Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 3d. 19:43

Andrius Jakučiūnas: Apie medžius, jų gelbėtojus ir sunkų Kauno atvejį

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas

Pasaulinio bestselerio „Paslaptingas medžių gyvenimas“, kurį Lietuvoje išleido leidykla „Kitos knygos“, autorius Peter Wohlleben jautriai ir įtaigiai pasakoja apie komunikaciją tarp medžių – miškas knygoje skleidžiasi kaip savita bendruomenė, sugebanti dalintis informacija, organizuotis prieš kenkėjus, padėti silpnesniems nariams ir mokytis iš situacijų.

Čia dar daug kas neištyrinėta ir nesuvokta, bet Vakarų mokslininkai ir gyventojai pamažu mokosi į medžių karaliją žvelgti nauju žvilgsniu. Tai – tik atrandamas, pamažu atsiskleidžiantis pasaulis, kuriam apsakyti, regis, dar trūksta grynai mokslinių argumentų. Tačiau yra valia ir noras suprasti. Galbūt todėl ir civilizuotų šalių miestų gatvėse kaip namuose šeimininkauja ne medžių pjovėjai, bet situaciją stebintys ir, jei reikia, skubią pagalbą medžiams tiekiantys dendrologai.

Lietuvoje tuo metu džeržgia pjūklai – prisidengiant saugumu, estetiniu vaizdu ir dar balai žino kuo gausiai ir be atvangos šienaujami medžiai miestų ir miestelių gatvėse, parkuose, paupiuose, privačių namų kiemuose. Ar tai – pamišimas? Norėtųsi manyti, kad ne, bet tikriausiai yra priešingai. (Bent jau man sunku patikėti, kad tokio masto medžių valymus lėmė vien vadinamieji „otkatai“ politikams iš jaunais medeliais prekiaujančių verslininkų.)

Ši didžiulė problema (kurios dalis visuomenės apskritai nenori matyti, nes tiki „permainomis“) dar didesne tampa dėl to, kad tiek vadinamųjų medžių gelbėtojų tiek jų naikintojų stovyklos linkusios į kraštutinumus: viešojoje erdvėje arba liejasi nevaldomos, į kliedesius pereinančios emocijos, reiškiamos su apokaliptiniu patosu, arba skamba eufemizmais papuoštas ciniškas melas – dažniausiai iš savivaldybių atstovų ir profesionalių ekspertinės nuomonės klastotojų lūpų. Taip prarandama galimybė jei ne sustabdyti pjovimo psichozę, tai bent jau išsiaiškinti, kas vyksta.

O juk suvokti situaciją – labai svarbu, nuo to priklauso ne tik tai, kiek mes turėsime šviežio deguonies, bet ir mūsų požiūris į demokratiją. Jei nors minutę patikėsime, kad negalime sustabdyti išprotėjusio mero su benzopjūklu, mūsų valstybės vertybinis klimatas taps nuodingesnis. O dusti ne tik fiziškai, bet ir esmiškai, mes tikrai nebegalime sau leisti.

Aš nesu iš tų, kurie gintų medelį bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokia kaina. Manau, kad teigiantys priešingai – šlykščiai meluoja, ir patys tai žino. Medis – ne savaiminė vertybė, ne sacrum, kurį nenuilsdami garbintume, o išteklius, naudotinas taip, kad būtų kiek įmanoma labiau suderinti gamtos ir žmogaus civilizaciniai interesai. Nesu pasirengęs prisirakinti grandinėmis prie sausuolio, arba priešintis investicijoms, kurios ateitų į miestą ar miestelį, iškirtus nedidelę giraitę.

Jeigu išvešėjęs ir neprižiūrimas miškelis dengtų architektūriškai ir istoriškai vertingos bažnyčios ar rūmų fasadą, kurį, mano galva, reikia parodyti ateities kartoms kaip svarbią mūsų kultūrinės tapatybės dalį, pasisakyčiau už to miškelio naikinimą, nepaisydamas žalos gamtai ir sentimentų. Šiuo požiūriu Gedimino kalno išvalymas nuo medžių (net jei tai sukėlė ar paskatino vėlesnes šlaito problemas) buvo sveikintinas ir aš jį palaikau – manau, kad autentiškas Vilniaus kalvyno kraštovaizdis yra ir turi būti nekvestionuojama vertybė.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Gedimino kalnas 2012 metais
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Gedimino kalnas 2012 metais

Atskirais atvejais netgi drįsčiau palaikyti kirtimus dėl vadinamosios estetikos ir saugumo – skirtingai nei kartais bando pateikti medžių gelbėtojai, tikrai yra situacijų, kuriose medžiai neatitinka architektūrinės, urbanistinės situacijos, pagaliau kur jų buvimas – nelogiškas, o pagerinti situaciją – neišeina (tarkim, automobilių stovėjimo aikštelėje, kur didelė grėsmė, kad medžių šakos per audrą kris ant automobilių ir juos apgadins).

Trumpai tariant, aš nemanau, kad reikia stoti ginti bet kokio medžio vien dėl to, kad jis – medis. Svaičiojimai apie medžių šventumą, bioenergijas, barbarybę, šėtoną ir t.t. tik iškreipia diskursą, padarydami jį nepatrauklų tai nedidelei, o visgi reikšmingai visuomenės daliai, kuri vietoj griaudaus rypavimo norėtų girdėti argumentus. Tarkim, jei mokslininkai (tikri, ne savivaldybių administracijų užsakyti profesionalūs ekspertinės nuomonės klastotojai) paskaičiuotų, kad krūmynų sąskaita sumažinę gatvės lankstą galime gauti didesnį ekologinį efektą nei palikę viską „kaip buvo“ – kodėl mums jais nepasitikėti? Arba jei iš potencialių investuotojų, pageidaujančių statyti fabriką šalia miško, išgautume rašytinį pažadą skirti lėšų gamtos apsaugos priemonėms, kurioms biudžete metų metus neatsiranda pinigų – ar tai būtų žalinga gamtai, ar veikiau atvirkščiai?

Ką aš noriu pasakyti? Aš noriu pasakyti, kad medžio netektis savaime nėra katastrofa. Tai nereiškia apokalipsės, kaip mums aiškina apkiautę gynėjai. Mes turime išsaugoti laisvę nusikirsti (netgi ir visiškai sveiką) medį, jei jis trukdo mūsų civilizaciniams, estetiniams, komforto poreikiams. Tačiau tokiu atveju – čia svarbiausia teiginio dalis – turi būti AIŠKŪS MOTYVAI, kodėl šalinti medį yra būtina, ir jie negali kirstis su visuomenės interesais bei elementaria logika.

Deja, kaip tik šito mes ir nesugebame užtikrinti. Šiandieną susiklostė situacija – ir ji ypač ryški Kaune – kai niekas nepateikia JOKIŲ ATSAKYMŲ. Didžiuliai plotai medžių Lietuvoje nušienauti nepateikus visiškai jokių įrodymų, kad juos kirsti buvo svarbu ar būtina. Geriausiu atveju, koks nors „ekspertas“ patikina, esą medžiai buvo perpuvę ir kėlė pavojų žmonių saugumui (nors visi daugmaž žino, kad tai netiesa – kirtėjams pasitraukus, dendrologai randa visiškai sveikus kelmus), ir kad nuo šiol miestiečiai neva galės džiaugtis estetiškesne aplinka.

Taip Kaune vietoj numanyto tikslo – padaryti Centrą tvarkingesnį ir šiuolaikiškesnį, buvo pasiektas lygiai priešingas – išpjovus medžius Vytauto pr., Miško, Zanavykų, Mickevičiaus ir kt. gatvėse, visu grožiu atsiskleidė Kauno provincialumas – ne tik dėl principinio naujakaimietiško požiūrio į medžius kaip į civilizacijos kliuvinį, bet ir dėl to, kad Kaunas, deja, yra dviaukštis miestas, ir iškirtus medžius tas jo architektūros mastelio kuklumas neįtikėtinai išryškėjo. Dabar čia darosi vis sunkiau jaustis esant mieste. Argi tikrai norime transliuoti žinią, kad Kaunas – atsilikęs provincijos miestelis, kurio nepasiekia šiuolaikinių miestų planavimo ir architektūros idėjos?

Iškalbingas faktas, kad kilus šiokiai tokiai pasipiktinimo bangai, medžių naikinimas Kaune nesiliovė – pasikeitė tik metodika. Dabar juos verčia po vieną, po du, mėtydami pėdas. Tai rodo, kad medžių naikintojai puikiai supranta, ką daro, ir ciniškai mėgaujasi faktu, kad niekas jų nesustabdys, nes juk jie patys ir yra tie, kurie, jei politinė atmosfera mūsų šalyje būtų skaidresnė, privalėtų rūpintis gamtos ir šviežio deguonies mieste reikalais.

Be to, valdžia žino, kad daugybė permainų mieste išsiilgusių kauniečių iš tikrųjų patyliukais remia kirtimus. Taigi, kaltinti valdžią cinizmu – teisinga, tačiau tai per paprastas požiūris. Valdžia tik klusniai vykdo nemažos dalies piliečių pageidavimus. Jaunimas trokšta stiklo ir betono – žali plotai šalia ofisynų (kurių dar nėra – juos tik pažadėjo pastatyti) jiems atrodo labai senamadiški. Kažkiek lemia mentalitetas tų, kurie kitados ramia sąžine pusvelčiui pardavė paveldėtus miškus miškakirčiams. Kurių pastangomis praktiškai išnaikinti medžiai Lietuvos kapinėse – kaip esą teršiantys aplinką. Neabejoju, kad tarp jų būta ir dabar entuziastingų medžių gelbėtojų.

Taigi problema yra sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir ji – anaiptol ne tik Kauno problema. Pjūklai, kaip minėjau, ūžia visoje Lietuvoje. Medžių rūbą nusimesti ir savo gyventojus gąsdinti pasiryžę Šiauliai. Yra problemų Klaipėdoje, Varėnoje, kituose mažesniuose miestuose. Sparčiai daugėja kelmų ir sostinėje Vilniuje. Man berašant šį tekstą kaip tik atskriejo žinia, kad išpjauti ąžuolai Justiniškėse – žinoma, be jokių paaiškinimų (ir beveik neabejotinai – be jokios logikos). Kažin, ar būsimo daugiabučio gyventojai džiaugtųsi sužinoję, kad jie netiesiogiai prisidėjo sunaikinant jauną ąžuolyną?

Šiandien jau aišku: reiškinys pats neišsikvėps, jį reikia stabdyti – ir kuo greičiau. Juk tikrai ne visi žmonės išsikraustė iš proto arba susidėjo rožinius akinius, pro kuriuos žvelgiant visa, ką daro verslas arba mylimas meras, yra cool. Bet kur yra šie žmonės, kai reikia urbi et orbi pasakyti, kad jiems nerūpi nei merų prezidentinės, nei stambiaverslininkiškos užmačios – jiems reikia tiesos ir oro, kurį simbolizuoja prie namų stovintis medis? Kodėl šie žmonės, taip uoliai besidalinantys savo skausmu ir liūdesiu socialiniuose tinkluose, neišeina į gatves – su plakatais, kiaušiniais ir kibirėliais tos substancijos, kuria latvių anarchistai kitados baudė vietos kairuolius už konformizmą?

Mes nemokam protestuoti – esam totaliai, tiesiog beviltiškai tam negabūs. Atvirai kalbant, sunkiai suprantu, kaip mums pavyko Sąjūdis ir sausio tryliktoji. Kai reikia tik paimituoti protestą, linksmai pašėlti minioje ir pasižarstyti patyčiomis drauge su Tapinu, – susirenka minia. O kai reikia realių veiksmų, ateina vos keletas žmonių – ir tai dažniausiai ne tie žmonės, iš kurių galėtum tikėtis ne tik lozungų bei griaudžių verksmų, bet ir argumentų, verkiant reikalingų kovojant su savivaldybių biurokratais.

Koks nors sąmoningas ir savivertės jausmą turintis žmogus pageidautų būti siejamas su „sąjūdžiu“, kurio veidai – paribio skandalistai, sapaliojantis „advokatas“ ir stagnacijos simboliu buvęs meras?! O juk sėkmingam protestui būtent ir reikia kritinės masės sveiko proto žmonių – ne rėksnių, paranojikų ir sąmokslų teoretikų, kurių knibždėte knibžda socialiniuose tinkluose esančiose pusiau ezoterinėse „medžių gelbėjimo“ grupėse, skleidžiančiose paniką ir (ne)tyčinę dezinformaciją.

Reikia vienybės ir solidarumo – užuot skleidę neopagoniškus prietarus ir svaičioję apie energijas, geriau pasimokytume vienybės ir solidarumo iš tų pačių medžių, anot Peter Wohlleben, sugebančių kolektyviai reaguoti ir atremti kenkėjų antpuolius. Kol viso šito neišmoksime, valdžios darys ką dariusios, o deguonies bei pavėsio (ir – laisvės priimti sprendimus) mums priklausys tiek, kiek leis merų arogancija ir neišprusimas.

Taigi klausimas dvejopas: kaip padaryti, kad medžių klausimas Kaune ir kitur Lietuvoje parūptų ne vien marginalams, kurie išsikvėpusią protestų energiją pavertė liūdnu ir apgailėtinu cirku, didinančiu žmonių palankumą medžių naikinimo ideologams. Ir ko apskritai reikia, kad viešasis gyvenimas taptų ne vien žmonių, neradusių, kur save realizuoti, reikalu, ne teatrėliu tų, kurių idėjos ir tikslai toli nuo realybės, o ambicija piliečių, pripažįstančių ryšius tarp priežasčių ir pasekmių, ir gebančių suvokti, kada vadinamoji vieša diskusija nebeturi prasmės, ir ją reikia tęsti radikalesne protesto forma.

Ar aš galiu pateikti kokį nors atsakymą į šiuos klausimus? Negaliu. Žinau, kad dabar būtų geriau, jei jokių protestuotojų, nei egzaltuotų feisbukinių sąjūdžių išvis nebūtų. Vienam prieš sistemą stotis lengviau nei su tuntu keistuolių, pageidaujančių kautis su vėjo malūnais.

Tačiau faktas, kad jei dabar nesustabdysim medžių pjovėjų įkarščio, paskui neturėsim nei moralinio pagrindo, nei įgūdžių, kai reikės nuo suįžūlėjusių miestų administracijų ginti svarbius kultūros paveldo objektus, viešąsias erdves ir meną jose, pagaliau kultūrą kaip tokią.

Kad tik nebūtų per vėlu!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018