Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 16d. 20:00

Aušra Kaziliūnaitė: Amerikietiški dienoraščiai (I)

Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV
Aušros Kaziliūnaitės nuotr. / Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV

„International Writing Program“ (IWP) – viena seniausių ir prestižiškiausių rašytojų rezidencijų pasaulyje. Vien gavusi kvietimą dalyvauti konkurse į šią programą, jaučiausi kaip laimėjusi loterijoje. Ką jau kalbėti apie jausmą, kai sužinojau, kad patekau tarp niolikos laimingųjų rašytojų iš viso pasaulio, kurie ne tik atrinkti į programą, bet ir gavo visišką „the Bureau of Educational and Cultural Affairs at the U.S. Department of State“ finansavimą.

IWP 1967 m. įkūrė Paulas Engle ir Hualing Nieh Engle. Ši programa skirta ir jau įsitvirtinusiems, ir perspektyviems jauniems autoriams. Joje gali dalyvauti rašytojai iš viso pasaulio, išskyrus pačias Jungtines Amerikos Valstijas. Kelis mėnesius drauge gyvenantys rašytojai kartu leidžia laiką, bendrauja, dalyvauja skaitymuose, diskusijose, skaito paskaitas Ajovoje ir kituose Amerikos miestuose. Tai programa, kuri kiekvienais metais daug investuoja į pasaulinio rašytojų tinklo kūrimą, skatina bendradarbiavimą bei kitų kultūrų pažinimą.

Tianxin Cai nuotr./Prieš skaitymus legendiniame „Prairie Lights“ knygyne
Tianxin Cai nuotr./Prieš skaitymus legendiniame „Prairie Lights“ knygyne

Visi rezidentai rezidencijos metu patys gali strateguoti savo laiką. Visi rašytojai gauna laisvę kurti. Niekas nereikalauja jokių ataskaitų. Taip pat organizatoriai rūpinasi IWP rašytojų kūrybos sklaida, renginių organizavimu, laisvalaikio užimtumu, supažindina su vietine kultūra, politika, literatūros rinka. Rašymo studentai, vertimo studentai, rašytojai iš viso pasaulio, kiekvieną vakarą vykstantys literatūriniai renginiai… Ne veltui 2008 m. Ajovos miestas buvo UNESCO buvo paskelbtas literatūros miestu.

IWP per penkiasdešimt metų daug prisidėjo prie globalaus literatūros tinklo kūrimo. Programos kūrėjai 1976 m. buvo nominuoti Nobelio taikos premijai. Keli programoje dalyvavę rašytojai vėliau buvo apdovanoti Nobelio literatūros premijomis. Programoje dalyvavo nesuskaičiuojama gausybė tarptautinį pripažinimą pelniusių rašytojų. Jau nekalbant apie galybes žvaigždžių, kurios buvo atvykusios čia dėstyti ir susitikti su įvairiais IWP dalyvaujančiais rašytojais. Pavyzdžiui, šioje programoje 2001 m. dalyvavęs lietuvių poetas ir vertėjas Marius Burokas atsimena Kurto Vonneguto paskaitas.

Nepaisant pradinio entuziazmo, artėjant išvykimo laikui pamažu pradėjau suvokti, kad išvykstu į Šiaurės Ameriką, žemyną, kuriame niekada anksčiau neteko būti beveik trims mėnesiams. Maža to, netrukus sužinojau, kad organizatoriams labai patiko mano kūryba ir jie siūlo pasilikti JAV ilgiau – po IWP rezidencijos su dar viena stipendija keliauti į dar vieną rašytojų rezidenciją Pitsburge, į kurią atrinko du iš trisdešimties šių metų rašytojų. Vadinasi, iš viso keturi mėnesiai toli nuo draugų, šeimos, katino… Prieš tai jau teko metus gyventi Amsterdame, kai atlikau Amsterdamo universitete doktorantūros praktiką. Tačiau tada žinojau, kad jei kas nutiktų, bet kada vis tiek galiu grįžti, nes atstumas, o ir skrydžių kainos sąlyginai nebuvo dideli. Visai kitaip jaučiausi dabar.

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV

Laikas pamažu nenumaldomai artėjo, o aš vis labiau ir labiau atidėliojau momentą, kada teks krautis lagaminą. Bet galiausiai atėjo laikas keliauti.

Rūgpjūtis

16 diena. Dieną prieš kelionę su keliais artimais draugais sėdėjau viename kieme Vilniaus senamiestyje. Iš mano nuomojamo buto išsinešėme stalelį, kėdes, kmynų limonado. Netrukus pasirodė viena nelabai patenkinta kaimynė ir piktai paklausė, ką čia darome. Kai pasakiau jai, kad nevartojame jokių alkoholinių gėrimų, nekepame šašlykų ir nedarome kitų sunkiai lietuviškam kaimynui suvokiamų dalykų, ji susiraukė: kas būtų, jei visi kaimynai tiesiog šitaip imtų ir sėdėtų?

17 diena. Kaip visada, paskutinę akimirką paaiškėjo, kad dar liko nemažai dalykų, kurių nebuvau apmąsčiusi. Lagaminą teko dėtis iš naujo. Sverti, vėl dėtis, šiek tiek supanikuoti. Tada miegoti maždaug tris valandas. Tada – ryte pakeliui į oro uostą beveik apsiverkti. Mąstyti, ar ir kiti trisdešimt rašytojų, šiandien pajudėję iš skirtingiausių pasaulio kampelių link Ajovos, šiuo metu verkia ar bent jaučiasi šiek tiek susigraudinę trims mėnesiams palikdami savo šalis, draugus, artimuosius. Mašiną vairuojantis draugas parodė ryškiai raudoną dangų – Vilnius atsisveikina su tavimi.

Kelionė iš Vilniaus į Ajovos miestą su persėdimais truko apie dvidešimt šešias valandas. Pirmiausia nusileidusi Amsterdamo Šipholio oro uoste mąsčiau apie laiką, kada gyvenau Amsterdame, kelias akimirkas savo mažai miegojusia galva beveik rimtai mąsčiau galimybę tiesiog išeiti iš oro uosto ir pasivaikščioti gatvelėmis, kurios man dar visai neseniai buvo tokios savos. Atsispyrusi akimirkos pagundai susiradau savo lėktuvą. Skrydis į Detroitą truko maždaug devynias valandas. Jame peržiūrėjau du filmus. Dokumentinį filmą apie Martiną Liutherį Kingą ir naujausią filmą pagal Ray Bradbury seniausiai klasika tapusį „Fahrenheit 451“.

Koks zombis jaučiausi atvykusi į Detroito oro uostą, gana gerai atskleidžia tai, kad paskambinusi draugui neatsiminiau, kokius filmus prieš tai buvau žiūrėjusi lėktuve. Tačiau gerai atsiminiau tą akimirką, kai pasibaigus skrydžiui netoliese sėdėjusi moteris nusiėmė antklodę, į kurią iki pat kojų buvo susisupusi skrydžio metu, ir pamačiau tarp jos kojų tupintį mielą mažą šunytį. Skrydis iš Detroito į Ajovos miestą buvo atidėtas dėl audros.

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV

18 diena. Galiausiai atsiradau Ajovoje. Mane pasitiko vairuotoja Skyler. Netrukus kelyje apvažinėjome pervažiuotus meškėnus. Tai darydama Skyler ironiškai šyptelėjo: „Sveikinu atvykus į Midwest!“ Įvažiavus į Ajovos miestą, ant šaligatvių jau gulėjo ne meškėnai, o girti studentai. Daugybė girtų studentų. Vėliau teisinio instruktažo metu sužinosiu, kad ne tik studentams iki dvidešimties metų, bet ir visiems kitiems „atrodyti girtiems arba vaidinti girtus viešose erdvėse, įskaitant barus, Ajovoje yra nelegalu“.

Turint omenyje, kokį prastą maistą valgo vietiniai ir kokia brangi, o daugeliui netgi tiesiog neprieinama, medicinos priežiūra, sunku suvokti, kaip jie visi vis dar gyvi.

Viešbutyje atsidūriau apie vidurnaktį. Nusirenginėdama kambaryje pastebėjau, kad viena mano koja didesnė nei kita. Prieš tai vieno draugo įspėta apie ilgų skrydžių metu nejudant susidarančius trombus, visa pervargusi puoliau į paniką. Nuėjau panikuoti į viešbučio vestibiulį, ten besišypsantis vaikinas išklausęs mano padrikai beriamus nuogąstavimus nustojo šypsotis. Tačiau laimei netoliese iš niekur nieko pasirodė tame pačiame viešbutyje įsikūrusi medicinos sesuo. Apžiūrėjusi koją, užčiuopusi stiprų pulsą konstatavo, kad mano situacija nėra bloga, tiesiog reikia dėti ledo ir laikytis kojas iškeltas. Po jos patikinimo, kad aš tikrai nenorinti išsikviesti greitąją ir argumento, jog už tokį iškvietimą tektų vėliau sumokėti kelis tūkstančius dolerių ir jie man taip pat pasiūlytų užsidėti ledo, supratau, kad greitosios nekviesiu.

Jau vėliau susipažinau su studentu, studijuojančiu vertimą iš japonų kalbos, kuris pasakojo, kad, kai jo tėvai turėjo finansinių problemų, pasikvietė jį rimtam pokalbiui ir paprašė gink dieve nieko nesusilaužyti ar nesusirgti, nes šiuo metu jie negalintys sau leisti tokios prabangos. Turint omenyje, kokį prastą maistą valgo vietiniai ir kokia brangi, o daugeliui netgi tiesiog neprieinama medicinos priežiūra, sunku suvokti, kaip jie visi vis dar gyvi.

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV

19 diena. Pasirašę popierius ir pasivaikščioję po miestą visi (beveik trisdešimt rašytojų) patraukėme į naujų studentų sutikimo vakarėlį. Studentų miestelio gatvėse, kur beeitum, visur garsi muzika, geltonai apsirengę jaunuoliai ir kepamos mėsos kvapas. Niekas nevartoja alkoholio. Savanoriai dalina ledus, sausainius, dantų šepetukus. Vis dar neatsigaunu nuo aštuonių valandų laiko skirtumo.

20 diena. Eidami į netoliese mūsų viešbučio įsikūrusią „International Writing Program“ būstinę – „Shambough House“ – praeiname Tennessee Williams namą North Clinton gatvėje, ženklas skelbia, kad jis išnuomojamas. „Shambough House“ prisistato koordinatoriai, prisistatome ir mes. Vėliau, vos atvykus į mūsų garbei surengtą vakarėlį ant ežero kranto, mane pasigauna radijo žurnalistas. Kelis kartus atsiprašiusi dėl savo prastos anglų kalbos (vis primenu sau to nedaryti, bet niekaip negaliu sustoti) įskaitau jam vos ne visą paskaitą. Išjungus diktofoną pusiau juokais sakau: „Tikiuosi, po šito Trumpas manęs nedeportuos.“ Žurnalistas pliaukšteli delnu per stalą – „Kodėl aš to neįrašiau?!!“

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV

21 diena. Turime du susitikimus su teisininkais. Per pirmą užsiėmimą aiškina, kaip elgtis ir kaip nesielgti, jei tektų susidurti su policininkais. Vienas blogiausių dalykų yra bėgti nuo policininko – ne tik todėl, kad tada jis gali į tave šaudyti, bet ir dėl to, kad „jei policininkas nėra labai fiziškai stiprus ir vydamasis nukritęs susižeis – būsi patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už policininko sužalojimą“.

Bandau iš paskutiniųjų išsiaiškinti, kur legalu rūkyti. Nes iki šiol visi mini, kad rūkyti nelegalu studentų miestelio teritorijoje, o kur ta teritorija baigiasi ir kur prasideda, kartais didi paslaptis net ir patiems vietiniams. Mes su rašytojais iš Gruzijos, Rumunijos, Makedonijos ir Ukrainos rūkome netoli viešbučio prie upės. Ten rūkyti negalima. Po kelių dienų prie mūsų prisijungs ir rašytoja iš Vokietijos, kuri prieš atvažiuodama čia buvo metusi. Organizatoriai su oranžiniu flomasteriu man nubraižo žemėlapį, kur galima ir kur negalima rūkyti. Rūkyti negalima beveik niekur.

Vėliau einame į kitą paskaitą, kurioje aiškina, kas Ajovoje laikoma seksualiniu priekabiavimu. Kai kurie rašytojai vėliau juokauja apie šį užsiėmimą. Klausinėdami vienas kito – ar nesibraunu į tavo asmeninę erdvę? Praėjusiais metais būta kažkokio incidento, po kurio visi čia labai rimtai ėmė žiūrėti į šią problemą. Džiaugiuosi tokiu užsiėmimu, manau, toks ar panašus užsiėmimas praverstų didelei daliai lietuvių vyresnės kartos intelektualų, akademikų ir t.t. Nes kartais akivaizdūs dalykai pasirodo esą net labai neakivaizdus tiems, kurie jaučiasi dėl vienokių ar kitokių priežasčių esą galios pozicijoje.

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV

Pavakare išėjusi pasivaikščioti sutinku japonų rašytoją Yusho. Vaikštome drauge kelias valandas. Jis kasetiniu diktofonu įrašinėja garsus, aš savo prastu telefonu fiksuoju vaizdus aplink. Pereiname tiltą priešais mūsų viešbutį, kuriame gyvensime iki pat lapkričio. Kitoje pusėje maži mediniai namukai su sodeliais, prieangiais ir supamaisiais krėslais juose. Visur žalia. Kaip išprotėjusios cirpia cikados, milžiniškais senais ąžuolais ir riešutmedžiais liuoksi voveraitės, visur, kur pažvelgsi liuoksi maži kiškučiai. Čia gamta kažkokia išprotėjusi. Gaivalinga. Negaliu atsigrožėti tais milžiniškais ąžuolais. Po kelių dienų sutiksiu vieną iš dviejų Ajovos mieste gyvenančių lietuvių – sociologę Ingą. Ji pasakys, kad Ajovoje anksčiau visur buvo prerijos (tos pačios, kurios dabar apsodintos genetiškai modifikuotais kukurūzais), bet šio miesto teritorijoje nuo seno augo miškas.

Kartais akivaizdūs dalykai pasirodo esą net labai neakivaizdus tiems, kurie jaučiasi dėl vienokių ar kitokių priežasčių esą galios pozicijoje.

Sakau Yusho, kad būdama čia noriu pabaigti savo penktąją poezijos knygą, pradėti rašyti pirmąjį romaną, toliau dirbti prie filosofijos disertacijos... ir rašyti dienoraštį apie savo patirtis Amerikoje. Paaiškėja, kad jo Japonijoje gausiai apdovanotos knygos tyrinėja atmintį, o jis pats veda seminarus, kuriuose žmonės mokosi rašyti dienoraščius. Vėliau, vakare, kai virtuvėje su Taivano rašytoju Kai ir Yusho geriame gerokai per brangų vyną, Yusho prisipažįsta, kad jis mėgsta šventes – vestuves, gimtadienius, tradicines šventes, laidotuves. Laidotuves? – klausiu. Sako – Laidotuves... Visi jose prisimena mirusįjį ir jis vėl būna gyvas. Apie tai ir jo paskutinė knyga.

22 diena. Su rašytojais einam į legendinį rašytojų barą Dave‘s Fox Head. Barmeno paprašau rekomenduoti amerikietišką alų, nes tai didingas istorinis momentas – pirmas kartas, kai gersiu amerikietišką alų. Jis labai atidžiai parenka butelaitį, nepamenu pavadinimo, bet skonis kaip olandiškojo Amstel, praskiesto vandeniu. Metame monetas į senovinį muzikos aparatą ir leidžiame savo mėgstamas dainas. Už dolerį gali paleisti keturias dainas. Jaučiuosi beveik kaip oldschooliniame „youtube“ vakarėlyje. Rašytojas ir režisierius iš Gruzijos Iva sako, kad šis muzikos aparatas bare yra tikrosios demokratijos simbolis. Rašytoja ir leidėja iš Mongolijos Baisagalan, kurią vadiname Baisa, sako, kad jos pirmoji istorija parašyta Ajovos mieste vadinsis „Mergina, kurios mėgstamiausios dainos nėra muzikos automate“. Roberto iš Venesuelos, besižavintis Jurgiu Mačiūnu (ir kelis kartus manęs klausęs, kaip teisingai tarti jo vardą) leidžia daugiausia džiazą.

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės dienoraščiai iš JAV

23 diena. Pirmą kartą visi lankomės Ajovos universiteto bibliotekose. Tai – nuostabi biblioteka. Turinti ne tik gausybę knygų, bet ir nepaprastos vertės archyvą. Rasha iš Vokietijos liesdama Iris Murdock rankraščius krykštavo kaip vaikas saldainių krautuvėje. Manau, visi mes jautėmės panašiai. Susidraugavau su žilabarzdžiu mokslinės fantastikos skyrelio bibliotekininku. Vėliau jo draugas, japonų literatūros profesorius, atskleidė, kad šis bibliotekininkas yra profesionalus vienos garsios grupės saksofonistas.

Bibliotekoje mus paskirstė į tris grupes. Mūsų grupei buvo priskirti ispanakalbiai ir „buvusi Sovietų Sąjunga“. Į tokius skyrius jie skirsto mūsų literatūrą. Tikrai nesu paklaikusi dėl nacionalizmo, tačiau pasijutau kiek įsižeidusi. Taip ir pasakiau. Rumunas ir gruzinas nieko nesakė, bet išėjo nervingai rūkyti. Bibliotekai padovanojau savo ir kelių kitų lietuvių rašytojų knygas, išverstas į anglų kalbą. Vakare visi dalyvavome diskusijoje apie Amerikos politiką, Ajovą ir Trumpą. Pasirodo, Ajova yra ypatingas nulinis taškas, nuo kurio prasideda rinkiminė agitacija.

Mūsų grupei buvo priskirti ispanakalbiai ir „buvusi Sovietų Sąjunga“. Į tokius skyrius jie skirsto mūsų literatūrą.

24 diena. „Shambaud“ namuose vyko susitikimas su vertimo studentais. Profesorė Nataša apibūdino šiuos užsiėmimus, kuriuose vertimo studentai tiesiogiai dirba su rašytojais, šokiais, kuriuose rašytojai paprastai laukia, kada „šokiui“ pakvies juos pasisiūlę versti studentai. Dažniausiai tokiuose šokiuose geriausiai pasiseka ispanakalbiams ir kinams. Tokių kalbų kaip lietuvių, mongolų, gruzinų, rumunų rašytojams tenka kukliai prasėdėti kamputyje, dažnai taip ir nesušokus nei vieno šokio.

25 diena. Šiandien ėjome į ūkininkų turgelį, tokią vietą, kurioje galima įsigyti geros kokybės ekologiškų ir genetiškai nemodifikuotų produktų. Varvindama seilę žiūrėjau į puikius brokolius, traškias morkas, žaismingai akį merkiančius svogūnus. Suvokdama, kad visa tai pirkti beprasmiška. Viešbutyje, kuriame gyvename, kambaryje, vadinamame virtuve, tėra mikrobangė ir virdulys, o pusryčiams gauname plastikiniame vakuume įpakuotus kietai virtus kiaušinius. Taip teks gyventi dar du mėnesius. Apsilankyti viešoje virtuvėje, kurioje iš tiesų galime gaminti maistą, įmanoma tik kartą per savaitę. Pirmą savaitę sugebėjau nevalgyti plastikinių kiaušinių, bet antrąją – pasidaviau. Galbūt taip nutiks ir su mikrobangėmis, kurių šiaip paniškai bijau. Nelengva būti vegetare be virtuvės. Dažniausiai valgau išsineštinį maistą – kiniškus makaronus. Likimo sausainyje randu lapuką, ant kurio parašyta „galbūt pralaimėsi mažus mūšius, bet laimėsi didelius karus“.

Vakare dalyvaujame oficialiame vakarėlyje su kūrybinio rašymo studentais. Vėliau keli iš mūsų jų pakviesti prisijungia prie dar dviejų vakarėlių. Visi trys vakarėliai atrodo vienodai. Daugybė labai jaunų žmonių su apvaliais akiniais, pasiskirstę mažais būreliais samprotauja apie literatūrą. Rašytojas iš Armėnijos Aramas vis kartoja: „oi tie amerikiečiai, niekas nešoka, niekas nešoka“. Po kelių dienų nemažą dalis rašytojų ims kalbėti apie tai, kad šiame mieste jaučiasi seni. Mieste gatvėse vien dvidešimtmečiai.

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Vaizdas pro viešbučio Ajovos mieste langą
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Vaizdas pro viešbučio Ajovos mieste langą

26 diena. Pirmieji literatūros skaitymai. Visi trisdešimt rašytojų tokius ar panašius skaitymus turės vėliau. Mes pirmieji. Skaitau drauge su puikiu LGBTQ rašytoju iš Tenesio, Darius Stewart, ir kolega iš Mauricijaus. Prieš skaitymus legendiniame „Prairie Lights“ knygyne (tame pačiame, kuriame yra skaitęs Miloszas, Pamukas, Coetzee, Susan Sontag ir daugybė kitų) taip drebėjau dėl savo netobulos anglų tarties, kad net nebūčiau pagalvojusi, kad po to išgirsiu kalnus liaupsių iš profesorių, kritikų, studentų, rašytojų, kad kitą dieną man nerandant kelio į biblioteką gatvėje priėjusi nepažįstama mergina pagirs mano poeziją bei skaitymus ir kad po poros dienų kolegės jau bus išvertusios mano tekstą į ukrainiečių ir mongolų kalbas… O rašytojai iš Honkongo, siūlys jų mieste vykstančias rašytojų rezidencijas. Visi sakosi visai nepastebėję, kad jaudinausi ir drebėjau. Galvoju, ar jie tikrai nepastebėjo, ar tiesiog yra labai mandagūs. Netrukus gaunu kvietimą savo tekstus skaityti Naujajame Orleane.

27 diena. Pirmoji šiuolaikinės tarptautinės literatūros klasė. Kolegos iš Turkijos, Izraelio ir Kinijos kalba apie savo kūrybą Ajovos universiteto studentams. Kurdiškos kilmės poetė Beijan iš Turkijos, gera Pamuko draugė, kalba apie savo patirtis kalėjime ir laiką išėjus iš jo, kai keliaudama po senovės miestų griuvėsius stengėsi surasti savo poetinį balsą. Mechanikė ir rašytoja Tehila iš Izraelio pristato savo grafinį romaną apie patirtis verslo kelionėje į Kiniją. Man labai patinka iliustracija su sportuojančiais žmonėmis, kurie vietoj galvų turi milžiniškus brokolius. Matematikos profesorius ir poetas iš Kinijos Čai pasakoja apie dvi skirtingas Kinijos poezijos tradicijas – garso poeziją ir vaizdo poeziją. Sako, kad pastarąją kur kas lengviau išversti į kitas kalbas. Pasiskolinu iš Tehilos jos grafinį romaną, skaitau jį prieš miegą. Toks jausmas, kad skaityčiau moteriško Woody Alleno knygą. Nuostabus humoro jausmas. Galvoju, kad jei ko ir pasigendu lietuvių literatūroje, tai būtent humoro jausmo.

28 diena. Šįryt atkreipiau dėmesį, kad valytojai mūsų viešbutyje siurbliuoja dulkių siurbliais, ant kurių parašyta „tornado“. Keista dulkių siurblius taip vadinti tornadų krašte, pagalvojau. Keistas sutapimas, tačiau tos pačios dienos vakare jau skambėjo tornado pavojaus sirenos.

Kaip tik ruošėmės švęsti rašytojos iš Jordano gimtadienį. Vieną akimirką už lango buvo saulė, kitą – artėjantis debesis, o dar kitą – atrodė, kad kažkas iš kitos lango pusės užtraukė tamsiai mėlynas užuolaidas. Nesimatė nieko. Bet po pusvalandžio viskas nurimo. Liko tik keistas šviesos ir tamsos kontrastas. Tai buvo labai stipri audra, kuri galėjo pavirsti, bet nevirto tornadu.

Galvoju, kad jei ko ir pasigendu lietuvių literatūroje, tai būtent humoro jausmo.

Jau beveik pripratau, kad dienomis čia tropikai (taip drėgna ir karšta, kad daugelis nevietinių tai vadina sauna), o naktimis žaibuoja be pertraukų. Tiksliau – ne pripratau, o susitaikiau su idėja. Karštis dar būtų pakeliamas, bet jau ta drėgmė... Nuolat vaikštau apsipylusi prakaitu. O visose patalpose dėl kondicionierių šalčiau negu Lietuvoje rudenį. Vėliau sužinau, kad tą drėgmę vietiniai vadina kukurūzų prakaitu. Visur aplink Ajovos miestą auga kukurūzai. Jiems reikia daugybės vandens, tad drėkinimo sistemos veikia dieną ir naktį, tokiame karštyje tai tas pats, kas pirtyje ant įkaitusių akmenų pilti vandenį.

29 diena. Ispanakalbių skaitymai „Prairie lights“ knygyne. Ispaniškai kalba ir skaito Yamila iš Argentinos, Roberto ir Jaqueline iš Venesuelos, Adriana iš Ekvadoro. Negaliu atsistebėti tuo, ką matau. Visi jie kalbėdami savo kalbomis tampa visai kitais žmonėmis. Ta metamorfozė tokia visą apimanti ir galinga, kad sujaudina net tuos rašytojus, kurie atėję palaikyti kolegų, nesupranta nė žodžio ispaniškai

30 diena. Susitinku su Ajovos mieste gyvenančia lietuve Inga. Ji yra sociologijos doktorantė, dirba Ajovos universitete. Sako, kad be manęs ir jos šiame mieste yra tik dar viena lietuvė Kristina. Kristinos aš dar nemačiau, gal ir nepamatysiu. Susitinkame su Inga Gabe‘s bare, aš pasirodau drauge su rašytoja iš Buenos Airių – Yamila. Išėjus Yamilai, pradėjusi kalbėtis su Inga jaučiuosi kiek keistai. Visgi jau dvi savaites su visais čia kalbėjau tik angliškai. Bet kai mums kiek pakalbėjus prisijungia kiti Ingos draugai, persijungti vėl atgal į anglų kalbą taip pat gana sudėtinga. Prieš tai to nepastebėdavau.

31 diena. Dar vieni ispanakalbių skaitymai. Šį kartą „Shambauh“ namuose. Drauge su angliškais tekstų vertimais. Po skaitymu drauge su keliais Azijos rašytojais ir japonų profesoriumi einame valgyti Meksikietiško maisto. Kur beeitume, gatvėse visur stovi eilutėmis išsirikiavusios merginos. „Ko jos čia stovi?“ – klausiu profesoriaus. Jis kiek prisimerkia: „jos dalyvauja atrankose į studentų draugijas, čia beveik kaip grožio konkursas, kuriame svarbu ir grožis, ir turtingi tėvai, ir mokslai“. Vėliau tos, kurios bus atsirinktos, gyvens drauge vienuose namuose, vienodai rengsis, vienodai kalbės ir visur vaikščios tik drauge su kitomis merginomis iš savo grupės.

Šiandien paskutinė šios puikios vasaros diena, einame vėl į vakarykštį barą, nes noriu jį parodyti kitiems savo kolegoms, kurie čia dar nebuvę. Sėdime kieme. Čia daug seno, grubiai apdirbto medžio. Atmosfera kaip Barselonos skvotuose ar Berlyno alaus soduose. Netrukus kiemą užplūsta daugybė žmonių su instrumentais rankose. Trimitai, valtornos, kibirai, būgnai ir visa kita. Muzikantai lipa ant stalų, tvoros, suolų. Galų gale, jų daugiau negu klientų. Pradeda groti ir groja, ir groja labai trankiai. Mumyse ir mumis sklinda vibracijos ir mes šypsomės. Ir vasara baigiasi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Patikrinta 15min Verslas

Tiesa ar melas? A.Zuokas: šilumos kaina Vilniuje padidėjo 20 proc. pasibaigus nuomos sutarčiai

Aktualu

Turkmėnijos Stalinas savo šalį pavertė Šiaurės Korėja su pingvinais dykumoje

Aktualu

V.Šapoka priešinsis bet kokiam pinigų mokytojams didinimui

24sek

Tritaškių palaidotas „Raptors“ Jonui Valančiūnui daug pasireikšti neleido

Aktualu

Kėdainių rajono gyventojai skambina pavojaus varpais: kaimuose – tušti šuliniai

Gyvenimas

Pasitikrinkite, ar neturite slaptos alergijos: tarp simptomų ir pilvo pūtimas, ir augantis svoris

Vitaminai sielai. J.Arlauskaitė-Jazzu atvirai apie skaudžiausias pamokas, moteriškumą ir meilę

Verslas

2 tūkstančių eurų alga Vilniaus įmonėje – dar ne viskas: pirtis, robotas ir hobiai

24sek

Neskani pergalė: Šaras – apie konfliktą, neatleistinus dalykus ir neraminančias traumas

Aktualu

S.Skvernelis nepanoro LVŽS frakcijos narių priimti į vyriausybę

Aktualu

Savo bloge apie mitingą ir valdžią prabilusiam Varėnos mokytojui E.Nasevičiui – policijos įspėjimas

Sportas

Audringas „Copa Libertadores“ finalas baigėsi „River Plate“ triumfu

Gyvenimas

Naujagimis ant Rūtos krūtinės liovėsi kvėpuoti: moteris niekada nepamirš gydytojos žodžių

Gazas

Kodėl automobilių gamintojai vengia išskirtinių durelių, primenančių lėktuvų gaubtus?

Interviu 24sek

Konflikto epicentre atsidūręs E.Ulanovas: „Tai juk „Rytas“ ir „Žalgiris“

Vardai

Jolitos Vaitkutės namuose sutvisko eglutė... iš 24 kg silkių: vėliau jų neišmetė – skyrė kilniam tikslui

Vardai

Aktorė Severija Janušauskaitė Vokietijos GQ apdovanojimuose nuskynė Metų dainos laurus

Vardai

Eglė Malinauskaitė antrąkart išsiskyrė su Pauliumi Aršausku: „Noriu greičiau viską pamiršti“

Aktualu

Apžvalgininkas R.Bogdanas: premjeras nesuvokia, kad jis nėra Venesuelos policijos generolas

Aktualu

Vilniuje vyko masinis protestas „Paskutinis skambutis“: reikalavo pagarbos ir atšaukti etatinį apmokėjimą

Naujienos

Aktualu

Šnipo S.Skripalio apnuodijimu kaltinami rusai naudojosi prostitutėmis ir rūkė „žolę“

Maistas

Jaunasis virtuvės šefas P.Strasevičius: „Karštuosius patiekalus šventėse keičia užkandžiai“

Aktualu

Liuksemburgo ministras įsiutino Italiją dėl komentarų apie fašistų metodus

Verslas

Vilnietis stebisi – įsigydamas butą su garažu gavo ir visų kaimynų asmeninius duomenis

Kultūra

Į vaikystės gatves sugrįžęs Egidijus Sipavičius: „Čia aš pirmą kartą susimušiau“

Vardai

Aktorius Saulius Čiučelis nori nugalėti skrydžio baimę: laukia pirmoji kelionė lėktuvu

Kultūra

Senojoje Varėnoje pagerbti Varėnos krašto kultūrai ir menui nusipelnę kraštiečiai

24sek

Ne LeBronas – suskaičiavo, kas NBA daugiausia uždirba per sekundę

Sportas

W.Rooney – „Man United“ žaidėjams: „J.Mourinho daro pakankamai, turite jūs pasitempti“

Deuce

JAV kūrė stebuklą, tačiau Daviso taurės finale – Kroatijos rinktinė

Pasaulis kišenėje

Graikijos salos: kodėl Lefkadą verčiau rinktis nei Korfu

Aktualu

Linas Šipavičius: Sekmadienio evangelija. O kas mums yra Jėzus?

Aktualu

Palėvenėlės kaime prie poilsiaviečių 18-metis važinėjosi automobiliu girtas

Mokslas.IT

Sacharos dykuma gali nesunkiai sužaliuoti

Aktualu

Sankt Peterburge šimtai žmonių protestavo prieš pensijų reformas

24sek

Girdamas kylančią Djuko žvaigždę S.Marbury į miltus sumalė LeBroną: „Tik Zionas gali pranokti M.Jordaną“

Gyvenimas

Psichologė apie sovietmečio kartą: kokie požymiai išduoda kultūrinę traumą patyrusį žmogų

Mokslas.IT

Mokslininkų siekis prikelti gauruotąjį mamutą

Verslas

Kalifornijoje įstatymu įtvirtintas siekis gaminti tik „žaliąją“ elektrą

Verslas

Rengdamasis „kietajam“ „Brexit“, britų verslas gali sukaupti atsargų už 40 mlrd. svarų

Vardai

Ypatingos

07:15
07:03

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata