Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 5d. 08:46

Andrius Jakučiūnas: Ką atskleidė skandalas dėl K.Sabaliauskaitės knygos

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas

Pastarųjų mėnesių įvykiai knygų pasaulyje parodė, kad teisus buvo skeptiškasis arba labai nuosaikiai optimistinis požiūris į literatūros procesus, akcentavęs paralelinių reiškinių keliamą pavojų profesionaliajai lietuvių literatūrai: skaitymo industrijos apetitai didėjantys, skaitymo skatinimo ir konkursinės programos intensyviai persipynusios su reklama (ir apskritai su kultūrinio produkto gamyba), kriterijai – vis nereikalingesni, o literatūrologai ir ekspertai, jei jų negalima panaudoti skleidžiant pozityvią žinią apie naujai išėjusias knygas – trukdis.

Šiandien, praėjus nuo „Sabaliauskaitės skandalo“ bene mėnesiui, kai emocijos jau atvėsusios, turime progą blaiviai įvertinti situaciją literatūros lauke ir susivokti, ko iš šios tamsios, nors ir graudžiai juokingos istorijos, parodančios, kaip toli gali nuvesti įžeistos ambicijos ir (industrijos) godumas, visi turėtume pasimokyti.

Pirma, turim sutarti, kad literatūra sudaro tik nedidelę Sabaliauskaitės fenomeno dalį. Tai yra didelis burbulas, sukurtas iš jos kaip istorikės neabejotinų kompetencijų, publikos lūkesčių, viešųjų ryšių ir reklamos, tikėtinų nuostatų ir pan. Čia viskas gerai. Taip ir turi būti. Autorius, jo kūryba, jo laikysenos ir jo recepcija visuomenėje yra visuma, kurios neįmanoma išskaidyti atgal į sudedamąsias dalis. Populiarumas nėra blogai, tai yra gerai. Sabaliauskaitės fenomenas ryškus, svarbus (savo pažintiniu turiniu), ir aš jo nesiruošiu kvestionuoti.

Abejones, pasipiktinimą (ir pagrįstą nerimą) kelia tai, kaip ir kokiems tikslams šis fenomenas panaudojamas platesniame lietuvių literatūros ir skaitymo skatinimo kontekste. Bandymą sudrausminti ir priversti komisiją pakeisti argumentuotus rezultatus į pageidaujamus, pagrįstus populiarumu, reikėtų vertinti kaip bene pirmą lietuvių literatūroje bandymą sukurti literatūrinę/kultūrinę vertę grynai techniniu būdu, ignoruojant įprastus literatūrinės vertės kūrimo mechanizmus ir a priori traktuojat juos kaip svetimus/priešiškus.

Vertė yra šydas, dangalas, apsiaustas – kurį, naudojantis tinkamomis priemonėmis, esą galima „uždėti“ ant bet ko.

Tai, ko dar neįgarsino infliuenceriai, galėtų skambėti maždaug taip: mums nusispjauti į ekspertus, mums nusispjauti į literatūrinius kriterijus, mums nusipjauti į procesus, visais laikais formavusius ir tebeformuojančius literatūros veidą; mums nusipjaut, todėl nuo šiol ne literatūra bus kokios nors vertės, bet kažkas, galingesnis ir labiau išmanantis šiuolaikybę, kaip jis sudaryta, kokias hifais maitinasi, nuleis literatūrai vertę kaip deus ex machina. Ne Sabaliauskaitė (arba – įsirašykit savo mylimo autoriaus pavardę) sukurs vertą dėmesio knygą, bet Sabaliauskaitės figūra ir brandas pačiu savimi suteiks rašliavai, kad ir kokia ji būtų, – o yra, neslėpkim, ne aukščiausios prabos, – meninę didybę ir išskirtinumą.

Vertė yra šydas, dangalas, apsiaustas – kurį, naudojantis tinkamomis priemonėmis, esą galima „uždėti“ ant bet ko. Štai ką, mielieji, mums norėjo pasakyti vadinamieji infliuenceriai, internetų „skaitytojai“ ir, – kaipgi be jų, – leidėjai, viešame laiške išsakę alternatyvaus, nuo kritikų nebepriklausančio „skaitytojų penketuko“ poreikį.

Tai – žiauriai įdomu. Visų pirma dėl to, kad šį atvejį reikėtų traktuoti kaip ribų tyrimą – kiek literatūra pasiduoda spaudimui konstruoti naujas reikšmes ir įsileisti fantomus. Išsiaiškinti, kaip sėkmingai aptirpdytos (aptirpusios) ribos tarp vertingų ir geriausiai skaitomų, meninių ir „kultinių“ knygų, tarp meno ir popso. Kaip ir kiek giliai kompleksinės leidėjų, reklamdarių, viešintojų pastangos gali į modernią literatūrą inkorporuoti komercinę efemeriją. Kaip efektyviai gesinti ir marginalybės šviesoje pavaizduoti mėginimus kalbėti apie kriterijus. Nuo to, kaip seksis šis tyrimas (t.y. nuo to, kaip giliai pavyks nevertinga parodyti kaip universalu ir šiuolaikiška) priklausys, kokio intensyvumo ir kiek ciniškų mėginimų perkonstruoti vertes sulauksime artimiausioje ateityje.

(Žinoma, taip pat bus be galo įdomu stebėti, kokia kampanija vyks – arba nevyks – jei/kai Nacionalinė meno ir kultūros premija, kurią gauti autorė, rodos, yra pasiruošusi, jai visgi nebus skirta. Ar vėl megztasijonės filologės raginiais akiniais bus apkaltintos paslėpusios nuo žmonijos pažangą ir talentą? Gruodis jau čia pat – likime prisijungę.)

Šiame tekste aš išskyriau kelis aspektus, kuriuos „Sabaliauskaitės skandalas“ skausmingai apnuogino. Dalis jų seniai žinomi, kai kurie – persikloja vieni su kitais, dar kiti apskritai nesusiję arba menkai susiję su literatūra – tai visuomeninės, socialinės problemos, tiesiog pasireiškusios ir tapusios iliustratyviomis skaitymo ir knygų aplinkoje. Bet kokiu atveju šiuos aspektus turėtume vertinti kaip labai ryškius simptomus, galinčius padėti nustatyti situacijos diagnozę: kur (kaip giliai) esame atsidūrę, kas daro mums įtaką, ir kokie pozityvūs ženklai matyti horizonte.

1. Kriterijų ir skirties tarp literatūros bei popliteratūros ignoravimas

Pastaruosius trejus-penkerius metus (o gal ir dar seniau) šnekos apie literatūrinius kriterijus visiškai pasitraukė iš viešojo literatūros lauko. Daugeliu atvejų (nors ir ne visais) kritika nuolankiai priima funkciją pažindinti su naujomis knygomis, ieškoti jų stipriųjų, vertingųjų pusių, rasti žodžių, įtikinančių skaitytojus įsigyti knygą. Stipri vertinanti, vietą kontekste nurodanti pozicija tapo, jei taip galima sakyti, neaktuali. Kriterijai liko grynai akademinėje sferoje, kuri gyvus autorius apeina ratu, nes mokslininkams už šį darbą nesikaupia taškai, arba tarp marginalų, kur diskursas įgyja retrogradinio patoso ir miršta kliedesiuose.

Puikiu pavyzdžiu, kaip skaitymo industrija norėtų matyti literatūros gyvenimą, galime laikyti festivalį „Open Books“, iš esmės atsisakiusį kokybinės atrankos procedūrų ir draugėn suspietusį tiek žinomus, labai gerus rašytojus, klasikus, tiek pirmą kartą girdimus, nenusakomo žanro rašinių autorius. Potencialiai įdomaus festivalio svarbiausias ir vienintelis autorių atrankos kriterijus: jų knygos turėjo būti pasirodžiusios 2018 metais.

Trinama riba tarp literatūros ir popliteratūros šiame kontekste yra labai logiškas ėjimas: jei nėra literatūrinių kriterijų (o jų, industrijos požiūriu, neturi būti), vieninteliu kriterijumi ir pretekstu minėti knygą tampa išleidimo metai, skaitomumas, populiarumas ir pan. Skirtys tarp literatūros žanrų ir tipų industrijai pavojingos, nes jos netiesiogiai rodo, kad kažkokie kriterijai vis dėlto egzistuoja (nors toji skirtis anaiptol nereiškia, kad „aukštoji“ literatūra – gera, o popliteratūra – bloga; popliteratūra yra dažniausiai plokščia – tai žanrinis reikalavimas, bet visai nebūtinai lėkšta). Todėl jau daug metų ši riba įnirtingai ir tendencingai nutylima. Lenkai turi populiariąją literatūrą. Vokiečiai turi populiariąją literatūrą. Britai, prancūzai turi populiariąją literatūrą. Kaip čia išeina, kad mūsų Marijos žemėje yra kitaip?

Tikėkimės, įvykęs skandalas taps akstinu ryžtingiau brėžti ribą tarp literatūros ir popliteratūros, nevengiant šio termino, ir pripažįstant popliteratūrą galint būti svarbiu, netgi vienu esminių skaitymo kultūros klestėjimo veiksnių. Ir kartu, nepaisant populiarumo ir kitų privalumų, menkai tesusisiekiančią su idėjų, krypčių, naujų teritorijų ir tiesų ieškančia literatūra, kartais pagiežingai apšaukiama „aukštąja“. Mums reikia taikos, aiškumo ir skaidraus balanso tarp skirtingų literatūrinių orientacijų. Ribų žymėjimas – neišvengiamas žingsnis, siekiant sukurti draugišką kaimynystę.

2. Skaitymo brandai ir skaitytojai-zombiai

Skaitymo skatinimo kultūra pastaraisiais metais neįtikėtinai išplėtė knygos sąvoką, – šią imta suvokti kaip skaitymo renginių šurmulį, autorių garbinimo kultą, fetišų kaupimą ir pan., (kartais, neretai) nuošaly paliekant patį skaitymą.

Nepaisant daug gero, kurį ši industrija nudirbo literatūrai (festivaliai, naujos nišos rašytojams ir t.t.), ji išaugino skaitytoją-zombį, ištikimą brandams. Kaip neįmanoma perkalbėti Apple fano ir įtikinti, kad konkurentų modelis – galbūt geresnis ir patogesnis, taip šiandieną keblu kvestionuoti autoriaus, kurį kas nors garbina, kūrinio literatūrinę vertę (nepaisant netgi to, kad gerbėjai nebūtinai tą kūrinį skaitę).

Turinys, kokybė, pasakojimo būdas šiems žmonėms neaktualūs. Skaitymas irgi antraeilis, pašalinis reiškinys. Svarbiausia – pavardė, madingumas, populiarumas, kad būtų cool. Šis (para)literatūrinis zombis nori džiaugtis ir garbinti. Literatūra jam yra dvasingumas ir madingumas. Jaukumukas. Puodelis arbatos. Mylimo autoriaus gynyba nuo sužvėrėjusių kritikų ir „kalbajobų“. Izdevonas iš nupušusių kaimiečių.

Knygų pasaulį pasiekė tai, kas jau seniai apgaubė politinį gyvenimą: bukas teigimas, propaganda, melas, anapus bet kokių idėjų esantis tikslo siekimas.

Žodis „kriterijus“ šiam skaitytojui-zombiui taip pat kelia sutrikimą ir siaubą. Kokie dar gali būti kriterijai, jei visi žino, kad autorius – garsenybė (kad ir ką tai reikštų)? Bet koks mėginimas matyti autorių kontekste arba vertinti jo kūrybą (brandą) priimamas kaip asmeninis puolimas prieš vertybes ir nūdieną, šiuolaikybę, esą įrodantis paties puolėjo antiprogesyvumą (dėl ko „brandiniai“ skaitytojai itin mėgsta apibūdindami kalbininkus ir filologus remtis, atsiprašau už negražų žodį, idiotiškomis klišėmis: megzti filologių sijonai; kaimo gryčios kvapas; klumpės etc.) Žinoma, natūraliai kyla klausimas: kodėl jo mylimas autorius neapipilamas premijomis? Juk visi žiną, kad jis cool. Ir (tie patys keli graudžiai naivūs) atsakymai: negražios filologės; klanas; pavydas; močiučių Lietuva.

3. Pačios kritikos nepaslankumas, inertiškumas, bailumas

Šis aspektas glaudžiai susijęs su aukščiau minėtais kriterijų bei skaitymo skatinimo kultūros, kurios dalis yra ir „Metų knygos rinkimai“, aspektais. Viena vertus, kritika labai lengvai parsiduoda industrijai ir yra jos įtraukiama į beprasmius paraliteratūrinius žaidimus.

Vis dėlto dar didesnė problema – bailumas. Paprasčiausias, nuobodus bailumas, nenoras išsiskirti ir „kažką supykdyti“. Už dalį su literatūros vertinimu susijusių problemų kažkiek atsakinga ir pati kritikų bendruomenė – jie nebandė atlaikyti spaudimo, jie tiesiog užsidarė ir nė necyptelėjo. Nuo garsiosios Brigitos Speičytės recenzijos apie „Silva rerum“, priskyrusios šį kūrinį populiariosios literatūros laukui, laikų, neskaitant keleto ryškesnių tekstų (kaip, pvz., G.Kazlauskaitės recenzijos „Dalbai“) ir fenomeno aptarimų „Naujajame židinyje“, nebūta arba beveik nebūta užtektinai (ir užtektinai išsamių) šios autorės kūrybos ir konteksto, kuriame ji rado terpę, vertinimų.

Šioje šviesoje dėl Sabaliauskaitės kilęs pasipiktinimas yra gana suprantamas: kodėl autorė staiga liko neįvertinta, jei niekas niekada nekalbėjo apie tai, kad jos kūryboje yra problemų, ar kad ta kūryba – populiariosios literatūros sferos, kur akcentai dėliojami kitur ir kitaip, dalis? Pagaliau kodėl netgi komisija ieškojo aplinkinių argumentų atmesti „Petro imperatorę“, kai jį eliminuoti pakako objektyvių literatūrinių kriterijų – plokščio pasakojimo ir skurdaus stiliaus?

4. Skirtingos visuomeninės misijos sampratos

Sąlygiškai jas pavadinkime kiekybine ir kokybine. Spaudimą ekspertams persvarstyti penketuką, gėdingai pripažįstant neegzistuojantį neatitikimą nuostatams, lydėjo teiginiai, kad tokios populiarios autorės kaip Sabaliauskaitė buvimas penketuke naudingas tiek pačiam penketuko prestižui, tik jo misijai – tuomet jis sudomintų daug didesnį žmonių ratą, kas esą sutampa su konkurso tikslais. Tai kiekybinis, vadybininkų, funkcionierių požiūris, kurį norima matyti dominuojančiu.

Pagal šį požiūrį gera yra tai, kas apima didelį žmonių būrį, į ką galima integruoti mokomąjį pažintinį turinį, kas turi modernumo šleifą. Tokiu atveju, orientuojantis pirmiausia į propagandinį, edukacinį, masių pasiekiamumo efektą, šnekos apie kokybę, literatūrinį turinį tampa tarsi neparankiomis, nepageidaujamomis – pagaliau, jos trukdo pasakojimo apie mūsų kultūros permanentines ir nepaliaujamas sėkmes vientisumui.

Knygų pasaulį pasiekė tai, kas jau seniai apgaubė politinį gyvenimą: bukas teigimas, propaganda, melas, anapus bet kokių idėjų esantis tikslo siekimas. Ką renkamės? Visuomeninė misija – apdujinti žmogų ir silpnumo akimirką jam įsriegti vertybes, nuleisti jas prievarta kaip Putinijoje ar Orbanistane, ar išlikti su tiesa, tikintis, kad dėl intuityvaus palankumo tiesos idėjai žmogus pats ją pasirinks?

5. „Infliuenceriai“

Turbūt galima sakyti, kad skandalas pagaliau leido kultūros bendruomenei iš arčiau susipažinti su komunikacijos tradicijomis, labiau būdingomis politiniam feisbuko-internetinių komentarų sparnui, kur nepatenkintos ambicijos ir visažiniški skiedalai – liūdna kasdienybė.

Apie „Metų knygos rinkimus“ pasisakius Valatkai, Ramanauskui, Filmanavičiūtei, Tapinui, Zemkauskui ir kt., daugelis gavo progos (dar kartą, eilinį) įsitikinti, kad toji vadinamoji nuomonė yra grįsta ne tik brandais, stereotipais, primityviu komerciniu požiūriu, bet ir atviru melu – beveik visi „nuomonės formuotojai“ nebūtinai skaitę knygą iškraipė (tiksliau, savaip perrašė) tiek komisijos pirmininkės, tiek kitų ekspertų žodžius, pažėrė pluoštą stereotipų apie filologiją ir filologus etc.

Iš esmės tai parodė, kokį didelį pavojų valstybei kelia dideles vartotojų auditorijas turintys feisbuko tūžmingi personažai, o ir tai, kad didelė dalis vadinamųjų skandalų iš tikrųjų tėra fikcijos, skirtos minėtiems asmenims atsiskleisti kaip teisuoliams ir visuomeninio intereso gynėjams. Gerai, kad šiuo atveju tai yra viena knygelė, turbūt ne svarbiausia ir ne paskutinė autorės bibliografijoje, bet juk šie žmonės, mūsų vadinami „infliuenceriais“, nesyk įrodę, kad jiems rūpi tik jų pačių reitingai ir sekėjai, meluoja ir iškraipo faktus, kad susidėliotų gražus pasakojimas, kasdien. Kiek neteisingai apkaltintų politikų, selebričių, politikos lūzerių, niekuo dėtų praeivių? Kiek reiškinių, galbūt visai padorių, šių įtakingų cinikų apšaukta aferomis, plovimais, grobstymais – ir vien tam, kad skandalo sūkuryje ant griuvėsių to, kas galėjo egzistuoti dar šimtą du metus, jie galėtų pasirodyti kaip teisuoliai?

Tiek Sabaliauskaitės knygos skandalas, tiek festivalis „Open Books“, galėjęs pasigirti garsiomis pavardėmis ir puikia viešaryšininkų komanda, parodė, kad literatūros bendruomenės pritarimas – simbolinė legitimacija – vis dar yra privalomas, siekiant sėkmingai vykdyti veiklą literatūros ir skaitymo srityje, ir jis bent kol kas (vis dar) yra svarbiau už pinigus.

Autoritetų krizės neįmanoma išspręsti infliuencerių pagalba. Taip, laisvas ir tūžmingas taškymasis paplavomis turi teisę egzistuoti, bet jis nesteigia ir neužtikrina demokratijos. Demokratija tokiu atveju tampa kelių žmonių ambicijų ir pagiežos diktatūra, o viešoji erdvė – patyčių ir žeminimo aikštele. Deja, tai ir vyksta.

***

Ar galima ką nors pozityvaus pasakyti pabaigai? Galima. Nepaisant šių kiek liūdnų momentų, rodančių, kad su skaitymo kultūra ir visuomeniniu gyvenimu nėra viskas tvarkoj, keliais dalykais galima tikrai pasidžiaugti.

Tiek Sabaliauskaitės knygos skandalas, tiek festivalis „Open Books“, galėjęs pasigirti garsiomis pavardėmis ir puikia viešaryšininkų komanda, parodė, kad literatūros bendruomenės pritarimas – simbolinė legitimacija – vis dar yra privalomas, siekiant sėkmingai vykdyti veiklą literatūros ir skaitymo srityje, ir jis, bent kol kas (vis dar), yra svarbiau už pinigus. Tai rodo, kad literatūros bendruomenė, nepaisant visų mėginimų jos gvieštis, disponuoja minkštąja galia (taigi literatūros bendruomenės bandymai save pristatyti kaip silpną ir blaškomą įvairių jėgų, neatitinka tikrovės), ir nuo jos priklauso industrijos galia parduoti, o ne atvirkščiai. Tai yra gerai.

Turbūt neblogai yra ir tai, jog skandalas įvyko (ir skaitymo industrijos apetitas tą minkštąją galią perimti į savo rankas išaiškėjo) dabar, kai dar turime gana aiškų supratimą apie ribas, linijas, žanrus, – kitaip kalbant, kol inercija, stumianti mus naujų laikų link, dar nespėjusi pakeisti mūsų supratimo apie tai, kas nustato, kas lemia ir ką apskritai žymi literatūros vertė.

Tai leidžia tikėtis, kad įtampa (tikėkimės, pozityvi) tarp leidėjų, pardavėjų tikslų ir literatūrinės kokybės užtikrinimo teigiamai veiks literatūros lauką ir ateity neleis kilti ambicijoms, nesuderinamoms su buvimu literatūroje.

Kaip seniai žinoma, kas mūsų nenužudo, padaro mus tvirtesnius.

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai