Sekite 15min Google
Daugelį jų Arno Ališausko knygoje „Gyvenimas po meilės ženklu“ papasakojo pati Alma Adamkienė, o vėlesnio gyvenimo įvykius papildė ir Valdas Adamkus. Idiliška vaikystė tarpukario Telšiuose, dramatiškas pasitraukimas iš Lietuvos, gyvenimas Vokietijoje, namų kūrimas JAV, lemtingas sprendimas sugrįžti į Lietuvą ir Pirmosios ponios pareigos.
Knygoje atsiveria ne tik viešai žinomi 2023 m. gegužės 21 dieną šį pasaulį palikusios Almos Adamkienės gyvenimo puslapiai, bet ir mažai kam girdėtos istorijos. Vieną jų kviečiame skaityti.
Per 1961 metų Kalėdas Almą ir Valdą pasisvečiuoti pakviečia Juozas Bačiūnas – „senovės lietuvis“ (taip po Antrojo pasaulinio karo į JAV emigravę lietuviai vadino anksčiau Amerikoje įsikūrusius tautiečius). Knygų leidėjas, visuomenininkas, Tabor Farmos savininkas pasiūlo poilsiavietę perimti Adamkams. Įtikina. Prasideda naujas Adamkų šeimos gyvenimo etapas: Valdas Adamkus daugiausia laiko leidžia valstybės tarnyboje, Alma Adamkienė administruoja Tabor Farmos veiklą, o prireikus pati dengia stalus ir kloja lovas. Tabor Farma tampa svarbiu lietuvybės centru, kur kasmet vyksta federacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai.
– Postalininiais metais sovietijoje laikas nuo laiko kildavo vajus įtikinti pasitraukusius į Vakarus žmones grįžti į sovietinę Lietuvą. Buvo ir grįžusių. Ar nesulaukdavote tokių kvietimų?
Alma Adamkienė: Ne, mes tokių negaudavom. Žinau, kad daugiausia žmonės grįždavo iš Pietų Amerikos: ten gyvenimo standartai buvo kiti, ten imigrantai labiausiai vargo ir sunkiausiai dirbo. Ir kai juos kviesdavo grįžti į Lietuvą, jiems toks pasirinkimas atrodė geresnis: jei jau vargti, tai geriau savo krašte.
Iš Amerikos niekas nevažiavo: žmonės bėgo nuo komunizmo, todėl grįžti atgal į jo glėbį niekas nerizikavo.
O iš Amerikos niekas nevažiavo: žmonės bėgo nuo komunizmo, todėl grįžti atgal į jo glėbį niekas nerizikavo. Labai gerai atsimenu: kai dar gyvenom Rozenheime, Vokietijoje, užėjo amerikiečiai, tuoj atsidarė jų klubai, pradėjo veikti pabėgėlius globojančios įstaigos ir mums daug kas pradėjo kartoti: karas baigėsi, jūsų tėvynė išlaisvinta, važiuokite namo. Lietuviai iš karto pasitraukdavo nuo tokių siūlytojų ir nelindo jiems į akis.
Bet visai kitaip buvo su ukrainiečiais. Gal komunistai norėjo, kad kuo daugiau pabėgėlių grįžtų į Ukrainą, gal bijojo, kad pasauliui nebūtų pasakojama, kaip jie Ukrainoje elgėsi... Ukraina, šiaip ar taip, bolševizmo buvo paveikta daug labiau nei Lietuva: Lietuvoje komunistai buvo keletą metų, o Ukrainoje – dešimtmečius. Pasitraukę ukrainiečiai, kiek teko matyti ir bendrauti, daugiausia, gal aštuoniasdešimt procentų, buvo išsilavinę žmonės, inteligentai: daktarai, inžinieriai. Ir štai amerikiečiai liepia jiems grįžti: duoda traukinius, kažkiek pinigų. O grįžti niekas nenorėjo, nes visi žinojo, kad traukinys nesustos Ukrainoje, važiuos tiesiai į Sibirą.
Buvo toks žiaurus atsitikimas tame miestelyje, kur mes gyvenome: viena ukrainiečių šeima gavo pranešimą, kad turi važiuoti atgal į Ukrainą. Vyras su žmona ir vaiku, gimusiu jau Vokietijoj, nuėjo į komendantūrą ir aiškina, kad negali važiuoti, nes juos iš karto veš į Sibirą. Amerikietis netiki: jie gi mūsų sąjungininkai, to tikrai nebus, galiu garantuoti, kad viskas bus gerai. Žodžiu, nori nenori – turės važiuoti. Tai tas ukrainietis išsitraukė revolverį, nušovė savo vaiką, žmoną ir pats nusišovė. Tada amerikiečiai pradėjo galvoti: jei vyras, palygint dar jaunas, gydytojas, nušauna savo šeimą ir pats nusišauna, tai kažkas čia ne taip. Ir nuo to karto nė vieno ukrainiečio per jėgą nebevežė.
Ilgai negalėjom prieš bolševizmą ar rusus nė žodžio pasakyt, kol patys amerikiečiai pamatė, kas darosi, ir jiems akys atsivėrė.
Buvo gyva baimė, kad ir mus grąžins sovietams kaip ukrainiečius. Ilgai negalėjom prieš bolševizmą ar rusus nė žodžio pasakyt, kol patys amerikiečiai pamatė, kas darosi, ir jiems akys atsivėrė. Pamatė, kas darosi ir bolševikams atiduotose teritorijose, iš kurių vokiečiai bėgo be nieko, tik vaikus pasiėmę vežimėliuose, pėsti... Tik tada po truputį pasaulis pradėjo galvoti, kad kažkas čia ne taip.
– Pasakojote, kad ir Amerikoje Jūsų buitis iš pradžių buvo labai skurdi.
– Kai Rokforde išsinuomojom butą, jokių baldų neturėjome, vietiniai lietuviai atvežė lovą, stalą ir kėdes, puodų... Labai labai mums padėjo tie senovės lietuviai. Atsimenu, gyvenom šalia tokių Savickų – susipratę žmonės, jis buvo bendruomenės vadovas, padėjo mums susirasti darbus.
Kadangi nieko neturėjome, dirbti nuėjome visi, tik mama – ne. Ir labai taupėm pinigus, nieko nepirkom. Vasarą taip ledų norisi, pamenu, labai karšta ir ilga vasara buvo, bet brangiai kainuoja. Iš tikrųjų ne taip ir brangiai, bet tik šeštadieniais leisdavom sau su sese nusipirkti ledų. Taupėm, taupėm, taupėm. O tėvas visą laiką kartodavo: negali pirkti, kol neturi pinigų. Jei pirksi išsimokėtinai ar skolinsies, niekad nieko neturėsi, amžinai būsi bėdoj. Tai mes ir taupėme, labai.
Na ir po truputį, po truputį pradėjom prasigyventi. Bet mums tada tai nebuvo labai svarbu: buvo butas, švarus, šviesus, susitvarkydavom, ir atrodydavo visai gerai. Valdas atvažiuodavo ir dar draugų atsiveždavo. Jau mums su seseria buvo nupirktos miegamojo lovos su komodom, tėvai turėjo dovanotą lovą ir išskleidžiamą sofą, kur buvo galima miegoti, irgi padovanotą. Turėjom savo valgomąjį stalą, porą fotelių, supamąją kėdę...
Mano tėvas vis sakydavo: nesam tokie turtingi, kad pirktume prastą rūbą ar daiktą, nes tokį greitai teks keisti nauju, reikia pirkti gerą, kuris ilgai tarnauja.
Kai visa tai pirko, tėvai pinigų jau turėjo, mokėjo už viską iš karto. Baldų pardavėjas žydas suprato, kad čia viskas iš sunkiai uždirbtų pinigų, tai padovanojo mamai tą supamąją kėdę. Kai važiavom iš Amerikos į Lietuvą, mama vis klausinėjo, ar tą jos kėdę nuvešim. Sakydavom: žinoma. Kur tik mama kraustėsi, visur ta kėdė keliavo kartu. Taip ir prasigyvenom neišlaidaudami. Mano tėvas vis sakydavo: nesam tokie turtingi, kad pirktume prastą rūbą ar daiktą, nes tokį greitai teks keisti nauju, reikia pirkti gerą, kuris ilgai tarnauja. Taip ir darydavom.
Pamenu, į Rokfordą atvažiavo Valdas, mes jau buvom vedę, o tėvas buvo nusipirkęs automobilį. Išgirdęs, už kokią kainą jis pirko, Valdas negalėjo patikėti, galvojo, kad tėvas perdeda, pagražina. Sako: ir aš noriu tokio. Valdas turėjo mašiną, „klarka“ vadinom, bet tokią, kad niekad niekas nežinojo, ar iš Čikagos iki Rokfordo privažiuos. Per Kalėdas važiavo pas mus – įstrigo... Mieste, Čikagoj, dar šiaip taip galėjo ja važinėti, bet iki mūsų – viskas laikėsi tik ant Dievo žodžio.
Tad nuėjom pažiūrėti automobilio – Valdas, tėvas ir mes su sese. Mudvi lauke apžiūrinėjam mašinas, o Valdas su tėvu – viduj. Valdas vieną dodžą jau buvo nusižiūrėjęs, bet kai pardavėjas pasakė kainą, Valdas sako: aš tiek pinigų neturiu ir greitai neturėsiu, man per brangu, bet aš galiu pasiskolinti. Pardavėjas siūlo: gali pirkti ir išsimokėtinai. Bet mano tėvas – ne, tokio biznio nebus. Paklausė, kiek Valdas gali mokėti, ir sako: aš padėsiu pinigais. Ir tada prasidėjo derybos.
Valdas negalėjo patikėti savo ausimis, paskui visiems draugams pasakojo, kaip tėvas jam nuderėjo mašiną. Mažai kas būtų patikėjęs, kad įmanoma tiek nusiderėti.
Mes su sese laukiam, žiūrim į duris – neišeina ir neišeina jie iš to pardavėjo kabineto. Pagaliau pasirodo Valdas, prakaitą braukia, mes klausiam: kas atsitiko? Sako: aš jau nebegaliu atlaikyti, tėvas taip derasi – man atrodo, nachališkai. Įrodinėja, kad tiek pinigų neturi, o išsimokėtinai neims, nes Valdui dar reikia studijuoti, mokytis... Žodžiu, nusiderėjo.
Valdas negalėjo patikėti savo ausimis, paskui visiems draugams pasakojo, kaip tėvas jam nuderėjo mašiną. Mažai kas būtų patikėjęs, kad įmanoma tiek nusiderėti. Tėvas nusiderėjo. Tą mašiną mes ilgai turėjom.
– O Jums pačiai patiko vairuoti?
– Labai patiko. Kai dirbau Tabor Farmoj, tai jei turėdavau kokių problemų, jei kas ne taip, aš – į automobilį ir važinėju po mišką, po kaimą, turėjau tokį nuolatinį ratą. Kai važiuoji gamtoj – aplink viskas gražu, atsipalaiduoji, užmiršti problemas. Grįžti – ir jau viskas tvarkoj. Niekad nereikėdavo raminamų vaistų – automobilis mane ramindavo.
– Bet, kiek teko girdėti, vairavimo egzaminą išlaikėte ir teises gavote po vieno nuotykio?
– O taip. Ilgą laiką važinėjau visai be teisių.
– Ir nebijojot policijos?
– Man neateidavo mintis į galvą ko nors bijoti: atsargiai vairuoju, po kaimą važinėjau, o ten tos policijos nebūdavo. Važiuodavau tik į miestelį, bet vieną kartą vos nepakliuvau. Tėvas vis sakydavo: nagi nuvažiuok ir išsiimk leidimą! Kodėl tu taip darai? Vienąkart pakliūsi už grotų ir mes turėsim tau nešti valgyti į kalėjimą! O man kažkaip nebaisu. Bet tą kartą išsigandau.
Važiuoju iš miestelio į Tabor Farmą ir matau, kad policija stabdo ir tikrina visas iš eilės mašinas. Aš – be teisių, bagažinėje ir ant užpakalinės sėdynės – dėžės alkoholio be jokių dokumentų. Gėrimus pirkdavom iš parduotuvės, aptarnaujančios ne visus pirkėjus, o tik su leidimais. Turėjom barą – toks ir buvo leidimas: aš atvažiuoju, paduodu sąrašą, ko man reikia, ir viską pakrauna, o dokumentus sutvarkydavom vėliau.
Turėjom barą – toks ir buvo leidimas: aš atvažiuoju, paduodu sąrašą, ko man reikia, ir viską pakrauna, o dokumentus sutvarkydavom vėliau.
Kai pamačiau, kad krato mašinas, pagalvojau: papuoliau, dabar tai jau tikrai tėvas neš man maistą į kalėjimą. Bet – sutapimas: tarp pareigūnų pamačiau pažįstamą policininką. Jis mane pamatė eilėje, priėjo ir paaiškino, kad krato visus automobilius, nes įvyko banko apiplėšimas šalia parduotuvės, iš kurios pirkau alkoholį, ir dabar policija gaudo nusikaltėlius. Aš jam dėstau, kad mums dvyliktą valandą būtina pradėti dengti stalus, kad ir taip užtrukau, kol pasiėmiau visus tuos likerius, o man būtinai reikia grįžti laiku. Jis pagalvojo ir sako: gerai, sek paskui mano mašiną. Ir savo automobiliu apvažiavo visą eilę, o aš iš paskos – taip ir įvažiavom į kitą kelią.
Važiuodama prakaituoju ir galvoju: Viešpatie, dabar tai jau tikrai išsiimsiu leidimą! Taip ir padariau – nuvažiavau kitą dieną, bet nebuvau skaičiusi jokių taisyklių, tai, savaime aišku, neužpildžiau egzaminų lapo, kaip reikia. Egzaminuotojas klausia: ar skaitei taisykles? Duoda man tokią knygutę ir sako: paskaityk ir ateik už poros dienų. Taip ir padariau: atėjau už poros dienų ir išlaikiau. Mano tėvas buvo baisiausiai laimingas – juokėsi, traukė mane per dantį, kad privertė išsiimti leidimą, o dar labiau – kad neišlaikiau iš karto. Nes tėvas tą taisyklių knygutę turėjo ir nuolat liepdavo paskaityti, bet aš galvojau: ai, man nereikia.
Nuo tada vairavau legaliai ir niekad nesu gavus jokios baudos. Važinėjau iš Tabor Farmos į Čikagą labai dažnai, turbūt kas antrą savaitę, nes ten buvo mano gydytojas, reikėdavo vaistų, atsirasdavo kitokių reikalų. Valdas ne visuomet turėdavo laiko, daug ką reikėdavo nuvažiavus sutvarkyti pačiai. Tai, būdavo, iš ryto padengiu Tabor Farmoje pusryčių stalus, išvažiuoju ir stengiuosi grįžti iki vakarienės. Kokias tris keturias valandas pabūnu Čikagoje ir susitvarkau viską. Reikėdavo ir į namus užsukti – Valdas gi vienas gyveno. Bet buvom jauni, kažkaip tų jėgų viskam pakako.
– O Tabor Farma labai jus vargino? Kokia pradžia buvo?
– Apskritai nelabai supratau, kas vyksta. Niekad nepamiršiu, kaip mes ten nuvažiavom. Dar nebuvom apsisprendę – Valdas gal ir buvo, aš – tikrai ne, vis galvojau: tokią skolą užsikrauti, išvažiuoti iš Čikagos, atsiskirti nuo visų draugų... Nenoriu, nereikia!
Valdas buvo sužavėtas, o aš galvojau: ne, taip negali būti! Tada Valdas nusivežė mano tėvą, kad pažiūrėtų. Tėvas pažiūrėjo ir pasakė: žinoma, pirkite!
Nuvažiavom į Tabor Farmą, Bačiūnai mus pakvietė ilgam savaitgaliui, kažkokia šventė buvo. Ir ten Bačiūnas aiškina, rodo, ką jo žmona dirba. Sako, tau nieko nereikės daryti, tu tik įeisi į valgomąjį, pasveikinsi ateinančius žmones, truputį pakalbėsi su jais, pažiūrėsi, ar mergaitės tinkamai „servuoja“ stalus, ar nekyla jokių problemų, ir viskas, visas darbas. Valdas buvo sužavėtas, o aš galvojau: ne, taip negali būti! Tada Valdas nusivežė mano tėvą, kad pažiūrėtų. Tėvas pažiūrėjo ir pasakė: žinoma, pirkite!
– Patiko?
– Tėvas – biznierius, jam turbūt kraujuje tas buvo. Ir Čikagoje turėjo gerą darbą. Kai iš Rokfordo atsikraustė į Čikagą, iš pradžių negalėjo gauti geresnio darbo, tai prižiūrėjo daugiabutį pastatą, ir butą ten gavo. Bet niekam iš šeimos nepatiko, tad visi galvojom, kad reikia kažką daryti. Dar Rokforde, patartas vietinio lietuvio Žvirblio, tėvas vakarinėje mokykloje lankė kursus, išmoko dirbti staklėmis, tad nutarė paieškoti panašaus darbo Čikagoje. Ir rado.
„Ford“ fabrikas turėjo skyrių Čikagoje, kur gamino kažkokias automobilių dalis. Padirbo kokį mėnesį ir buvo paaukštintas – gavo geresnį darbą ir labai gerai uždirbdavo. Valdas juokdavosi: aš inžineriją baigiau, o tėvas, baigęs kursus, daugiau uždirba fabrike. Bet kai jau vyrai susigundė pirkti Tabor Farmą, tėvas Valdui pasakė: aš padėsiu. Ir tikrai daug padėjo, metė tą savo gerą darbą ir dirbo Tabor Farmoj.
– Almos tėvas žuvo autoavarijoje?
Valdas Adamkus: Taip. Žuvo Amerikoje, kai jau turėjome Farmą. Jis prižiūrėjo Farmos ekonominę pusę – rūpinosi maisto produktų užsakymu ir panašiais dalykais. Aplink Farmą driekėsi vien tik fermerių ūkiai. Tai sodų kraštas, netoli buvo įsikūrusi didelė moderni vaisių supirkimo ir perdirbimo įmonė. Į ją ūkininkai veždavo ir pieną, tad pieno produktus pirkom būtent iš tos įmonės.
Tuščias kelias, aplink nė gyvos dvasios, nežinau, kas tam jaunuoliui atsitiko, bet – avarija, ir Almos tėvas žuvo vietoje.
Pusryčiai Farmoje būdavo aštuntą valandą, o virtuvės štabas darbą pradėdavo šeštą. Jis šeštą ryto nuvažiavo į tą įmonę. Buvo gal pora kilometrų kelio. Pasiėmęs pieno virtuvei, grįžo atgal. Kelyje praktiškai nebuvo jokio judėjimo – važiavo dvi mašinos. Uošvis važiavo tiesiai ir, likus gal kokiems dviem šimtams metrų iki įvažiavimo į vasarvietę, kokių penkiolikos šešiolikos metų jaunikaitis, neturintis leidimo vairuoti, senu automobiliu, irgi važiuodamas į Farmą, iš šono rėžėsi į uošvio mašiną. Tuščias kelias, aplink nė gyvos dvasios, nežinau, kas tam jaunuoliui atsitiko, bet – avarija, ir Almos tėvas žuvo vietoje.
Tuo metu turėjau skristi iš Čikagos į vieną savo regiono miestų tarnybiniais reikalais. Eidamas O´Haro oro uosto koridoriais staiga iš garsiakalbių girdžiu savo pavardę ir kad turiu atsiliepti telefonu. Atsiliepiau – tarnautoja sako: ką tik gavom žinią, kad jūsų šeimoj įvyko nelaimė, ir jus prašo grįžti. Apsisukau, grįžau, paskambinau į Farmą, ir man pasakė, kad Almos tėvas žuvo.
Alma atlaikė šį likimo smūgį ir toliau vadovavo Farmai. Aš dirbau federalinėj tarnyboj ir padėti galėjau tik savaitgaliais. Dirbom, bet pamatę, kad mums per sunku, iš pradžių bandėm samdyti žmogų, kuris organizuotų darbą, bet nepasiteisino. Tada nutarėm, kad pasiekus tokį lygį reikia pasitraukti nelaukiant, kol nukrisime, ir paskelbėme apie Farmos pardavimą.
Vienas iš dalykų, dėl kurių žmonės atvykdavo į mūsų Tabor Farmą, buvo maistas – steikai, omarai, aukščiausios kategorijos produktai. Antras dalykas – golfo aikštynas.
Parduoti sekėsi sunkiai, bet paskui atsirado dantistų kontora, kuri nusprendė taip investuoti pinigus. Mes jiems paaiškinome verslo subtilumus ir pardavę Tabor Farmą pasitraukėme į Čikagą. Nežinau, kodėl, bet jie bankrutavo per porą metų. Mes Farmoje dirbom dvidešimt dvejus, o pati Farma lietuvių reikalams tarnavo beveik šimtą metų. Ji niekada nebuvo labai prašmatni ir moderni, bet buvo jauki vasarvietė, įrengta country dvasia.
Vienas iš dalykų, dėl kurių žmonės atvykdavo į mūsų Tabor Farmą, buvo maistas – steikai, omarai, aukščiausios kategorijos produktai. Antras dalykas – golfo aikštynas. Golfas – brangus malonumas, ir kituose aikštynuose reikėdavo mokėti nuo trisdešimt iki penkiasdešimt dolerių už vieną sesiją. O mūsų svečiai, susimokėję bendrą sumą, gaudavo ir maistą, ir nakvynę, ir neribotą golfo sesijų skaičių – eik ir žaisk, kiek nori. Tai svečiai žaisdavo nuo ryto iki tamsos.
Farmos sėkmę liudija ir tai, kad sezoną pradėdavom paskutinį gegužės sekmadienį, per Memorial Day (Atminimo dieną), o užbaigdavome pirmą rugsėjo savaitgalį, kai suvažiuodavo „Santara-Šviesa“. Balandžio 15-ąją pradėdavome rezervaciją telefonu. Skambučiai prasidėdavo šeštą ryto. Iki balandžio pabaigos – beveik viskas išparduota.
Atvažiuodavo svečiai su vaikais, tie vaikai užaugo ir atvažiuodavo jau su savo vaikais. Iš pradžių pardavinėjome rezervaciją dviem savaitėm, o kai atsirado daugybė norinčių, bet negaunančių laisvų numerių, pradėjom pardavinėti po savaitę. Bet nuolatiniams svečiams, kaip mes juos vadindavom – senbuviams, padarydavom išimtis ir tyliai rezervuodavom ilgesnį laiką. Nereikėjo mums nei reklamos, nei papildomų lėšų – tik sekti, kad visa organizacija gerai veiktų.
Farmos sėkmę liudija ir tai, kad sezoną pradėdavom paskutinį gegužės sekmadienį, per Memorial Day (Atminimo dieną), o užbaigdavome pirmą rugsėjo savaitgalį, kai suvažiuodavo „Santara-Šviesa“.
Žinoma, būtų neteisinga sakyti, kad tai tik mūsų nuopelnas. Mes iš Juozo Bačiūno gavom daugybę patarimų ir nurodymų, ką ir kaip daryti. Jis dar metus pats pasirodydavo Farmoj, pažiūrėdavo, kaip mums sekasi. Bet nuo to karto, kai jis parodė, kas ir kaip daroma, Alma perėmė tvarkymąsi ir tą darė tikrai sėkmingai. Pas mus dirbdavo studentai, vien valgomąjį aptarnaudavo apie dvidešimt žmonių, tai Alma pati kasdien per pusryčius, pietus ir vakarienę neišeidavo iš valgomojo ir žiūrėjo tvarkos. Tai buvo ne tik darbas, bet ir šiltas, nuoširdus bendravimas.
Kai Alma negalėdavo budėti ar išvažiuodavo į Čikagą ir ją pavaduodavau aš, nuolat girdėdavau klausimą: o kur misis Ei? Kas atsitiko? Kodėl jos nėra? Tokia buvo svečių ir Almos abipusė trauka. Jos diena prasidėdavo septintą ryto ir baigdavosi antrą nakties. Dieną truputį numigdavo ir vėl grįždavo prie darbo – buvo tikrai geležinės valios žmogus.
