Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 12d. 19:58

Asta Preidytė: „Mano vaidmenys. Jei visi susirinktų, būtų galinga minia“

Asta Preidytė
Asmeninio archyvo nuotr. / Asta Preidytė

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Asta Preidytė dar vaikystėje susirgo teatru ir tiki savo pasirinkimu. Kas jai buvo pirmasis teatro mokytojas Juozas Miltinis? Kodėl taip retai „Auksiniais scenos kryžiais“ „lyja“ provincijos teatruose? Kokioje erdvėje turi skambėti poezija? Šiuos ir kitus klausimus aktorei užduoda rašytojas ir publicistas, V.Kudirkos premijos laureatas Svajūnas Sabaliauskas, tęsdamas pokalbių ciklą „Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais“.

– Gimėte inteligentų šeimoje Biržuose. Mama – mokytoja, tėtis – architektas. Ar turite išlikusių vaikystės prisiminimų. Ar vis dėlto dominuoja Panevėžys, kuriame lankėte vidurinę mokyklą?

– Taip, gimiau Biržuose. Buvau labai mylimas vaikelis šeimoje. Prisiminimai gana migloti, nes buvau per maža. Prisimenu namus, kiemą, gatvę. Ten, per gatvę buvo universalinė parduotuvė. Kartą buvau ten… pabėgus. Laksčiau po medžiagų skyrių tarp drapiruočių. Kiek buvo strioko vyresniajai seseriai, kol mane sugavo! Kai buvau trejų metukų, pervažiavome į Panevėžį.

Dailės mokykloje atsigaudavau, ten buvo laisvė.

Mokykla niekada manęs netraukė. Kaip ir kiekvienas vaikas, atlikau pareigą. O štai dailės mokykloje atsigaudavau, ten buvo laisvė. Piešimas, lino raižymas, kompozicija, darbas su moliu labai įtraukdavo. Mano vedliai buvo legendinis mokytojas, dailininkas K.Naruševičius, žinoma menininkė Kanaverskytė. Gyvenome šalia parko. Prieš birželį švenčiamą Vaikų dieną kažkoks reporteris mane nufotografavo tarp pienių. Kai mano nuotrauka pasirodė laikraštyje, pajutau bendraklasių pavydą. Bet pati to nesureikšminau…

Asmeninio archyvo nuotr./Asta Preidytė
Asmeninio archyvo nuotr./Asta Preidytė

– O pirmasis spektaklis, kurį matėte? Gal tuomet nusprendėte tapti aktore? O gal tai buvo kino filmas?

– Pirmą spektaklį „Žvaigždės vaikas" pamačiau dar senajame teatre. Dar dabar jaučiu tą kvapą, atmosferą salėje, ir tas gyvenimas scenoje tiesiog įtraukė. Užsidarius uždangai, buvau įsitikinusi, kad ten gyvenimas vis dar tęsiasi. Širdutė daužėsi pašėlusiu greičiu. Kitą sekmadienį pati viena nuskuodžiau vėl į teatrą. Kaip ten mane įleido, neatsimenu, ir aš vėl panirau į veiksmą scenoje… Mama, kaip tikras diplomatas, išklausinėjo, kur buvau prapuolusi. Nebarė, bet turbūt suprato, kad tai gali būti rimta, nors buvau tik pirmokė.

Kaip ten mane įleido, neatsimenu, ir aš vėl panirau į veiksmą scenoje…

– Kas paskatino praverti Juozo Miltinio studiją? Manyčiau, jog turėjo būti baisu. Eiti pas legendą, nors penkiolikmetei gal tai neatrodė legenda? Ar buvote kupina ryžto, kad tai jūsų kelias? Juk lankėte ir dailės būrelį, ir baseiną, bet nei plaukike, nei dailininke netapote.

– J.Miltinis. Teatro studija. Panevėžys savaitgaliais tapdavo nepravažiuojamu. Teatrą apguldavo mašinos, autobusai, žmonių gausybė miestelyje, viešbutis prieš teatrą buvo pilnut pilnutėlis. Į premjeras tėvai mus su sese visada vesdavosi, matėm visas naujienas. Dar būdama 14 metų įsitaisiau į teatro rūbinę kabinti žiūrovų paltų. Kokia laimė! Kiek spektaklių pražiūrėta, žinoma, ant laiptelių. Taip ir susirgau teatru negrįžtamai.

Jau tada veržiausi į studiją, bet J.Miltinis pasakė, kad dar per jauna, kad reiktų palaukti metelius. O tada, po metų… Spalio 7-ąją atėjau į stojamuosius teatre. Nežinau, kaip tie jauni žmonės sužinodavo: kas, kada ir kaip bus. Bet stojančiųjų buvo virš 100 iš visų Lietuvos kampelių. Aš taip troškau ten būti, mokytis, kad jokios kaustančios baimės nebuvo. Žinoma, nosytė išrasojo. Praėjau pirmą turą, kitą dieną antrą… ŪŪŪ, kokia buvau išdidi, kad būsiu legali teatro lankytoja.

Kartą, įlindusi į salę, žiūrėjau repeticiją. Kiek išsigandau, nejaugi TIEK teksto reikės išmokti? Bet pati studijoje mokiausi uoliai, tekstai prilipdavo.

Tikėjau juo beveik aklai.

O dėl J.Miltinio legendos, tai mažai sukome galvas. Jis buvo toooks įdomus, vedė mus visais teatro labirintais, pasakodavo istorijas, kurių jokia mokykla nemokė. Studijokams J.Miltinis buvo gana nuolankus. Man atrodo, jis žaisdavo kartu su mumis. Gal net atsigaudavo su mūsų jaunyste. Tikėjau juo beveik aklai. Vėliau, jau spektakliuose, pajusdavom jo griežtą ranką, discipliną, reikalavimus, nuolaidų nebuvo niekam, nei vyresniems aktoriams, nei mums, jaunikliams. Visko buvo: ir ašarų, ir nusivylimo, ir abejonių, bet niekada nesigailėjau to kelio, kurį pati ir pasirinkau.

Asmeninio archyvo nuotr./Asta Preidytė
Asmeninio archyvo nuotr./Asta Preidytė

– Koks ir kas jums buvo Juozas Miltinis: mokytojas, režisierius, žmogus, palaiminęs aktorystės pasirinkimą, privertęs ne kartą verkti? Kas jis buvo jums?

– J.Miltinis buvo Mokytojas, Titanas, nesibaigianti išminties kolona. Atėnuose, Akropolyje, mačiau tas kolonas. Jos kilo į dangų nevaldomai, nepasiekiamai, tobulo grožio marmuriniu švytėjimu. Tada ir supratau, ką matau ir ką identifikuoju. Teatre, jei gavai vaidmenį, teks viską aplink užmiršti, gyventi tik ta siekiamybe tobulumo link.

J.Miltinis buvo Mokytojas, Titanas, nesibaigianti išminties kolona.

J.Miltinis buvo toks psichologas, kad jei reikalavo, žinojo jam vienam žinomą paslaptį, kaip iš tavęs ištraukti visus demonus. Kantriai mokė ir laukė, kol užaugsim. Spaudimas buvo nežmoniškas. Vieną kliūtį nugalėjęs, įsipainiodavai kitoj, bet žinojai, kad teks išmokti vaikščioti per savo personažo duženas ir jas surinkti, teks atrasti tą intonaciją, tikrą, nesumeluotą, prikaustyti žiūrovą kėdėje… ir nesiskųsti, kad sunku.

J.Miltinis buvo toks psichologas, kad jei reikalavo, žinojo jam vienam žinomą paslaptį, kaip iš tavęs ištraukti visus demonus.

Savo mokymuose J. Miltinis buvo negailestingas. Bet manau, jis turėjo būti patenkintas, jei mumyse atrasdavo nors gramą savo įdirbio. O tada užguldavo su dar didesne jėga – bus arba… Komplimentų nebūdavo dosnus. Tačiau vieną „neakivaizdinį“ komplimentą iš jo aš esu gavusi. Tai buvo po A.P.Čechovo spektaklio „Trys seserys“ Kaune. J.Miltinis jau buvo išėjęs iš teatro ir svečiavosi pas dramaturgą J.Grušą. Jis ateidavo ir stebėdavo mūsų gastrolinius spektaklius. Po to „Trijų seserų“ spektaklio (ten vaidinau vieną iš seserų, Iriną), jis mane sustabdė beišeinančią ir pasakė: „Dabar, vaikuti, galėtum suvaidinti Hedą Gabler.“ Atsakiau, kad jo paties teatre nebėra, kas režisuos? „Mano miela, na, ką aš galiu padaryti…“

J.Miltiniui išėjus iš teatro, supratau jo didžiulę svarbą, lyg angelas sargas buvo apleidęs teatrą.

H.Ibseno pjesę „Hedą Gabler“ išvertė J.Miltinio draugas eruditas Matas Melėnas. Toks vaidmuo papuoštų kiekvienos aktorės karjerą…

J.Miltiniui išėjus iš teatro, supratau jo didžiulę svarbą, lyg angelas sargas buvo apleidęs teatrą. Apšviestas magiškasis ratas prigeso, ir jokių galutinių atsakymų.

– Belankydama studiją, buvote priimta į Panevėžio dramos teatrą. Koks jausmas tuomet užvaldė?

– J.Miltinis niekada neleido sakyti, kad teatro studiją baigei. Juk visą gyvenimą mokaisi, studijuoji. Etatą gavau vasario 16-ąją, man buvo 19 metelių. Tais metais buvo labai ilga ir šalta žiema, sniego kalnai. Ėjau namo, o man šalta nebuvo. Bet euforija greitai praėjo, sekė darbai ir, žinoma, griežti reikalavimai jau kaip aktorei, o ne kaip studijokei.

– Jau dirbdama Teatre baigėte Valstybinę konservatoriją. Kodėl prireikė mokslų. Ar dar galima ko nors išmokti praėjus Miltinio testą?

– 1983 metais teatrui vadovavo D.Banionis. Jis dėjo pastangas, kad mūsų teatro grupei, būtu leista mokytis Vilniuje, tuometėje Valstybinėje konservatorijoje Aktorinio meistriškumo katedroje. Ir tai įvyko. Mes 12 aktorių pradėjome studijas. Visi jau senokai dirbome teatre. Bet aukštosios mokyklos diplomų neturėjome. Žinios visada gerai. Buvo nepaprasta patirtis.

Dėstytojai su mumis bendravo kaip su sau lygiais pašnekovais.

Neakivaizdinio aktorinio kurso nebuvo, mokėmės stacionaro programą. Kartais dėstytojai važiuodavo pas mus, o kartą savaitėje mes važinėjome į Vilnių. Tuo pačiu metu toliau dirbome teatre. Dėstytojai su mumis bendravo kaip su sau lygiais pašnekovais. Mes buvome vyresni už eilinius studentus, turėjome patirties ir mums nežinoti buvo gėda. Taigi mes buvome stropūs studentai. Jaunystė. Ištvėrėme iššūkius. Baigėsi dar vienas gyvenimo etapas.

– Prieš 15 metų (2005) už sukurtą Margaritos vaidmenį buvote apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Tais pačiais metais metais išrinkta ir Metų panevėžiete. Praėjus nemažam laiko tarpui, Kryžiaus reikšmė, ar Metų panevėžietės vardas yra svarbesnis?

– Taip. 2005 m. tapau „Auksinio scenos kryžiaus“ laureate pagrindinio moters vaidmens kategorijoje už vaidmenį Margarita, to paties pavadinimo spektaklyje (autorė Mara Zalytė). Tais pačiais metais, miestas išrinko mane Metų panevėžiete meno ir kultūros srityje. Kad esi įvertintas, visada labai svarbu, to nuolatos reikia siekti.

Nemojuoju tuo apdovanojimu kaip vėliava, bet žinau, kad visada reikės įrodinėti, kad esu jo verta, kad esu geriausia.

Atsimenu, kad žiūrovai plūdo į mano spektaklį. Turbūt buvo įdomu, už ką gi tie kryžiai dalijami. Turiu pasakyti, kad spektaklis tikrai buvo geras, abejingų nebuvo. Didysis Goethe rašė: „Apdovanojimai minioje kartais apsaugo nuo niuksų.“ Nemojuoju tuo apdovanojimu kaip vėliava, bet žinau, kad visada reikės įrodinėti, kad esu jo verta, kad esu geriausia.

– Dar vienas klausimas, kodėl taip retai „lyja „Auksiniais scenos kryžiais provincijos teatruose. Negi geriausi tik Vilniuje? Nesakau, kad „nepabarsto“ ir provincijos teatrų aktoriam, bet… Iš to kyla dar vienas klausimas. Pamenate recenziją, kurioje kritiška, tiesiog išvemta, recenziją apie Dainiaus Kazlausko režisuotą „Žuvėdrą“. Kurioje ironiškai pastebima, jog šiuo spektakliu nusišovė pats Miltinio teatras. Blogesnių pastatymų galima pamatyti Vilniuje ar Kaune, bet kažkodėl… Pratęskite mano daugtaškį.

– Apdovanojimai apdovanojimai. Gal kas arčiau, tą ir pastebime. Taip, tikrai kartais pasitaiko, kad tie kryžiai nubyra ir į provincijos teatrus, sužiba ir čia deimančiukai. O dėl „Žuvėdros”, tai recenzija buvo nedora.

Nežinau, gal kam ten netiko režisierius D.Kazlauskas, ar mes aktoriai, o gal sužaidė asmeniškumai, pavydas… Bet aš daugiau prisimenu atsakomąjį R.Vilkaičio straipsnį. Seniai nebuvo tokios argumentuotos ir svarios recenzijos. Ačiū jam už tai. Štai jums ir nuomonės, o Vilniaus publika mums plojo atsistojusi!

– Žinau, kad Kalėdos jums primena skausmingą artimo žmogaus netektį. Ar atsirado jėgų džiaugsmingiau šiemet jas sutikti. Sielvartas. Kaip tai galėtumėte apibūdinti. Aš neklausiu tik apie artimojo mirtį.

– Taip, per praėjusias Kūčias anapilin iškeliavo mano sesuo. Sako, kad laikas gydo… Ne, ilgesys negali būti išmatuojamas. Šiemet net eglutės nepuošiau, kažkur blizgučiai pasislėpė. Praeitieji metai išvis buvo kažkokie sunkūs, su praradimais draugų, pažįstamų, garbingų žmonių – pandemijos padariniais. Laikas sueižėjo, suskeldėjo…

– Prisiminkite ir vėlyvą (gana) motinystę. Juk dukros Brigitos ilgai laukėte, iki tol turėjote keletą persileidimų. Kokie dabar jūsų su dukra santykiai? Draugės? Ar mama ir dukra? Ir ką galėtumėt patarti moterims, kurios vis tikisi to stebuklo – susilaukti vaikelio.

– Mano dukra – mano princesė. Tikrai, labai sunkiai ėjau į ją. Sudėtingai laukiausi, bet buvo verta. Dabar tai mano draugė, mano patarėja, mano fanė, kompanionė. Dabar ji gyvena Londone. Pandemija atitolino, sugriovė daug planų… Tikiuosi, mes dar atsiimsim tuos praradimus. Užtat kartu plepant telefonu, tariamės, kikenam ir palaikom viena kitą. Linkiu to visiems.

Mano dukra – mano princesė.

– Praėjusiais metais šventėte 60-ąjį jubiliejinį gimtadienį. Ir, kaip pati man sakėte, teko į tą pačią upę bristi du kartus. Dėl pandemijos pavasarį jubiliejinį gimtadienį perkelti į rudenį. Beje, pačios pasirinkta medžiaga. Pakalbėkime apie Luciano Baleanu pjesę „Kastingas, Kastingas, Kastingas!

– Ak, tas jubiliejus. Maniau, pandemija, karantinas, viskas praeis tyliai, nepastebimai… Tai ne! Dukra kažkaip stebuklingai suorganizavo – mano laiptinė paskendo tarp 60 geltonų tulpių, telefonas užkaito, oi, kiek mane sveikino! Tam jubiliejui turėjo išeiti mano premjera pagal Luciano Baleanu pjesę „Kastingas, Kastingas, Kastingas”, bet, likus dviem savaitėms iki suplanuotos premjeros, mus visus ištiko karantinas. O rudenį teko lipti į tą pačią upę antrą kartą ir premjera išėjo.

Buvo labai smagi šventė visiems. Spektaklio įrašą nusiunčiau autoriui – jis gyvena Rumunijoje. Seniai mačiau tokį laimingą žmogų! Su prof. L.Baleanu susipažinome prieš metus tarptautiniame teatrų festivalyje Batumyje, Sakartvele. Štai toks mūsų draugystės rezultatas – premjera.

– Pastaraisiais metais iš pašalies atrodė, kad Miltinio teatras tarsi prakeiktas. Teatro vadovas Vikšraitis išbuvo vos vieną kadenciją. Dėl jo vadovavimo Kultūros ministerija buvo apipilta skundais. Kitas vadovas Linas Zaikauskas apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Leonas Blėdis taip ir neįpusėjęs kadencijos vidurio atsistatydino. Ar per daug intrigų Teatre vyko. Pamenu, kad tuomet lankiausi teatre, akivaizdžiai mačiau, kai kai kurie aktoriai vienas su kitu nesisveikina. Mažo miestelio Teatro aktorių didelės ambicijos, ar kas?

– Praėję keletas metų teatrui tikrai buvo nelengvi. Teatras – gyvų aistrų centras, bet nepamatuotos ambicijos kenkia tik pačiam teatrui. Tikiuosi ir labai viliuosi, kad visa tai jau praeityje.

Praėję keletas metų teatrui tikrai buvo nelengvi.

– Prisipažinsiu. Žaviuosi jumis kaip skaitove. Kas jums – kamerinė aplinka, kurioje skamba poezija. Koks jos žiūrovas. Ar skiriasi kamerinės aplinkos ir dramos teatro salės žiūrovas?

– Jau seniai skaitau poeziją. Mane labai gerai nuteikia tas žodžių koncentratas, minties gilybė. Mokykla dažnai padaro meškos paslaugą – atbaido nuo poezijos. Per prievartą verčia mokytis eilėraštį, nesuprantant minties. O tada dažnai sulaukiama atmetimo reakcijos. Man skaityti poeziją kamerinėje aplinkoje yra iššūkis. Aš visada kalbuosi su žiūrovu, atsiveriu taip, lyg tai būtų mano pačios mintys ir jausmai. Tai veikia.

– Pamenu, Miltinio teatre man padėjote pristatyti atsiminimų knygą, skirtą Rūtai Staliliūnaitei. Scenos grandas Stasys Petronaitis, pamatęs pasenusios Rūtos vaizdus ekrane, papriekaištavo, gal tiesiog pastebėjo: kad negalima rodyti senstančių aktorių vaizdo įrašuose. Tad klausimą skeliu į dvi dalis. Kas jums asmeniškai Rūta Staliliūnaitė ir jos laikmečio teatras. Nesvarbu kur: Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ar Panevėžyje. Ir ar nebijote scenoje senti?

– Šviesioji Rūta Staliliūnaitė man asmeniškai ypatinga dama. Scenos dama, poezijos dama. Visada sakiau, kad ji mane paskatino poezijai, ją aš laikiau savo mokytoja. Ne kartą esu sakiusi tai pačiai Rūtai. Būdama vaikas mačiau jos Barborą Radvilaitę.

Svarbiau neapsijuokti vaidinant praėjusią jaunystę. Tegu būna pagarba solidumui ir išminčiai.

Vėliau, jau pati būdama teatre, stebėjau spektaklius su ja. Ir nesvarbu, ar tai buvo Karalienė Ūbienė, ar Merė Popins, ar Nora… Rūta scenoje buvo išskirtinė, ji traukė kaip magnetas. Ar nebijau senti? Italų aktorė Anna Magnani sakė: „Neslėpkit mano raukšlių, jos per daug man kainavo.” Tai kodėl gi amžių reikėtų slėpti? Svarbiau neapsijuokti vaidinant praėjusią jaunystę. Tegu būna pagarba solidumui ir išminčiai.

– Sukūrėte ne vieną įsimintiną vaidmenį. O ar yra pats pats. Žinau, kad galite atsakyti, kad vaidmenys, kaip motinos meilė vaikams, kuri sako, kurį pirštą pjausi, tą skaudės, jog jie vienodai brangūs. O kolegos, kuriuos galite vadinti mokytojais ir geriausiais partneriais?

– Mano vaidmenys... Jei visi susirinktų, būtų galinga minia. Daug jų buvo, vienus prisimenu labai ryškiai, kiti jau prigesę, bet yra tokių vaidmenų, kurie yra tavo prestižas. Žinoma, tai mano auksinė Margarita, Nensi Menigo – Faulknerio ir Cammus „Requiem vienuolei”, Simona – Ž.Belasko „Girta naktis”, Arkadina – A.P.Čechovas „Žuvėdra”, Ponia Baker – E.L. Gershe „Laisvi drugeliai”...

Mano vaidmenys... Jei visi susirinktų, būtų galinga minia.

Vienas ryškiausių partnerių scenoje buvo D.Banionis (tris kartus vaidinau jo dukterį), nuostabusis A.Paulavičius, A.Keleris, D.Melėnaitė, R.Zdanavičiūtė, A.Babkauskas, E.Kačinskas, V.Martinaitis…

– Mieloji Asta, jūs ne tik puiki aktorė, bet ir gyvas žmogus, turintis jausmus. Ar dar tikite meile. Klausimas gal skambėtų taip: kas jums yra Meilė?

– Meilė – kai turi, su kuo patylėti, kai turi, su kuo kalbėtis, kvatotis iki ašarų, kas neužmiršta tavo švenčių, o jas sukuria.

– Koks yra Astos Preidytės vakaras ir gyvenimas, kai užgęsta scenos šviesos, kai ji grįžta namo ir būna su savimi?

– Mano vakarai yra ramūs. Vaidmenyse neužsibūnu, nors, reikia pripažinti, kad kai kurie vaidmenys pareikalauja daugiau laiko iš jų išeiti. Be abejo, knygų pasaulis, stebuklingi gyvenimai užklumpa ir tęsiasi.

– Prasideda nauji metai. Ko palinkėtumėte sau, Lietuvai, pasauliui.

– Svarbiausia ne laiko kiekis, o jo kokybė. Suderinti pasaulio kompoziciją reikės dar nemažai laiko. Visiems ir sau palinkėčiau kantrybės. Šviesa sugrįš ir sušildys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai