Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 25d. 16:54

Artūras Tereškinas: Melo kultūra – „Melagis melavo, per tiltą važiavo...“

Artūras Tereškinas
Eglės Navickaitės nuotr. / Artūras Tereškinas

Vaikystėje dažnai girdėdavau savo draugus kartojant: „Melagis melavo, per tiltą važiavo, tiltelis sugriuvo, melagis įgriuvo“. Žemaitiškai skiemenuojamas eilėraštis buvo ir kaltinimas, ir gėdinimas meluojantiems. Tačiau ne pagautas – ne melagis. Melo, ypač sovietinės Lietuvos politiniame gyvenime, buvo labai daug.

Kodėl vieni kitiems meluojame?

Visuomenės tyrėjai teigia, kad be tam tikro melo kiekio neįmanoma kolektyvinė egzistencija. Meluoji norėdamas palaikyti draugiškus santykius, išsaugoti darbą, net išgyventi sunkią dieną. „Tu gerai atrodai“, – sakai pažįstamai, nors ir tu, ir ji žinote, kad nė vienas iš jūsų neatrodote gerai. „Kokia graži šiandien diena“, – šnabždi sau, kai pro šalį didžiuliu greičiu lekiantis automobilis aptaško tave tirštu juodu purvu.

Kartais sunku nubrėžti ribą tarp melo ir apgaulės; ši riba gana miglota. Apgaulė nebūtinai virsta melu. Kai siekiame apgauti, mes elgiamės neteisingai. Jei savo neteisingu elgesiu norime suklaidinti, mes meluojame.

Knygoje „Prieš meilę“ (2003) Laura Kipnis rašo, kad gyvenimas visuomenėje reikalauja įmantresnių apgaulės formų nei įprastas melas. Saviapgaulė taip pat yra svarbi kasdienio išgyvenimo dalis. Daug kam įprasta laikyti save „doru“ asmeniu viešai meluojant ir apgaudinėjant kitus. Galbūt dėl to tiek daug mūsų viešajame gyvenime melo institutų, tėvynės mylėtojų būrelių ir šundaktarių, kurie nesigėdija be sustojimo šerti mus melagingais pranešimais, gandais, netiksliai išverstais straipsniais, iškraipytomis užsienio spaudos nuotrupomis, galų gale sąmokslo fantazijomis.

Kita vertus, noras būti apgautam taip pat yra automatinis: dažnai mes nepastebime ar net nenorime pastebėti, kad kažkas mus apgaudinėja.

Socialinių mokslų tyrėjai, analizuojantys apgaulę, teigia, kad melavimo ir apgaudinėjimo įgūdis ilgainiui tampa automatiniu. Kita vertus, noras būti apgautam taip pat yra automatinis: dažnai mes nepastebime ar net nenorime pastebėti, kad kažkas mus apgaudinėja. Dėl šios priežasties mūsų visuomenėje nemažai lengvatikių, kuriuos gali maitinti netikromis naujienomis ir priversti tikėti klaikiausiais košmarais. Pvz., kad skiepai skatina autizmą ir kad juose pilna abortų liekanų bei beždžionių ląstelių.

Kipnis nuomone, tarpasmeniniuose santykiuose netgi patogu nenorėti atpažinti apgaulės ir melo, nes gebėjimas tai daryti trukdo palaikyti šiuos santykius. Jei esi įgudęs melo demaskuotojas, gali likti vienišas ir atsiskyręs. Todėl tikėk, kai tavo draugas tau sako: „Šiandien tu tiesiog žaižaruojanti. Tavo akyse aš matau ir Kauną, ir Niujorką“. Dažnai kartojamas melas gali tapti net ir savaime akivaizdžia tiesa. Jis kaip savitas socialinis lubrikantas, be kurio „išsausėtų“ mūsų santykiai.

Visuomenės gyvenimo stebėjai yra mėginę klasifikuoti melą – jis vadintas baltuoju, socialiniu ir altruistiniu melu pagal tai, kokie melagio ketinimai – geri, rimti, žiaurūs ir ar jais siekiama padaryti kam nors žalos. Kai kurios melo formos pakrikštytos apsauginiu melu; juo tarsi šarvu prisidengiama nuo nemalonių naujienų ar žinių. Kartais šis melas apsaugo patį melagį.

Tačiau egzistuoja ir kitas daug griežtesnis požiūris į melą. Jo laikosi neuromokslininkas ir filosofas Samas Harrisas. Pasak jo, melas – tai atsisakymas bendradarbiauti su kitais. Pats melavimo veiksmas – pasitikėjimo ir patikimumo trūkumo koncentratas. Tai supratimo nesėkmė ir nenoras būti suprastam. Galima sakyti, kad meluoti – tai nusigręžti nuo tarpusavio santykių. Meluoti reiškia sąmoningai klaidinti tuos, kurie iš tavęs tikisi sąžiningo bendravimo.

Samas Harrisas mano, kad žmonės meluoja dėl daugybės priežasčių. Meluojama norint išvengti pažeminimo, pasigirti savo pasiekimais ar nuslėpti nusikaltimus. Meluojama siekiant suklaidinti savo varžovus ar paprasčiausiai neužgauti draugų ir artimųjų jausmų.

Melas pasidaro socialiai destruktyvus tada, kai vieši asmenys ima sąmoningai apgaudinėti ir klaidinti. Pvz., tada, kai politikai mėgina įtikinti piliečius, kad jie esą jų pusėje, net ir tais atvejais, kai iš žmonių palaipsniui atimamos pilietinės teisės. Amerikiečiai turi cinišką juokelį apie politikus. Kaip žinoti, kada politikas meluoja? Kai tik jis ima judinti lūpas. Kitais žodžiais, visada.

Meluoti neraustant ir nemąstant apie įgriūsiantį tiltelį – smurtinio sociopato bruožas. Žvilgtelėkime į tai, kaip nerausdami meluoja kai kuriose neapykantos grupėse dalyvaujantys asmenys.

Štai vienas veikėjas, kurios pavardės geriau neminėti, tikina nemeluojantis, nes jis žinąs, kad kai ardoma tradicinės šeimos samprata (suprask, kai sociologai ima kalbėti apie vienišų mamų, tos pačios lyties, atotolio šeimas), griūva ir konkrečios šeimos. Dar jis prisipažįsta žinantis, kad bent pusė skyrybų JAV įvyksta dėl neištikimybės ir pornografijos vartojimo. Galiausiai nei iš to, nei iš šio šis ekspertas prašo skaitytojo neneigti, kad seksualinis liberalumas prisideda tiek prie neištikimybės, tiek prie pornografijos paplitimo.

Čia perpasakota tik viena nedidelė melo kupino straipsnio pastraipa. Kai neturima nė vieno fakto, pagrindžiančio savo teiginius, tenka meluoti ir apie tai, kad kintanti šeimos samprata griauna tradicines šeimas, ir apie tai, kad ši samprata, jei tik ji nesikeistų, kaip koks ore sklandantis balionas palaikytų jas. Nors nepateikiama jokių faktų apie skyrybų priežastis, viskuo kaltinama seksualinio liberalumo ideologija, neva prisidedanti ir prie neištikimybės, ir prie pornografijos plitimo.

Jei šis žinomai neapykantos grupei priklausantis vyras bent šiek tiek būtų susipažinęs su seksualumo tyrimais, galėtų skaitytojui pateikti kad ir faktą iš Alfredo Kinsey‘io didžiulės amerikiečių apklausos (apklausta 18 000 pateikti respondentų), atliktos XX a. penktajame dešimtmetyje, tada, kai jokia seksualinio išsilaisvinimo ideologija net nekvepėjo. Kinsey‘io tyrimo duomenys rodo, kad, nepaisant tuomet vyravusios santuokinės monogamijos normų, 50 proc. vyrų ir 26 proc. moterų, pasiekusių 40 metų amžių, buvo turėję seksualinių santykių šalia santuokos, t. y. yra buvę neištikimi.

Šis kuriozinis pavyzdys apie griūvančias šeimas – tai tik vienas nedidelis nuolat meluojančio asmens melas, kol kas svarbus tik keliems lengvatikiams. Bet melas, kaip ir seksas, padeda parduoti: griūvančius automobilius, kraštutinės dešinės ideologiją, prastą alų, tradicinius lyčių vaidmenis, neapykantą migrantams ir batus, kurie suplyšta po savaitės. Nieko naujo po vis labiau dylančiu mėnuliu: nauji tik didėjantys sąmoningai pasiduodančių melui žmonių skaičiai.

Melavimas apibrėžia mus. Bet dar labiau mus išduoda tai, kokiu mastu patikime melu ir apgaule bei kiek melo galime pakelti.

Melavimas apibrėžia mus. Bet dar labiau mus išduoda tai, kokiu mastu patikime melu ir apgaule bei kiek melo galime pakelti. Melas daugina melą, kurį reikia saugoti nuo faktų ir besikeičiančios tikrovės. Pažaiskime su faktais, pašokinėkime kartu su melagiais, nes kas nešokinės, tas iškris iš kruopščiai išgalvoto melo orbitos. Ir tiltas, ant kurio stovėdami melagiai mums meluoja, gali įgriūti.

Pacituosiu griežtai atsisakantį meluoti ir prieš melą nusistačiusį Samą Harrisą: „Galingųjų melas skatina mus nepasitikėti vyriausybėmis ir korporacijomis. Silpnųjų melas paverčia mus nejautriais kitų kentėjimui. Sąmokslo teorijų melas kelia abejonių dėl informatorių sąžiningumo, net ir tada, kai jie sako tiesą. Melas yra socialinis toksiškų atliekų atitikmuo – jų plitimas gali sužaloti kiekvieną“.

Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

03:48
01:56
01:51

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Maistas