“. Yra buvę keletą kartų, kai vidury nakties skambina.
„Aš miegu, nieko nedarau. Kiek dabar valandų?“
„Pusė trijų. Mes su žmona sėdim ir kalbamės. Atvažiuok vyno išgerti.“
Jie po daugelio metų vėl iš tikrųjų susitiko – vyras su žmona pagaliau pradėjo šnekėtis, pradėjo matyti vienas kitą. Tada pajuntu, koks stiprus gali būti spektaklio poveikis. Suprantu, kad prisidėjau atvesdamas juos iki šio taško. Tai ir yra tikroji misija. Ir tai yra ok.
– Tačiau teatras veikia ir kitaip. Pavyzdžiui, po spektaklio „Septynios vienatvės“ iš bibliotekos pasiėmiau Laimono Tapino knygą apie Oskarą Milašių, nes spektaklis parodė, kiek mažai apie jį žinau. Tu nori „atsirakinti“ spektaklį, bet supranti, kad tavo žinių tam nepakanka, ir tada ieškai toliau, giliau.
– Taip, tai irgi teatro poveikis. Panašiai būna, kai pasižiūri gerą filmą ir jis tavęs nebepaleidžia. Nagrinėji, giliniesi. Po gero ar ne iki galo suprasto spektaklio irgi eini, ieškai, domiesi. Vadinasi – palietė.
Ne tik pasitenkinai vaizdu ir išėjai „nusilengvinęs“. Ne. Procesas vyksta toliau... Galbūt tobulėji? Arba bent jau stengiesi kažką naujo sužinoti.
– „Dorianas“, „Septynios vienatvės“ – tai Roberto Wilsono darbai, o jums teko laimė dirbti su šiuo režisieriumi. Kokia buvo atranka vaidmenims?
– Nežinau, kaip susiklostė – galbūt tiesiog viskas atitiko. Taip, atranka vyko. Kodėl pasirinko mane – nežinau.
Atrankoje buvo keletas juokingų dalykų. Mūsų, vyrų, buvo gal dvylika. Visi stovime scenoje ir daugiau nieko nedarome. Taip, nieko neveikdami, stovime dešimt, penkiolika minučių. Jausmas keistas, nes scenoje tu visą laiką pratęs kažką veikti, o pas jį – ne.
Mes penkiolika minučių kaip vėžliai, kaip nenumaldomas laikas judame.
Tada režisierius sako: „Ženkite žingsnį atgal“. Žengiame. „O dabar, – sako, – grįžkite į pradinį tašką per penkiolika minučių.“
Mes penkiolika minučių tą metrą kaip vėžliai, kaip nenumaldomas laikas judame. Pasigirsta kitas režisieriaus nurodymas: „Ne, ne į priekį jus kažkas traukia, ne ateitis, o tai, kas buvo praeityje.“
Staiga matai, kaip visi kitą poziciją, kitokį ėjimą priima. Apibendrinant: kol vieną metrą penkiolika minučių judėjome, visi buvome šlapi nuo pastangų. Labai keistas dalykas: tuščia scena, kažkas iš tolo tau kažką sako, eina vertimas ir tu darai.
Po visko režisierius paprašė: „Padainuokit dainą“. Vieni vienaip, kiti kitaip, o aš sudainavau: „Pim piri pim pi pim, pim piri pim, tekila!“. Ne arijas, ne dar kažką rimto, nes turi gebėti ir laikyti įtampą, ir tuoj pat mokėti į viską pasižiūrėti lengvai. Gal tas ir tiko, ir patiko?
– Jūsų, be abejo, ne kartą to klausė, tačiau negaliu nepaklausti: kaip sekėsi dirbti su šiuo režisieriumi?
– Dirbdamas su juo pradedi suprasti vieną dalyką: jo metodas yra vizualumas milimetro tikslumu. Tai buvo visiškai kitokia patirtis. Paprastai pas mus teatre būna taip: užsidega šviesa ir tu įeini į jos srautą; matai pagal prožektorius, kurioje vietoje turi būti. Pas Wilsoną – atvirkščiai.
Tu turi ateiti ir atsistoti taip, kad tavo ranka būtų tam tikroje pozicijoje, nes būtent į tą tašką milimetro tikslumu bus nukreiptas spindulys. Jis kalba per kūną, ir tu privalai viską tiksliai užfiksuoti. Jei pastebėjote, pas jį viskas vyksta taip: tu atsistoji ir tik tada užsidega šviesa.
Tas milimetrinis tikslumas ir buvo sunkiausia. Tačiau tada supranti, kad toks pat principas turi galioti ir viduje: emocijų grafikas privalo būti sudėliotas lygiai taip pat preciziškai. Išorė ir vidus turi sutapti. Tai apie kokią „kūrybą“ čia galime kalbėti? (juokiasi) Jokios kūrybos! Tu turi būti kaip vaistininkas: viską taip tiksliai sudėlioti, kad tas vaistas suveiktų. Viskas, tik tiek.
Net ir tada, kai jis sakydavo peikiančias pastabas, galvodavau: kalbėk man, ką tik nori. Nes ne kiekvieną dieną tave pats Wilsonas peikia.
– Kalbate apie judesį, bet juk kuriate personažą, nepaisant to, jog pats tai vadinate atlikimu.
– Personažą? Jis pasakė: „Aš tau sukūriau auksinį narvelį, o tu jame čiulbėk kaip nori. Čia ne mano reikalas. Tu nelįsk į mano sritį, aš nelįsiu į tavo“. Viskas.
Tačiau būdavo tam tikrų momentų, kai tekstas ar scena neša į tokią romantišką nuotaiką, o jis sako: „Daryk priešingai, man reikia, kad tu nekęstum“.
Bet žodžiai juk ne tokie!
„Daryk priešingai“.
Ir tada supranti, kad tokiu būdu atsiveria visai kitos erdvės. Kai gražius žodžius sakai su įniršiu, jie nuskamba dar kitaip. Arba pykčio protrūkis, kurį išreiški su švelnia šypsena. Visai kiti dugnai atsiranda, kai šypsodamasis ištari: „Aš tavęs nekenčiu, galėčiau nuplėšti tau lūpų odelę“... Skamba dar baisiau.
– Tiesą sakant, smagu, kad kauniečiai, o ir ne tik – nes į spektaklius atvažiuoja žmonės iš kitų miestų – turi galimybę pamatyti šio kūrėjo spektaklius čia, Kaune.
– Taip. Ne visi, žinoma, jo spektakliai pavykdavo vienodai geri, bet daugybė žmonių iš viso pasaulio važiuoja žiūrėti jo operų ar dramos pastatymų.
Milano „La Scala“, „Piccolo“ teatras, Niujorkas – ten, kur vaidino ir Dafoe, ir Abramovič (2011 m. R. Wilsonas pastatė biografinį spektaklį „Marinos Abramovič gyvenimas ir mirtis“, kuriame kartu su žymiausia pasaulio performanso menininke vaidino ir Holivudo aktorius Willemas Dafoe – aut. past.), ten žmonės skrisdavo iš visur.
Net ir čia, į Kauną, į „Septynias vienatves“, „chebra“ iš Niujorko atvyko. Tas smagu, dūšelę kutena.
– Kartą draugėms pasakiau: negalėčiau būti aktorė ne todėl, kad nemoku vaidinti, o todėl, kad sumaišyčiau tekstus. Išmokti tiek teksto – irgi yra reikalų.
– Buvo tų reikaliukų. Bet juk repetuojame, dirbame. Kiekvieną dieną skiriame laiko tekstui mokytis, darome tai nuosekliai. Tai rutina: šiandien išmoksti puslapį, kitą dieną – dar vieną, tad po dviejų dienų jau moki du. Ir taip toliau. Nuobodi, skausminga rutina.
Tačiau yra ir kitas dalykas – žodžiai žodžiais, bet kartais gauni tekstą ir nesupranti, kas ten parašyta. Taip nutinka gana dažnai. Ypač šiuo atveju, kai režisierius užsienietis, jis turi prancūzišką tekstą, o tu – lietuvišką, ir jie ne visada atitinka. Klausi: „Apie ką tai yra?“, o režisierius avinėlio akimis atsako:
„Aš nežinau“.
„O ką man daryti?“
„Daryk garsiai“ (juokiasi).
Išskirtinis dalykas, kad Oskaras Milašius save laikė lietuviu, nors nekalbėjo lietuviškai – jis buvo prancūzakalbis. Vietoje Wilsono spektaklį baigė amerikietis Charlesas, kuris prancūzų kalba kalbėjo gerai. Buvo labai gražu, kai jis prancūziškai skaitydavo Milašių: ten jautėsi skambėjimas, ritmas, dinamika. Tie žodžiai – kaip nuo kalno bėgantis upelis. Labai gražu.
O ką mums daryti, kai turime mokslininko išverstą Milašiaus poeziją? Tas lietuviškas tekstas buvo lyg nesutepta grandinė. Buvo keletas tekstų iš Šiugždinio ar Vaičiulaičio vertimų – jie poetiniai. Tačiau didžioji dalis buvo vertimas mokslininko, kurio pavardės nenoriu sakyti.
Jis išvertė pažodžiui, tad net negalėjome suprasti, apie ką eina kalba. Mokslininkai gal ir supranta, o mes – nieko. Ir tokio dalyko į sceną išnešti negali. Tyliai pakontempliuoti, pasiėmus eilėraštį, gali, bet garsiai jis „nepasisako“. Nėra ritmo, dinamikos, skambesio, žodžių sekos, kuri leistų suprasti esmę.
O pačių sudėtingiausių eilių – tokių kaip „Uola“, „Saulė“, „Okeanas“ – kiti vertėjai net nebuvo išvertę.
Galiausiai prie teksto savo ranką pridėjo Daiva Čepauskaitė, radome tam tikras nespausdintas Šiugždinio ir Vaičiulaičio ištraukas.
– Kai ateinu į teatrą, prieš prasidedant vaidinimui dažnai pagalvoju: kas tuo metu vyksta užkulisiuose? Ką, prieš išeidamas į sceną, galvoja aktorius? Išeiti prieš minią juk nėra paprasta.
– Gal tai galima pavadinti savotišku narcizmu? Bet iš tikrųjų – ne. Aišku, yra tas momentas: tu kalbi, tavęs klauso... Seniau dar būdavo toks požiūris: va, pamokysiu žmones, pasakysiu jiems tiesą (šypsosi). Bet kokią tu tiesą pasakysi? Ko tu gali pamokyti žmogų, kuris jau nugyvenęs gyvenimą, ištvėręs netektis ar kitus sunkius dalykus?
Tu gali tik pabandyti per save prisikasti iki tam tikrų sielos pragarų arba... pažadinti. Vėl ne tas žodis.
– Iš „Septynių vienatvių“ kažkodėl parsinešiau žodį „pirmapradiškumas“.
– Gal – atverti? Tiesiog padėti žiūrovui susitikti su pačiu savimi.
– O jūs bijote išeiti į sceną?
– Ne. Bet jaudulys yra. Jaudulys, kad teisingai pasakytum žodžius (juokiasi). Tu juk kalbi ne savais žodžiais.
– Vienas iš tų dalykų, ką daro teatras – sukelia reakcijas. Viena ryškiausių pastarojo meto reakcijų – Nacionaliniame Kauno dramos teatre lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko pastatytas spektaklis „Lietuviškos Vėlinės“. Atsiliepimų būta tiek daug, kad, man rodos, net tie, kurie neina į teatrą, apie šį spektaklį sužinojo. Ką jūs pats manote apie šį pastatymą?
– Viskas ten paprasta. Adomo Mickevičiaus medžiaga, kad ir kaip būtų keista, Lietuvoje yra mažai žinoma, tačiau ji puikiai išnagrinėta Lenkijoje. Ir režisierius priėjo prie jos gana įžūliai...
– Švelniai tariant.
– Švelniai tariant. Jis tuos dalykus darė drąsiai, tai buvo didžiulis iššūkis tautiniu pagrindu. Spektaklis sukonstruotas tikrai intriguojančiai ir man tai labai patiko.
– O tokių prieštaringų reakcijų buvo galima tikėtis?
– Taip. Iš tikrųjų tikėjausi net dar didesnio nepasitenkinimo. O čia labiau vyko internetiniai rašinėjimai, pasipurslojimai kai kurių žmonių salėje, kurie vis tiek iš smalsumo grįždavo ir žiūrėdavo toliau.
Tai yra gerai – vadinasi, sužadinome smalsumą, privertėme domėtis, kas čia vyksta. Toks ir buvo režisieriaus sumanymas.
– Po spektaklio „Lietuviškos Vėlinės“ socialiniame tinkle parašiau, kad būtina jį pamatyti ir eiti į jį be jokių recenzijų, tiesiog patirti be išankstinio nusistatymo. Vienas mano bičiulis taip ir padarė, tačiau jo reakcija buvo sunki – kalbėjo, jog spektaklį reikia uždrausti.
Tačiau po dienos jis ėmė mąstyti kitaip ir suprato, kas jį taip suerzino. Jis pripažino esąs linkęs įsižeisti, o šis pastatymas jį, kaip lietuvį, matyt, užgavo. Dar pasikalbėjome apie tai, kad kai kurie spektakliai tiesiog praeina ir pasimiršta, o štai šis – tikrai ne. Labai įdomus poveikis.
– Tai va. Šiame spektaklyje nuo pat pat pradžios keletas aktorių sėdi žiūrovų salėje, jie girdi ir reakcijas. Buvo labai juokinga: pasirodo mano personažas – tarybinio kareivio vėlė – ir klausia: „Kada čia buvo jūsų tėvynė?“. Viena ponia salėje atsako: „Visada“. Vadinasi, „kabina“.
Toliau personažas sako, kad penkis šimtus metų priklausėme tai nuo vienų, tai nuo kitų – nuo rusų, lenkų, prancūzų, tada vėl nuo lenkų... „Tai kas jūs tokie, po velnių? Lietuviai? Nepriklausomybė?“. Žnybia tie žodžiai iš esmės. Ir vėl toji reakcija: „Visada čia buvo mūsų tėvynė“. Žmogus tiesiog užsimiršta, kad sėdi teatre. Bet tai yra gerai.
– Ar po „Doriano“ ir „Septynių vienatvių“ kiti vaidmenys neatrodo „per žemi“ ar per maži?
– Ne, nei per žemi, nei per aukšti – aš taip tikrai nevertinu. Vis dėlto svarbiausia yra medžiaga ir režisierius, su kuriuo dirbi. Man nedaug teko dirbti su Jonu Vaitkumi, daugiau – su Gintaru Varnu. Visai neteko dirbti nei su Oskaru Koršunovu, nei su Eimuntu Nekrošiumi, bet matau, kaip dirba Koršunovo aktoriai – jie susiduria su tais pačiais iššūkiais, daro tuos pačius dalykus. Ir kadangi jie tai daro labai asmeniškai, būtent dėl to yra žavūs.
Matai kiekvieno kūrėjo skirtumus, kiekvieno žmogaus priėjimą prie to paties vaidmens, nors pati medžiaga galbūt jau matyta kituose darbuose. Kadangi tas santykis yra labai asmeniškas, tu tiesiog žaviesi, kai matai, kiek iš žmogaus išreikalauta ir kaip jis tai padarė. Smagu žiūrėti.
Tas pats ir su Gintaru Varnu – jo darbai, medžiagos analizavimas yra nepaprastai įdomūs. Kabinėjimasis prie kiekvieno žodžio prasmės, aiškinimasis, ar viskas teisingai išversta... Juk geros lietuviškos dramaturginės medžiagos neturime daug.
Visa tai yra labai įdomu. O „aukščiau“, „mažiau“ ar „žemiau“ – čia ne apie tai. Svarbu autorius, režisierius ir tai, kokią pynę mes, aktoriai, kartu supinsime, apie ką kalbėsime. Tai ir yra įdomiausia, o ne lengvas požiūris, kad „kaip nors padarysim“. Ne, „kaip nors“ nepadarysim.
