Su 15min.lt skaitytojais mintimis ir patirtimi dalijasi kūrybinių dirbtuvių „Eglės studija“ įkūrėja bei savininkė - juvelyrė Eglė Tamošiūnaitė.
Kokia yra skirtis tarp masinės gamybos ir autorinės juvelyrikos dirbinių?
E.Tamošiūnaitė: Esminis skirtumas, sakyčiau, jog vieni dirbiniai yra gaminami rankomis, mažais kiekiais ir turintys savitą estetiką, išskirtinį dizainą. Tuo tarpu, masinės juvelyrikos papuošalai gaminami taikant į vyraujančias tendencijas. Štampuojami mašininiu būdu, tą patį gaminį tiražuojant daugybę kartų.
masinė juvelyrika yra laikina, nes mados kinta, gaminys greičiau „pasensta“, praranda savo vertę
Be to, autorinius darbus kuria juvelyrai turinys meninį išsilavinimą, įvaldę amatą bei turintys savo stilistiką ir braižą. Masinė juvelyrika yra orientuota į madas: pagal vyraujančias tendencijas urmu štampuojami juvelyriniai gaminiai. Šia prasme, masinė juvelyrika yra laikina, nes mados kinta, gaminys greičiau „pasensta“, praranda savo vertę. Autoriniai papuošalai taip greitai nenuvertėja, jie atspindi ne trumpalaikes madas, o savo laikmetį bei autoriaus stilistiką. Bendros autorinės kūrybos tendencijos kinta po truputį , todėl jas galima pastebėti tik prabėgus tam tikram laiko tarpui.
Ar lietuvių autorinėje juvelyrikoje egzistuoja bendra stilistika, medžiagos? Su kokia „materija“ daugiausiai dirbate pati?
E.Tamošiūnaitė: Daugiausia autorinėje juvelyrikoje yra naudojami taurieji metalai, tokie kaip auksas, sidabras bei pusbrangiai akmenys. Kai kiurie gaminiai derinami su netradicinėmis medžiagomis, organiniu stiklu, veltiniu, lauko akmenimis ir t.t Pati daugiausia dirbu su sidabru, auksu bei titanu. Mano darbuose vyrauja juodintas sidabras, kurį derinu su riešutmedžiu, lava, gagatu. Papuošalams gaminti taip pat naudoju lavos elementus, įvairius akmenis, perlus, kaulą, perlamutrą, koralus, deimantus, gintarą...
Kiekvienas juvelyras susidūręs su tam tikra medžiaga skirtingai ją perteikia bei atskleidžia. Papuošaluose autoriai išlaiko savo asmeninį braižą
Visiuose lietuvių autorių darbuose jaučiasi puikus amato išmanymas bei geras technikų įvaldymas. Mano nuomone autorinei juvelyrikai būdingos tos pačios bendros medžiagos, tačiau stilistiką diktuoja kiekvienas autorius atskirai. Kiekvienas juvelyras susidūręs su tam tikra medžiaga skirtingai ją perteikia bei atskleidžia. Papuošaluose autoriai išlaiko savo asmeninį braižą ir neprisiriša prie visiems bendro motyvo ar vienodos technologijos.
Tačiau kai kurie autoriai, save priskiriantys juvelyrais, gamina papuošalus ne tik iš tauriųjų metalų, bet ir iš žalvario, plastmasinių karoliukų ar kitokių medžiagų...
E.Tamošiūnaitė: Čia ir glūdi problema, jog šiandien tapo nebeaišku, kas yra „juvelyrika“. Rodos, visi, gaminantys papuošalus: ar tai būtų „liaudininkai“, kuriantys dirbinius iš žalvario, ar bižuterininkai, kurie veria karoliukus ant vielos, tekstilininkai veliantys veltinius karolius ar keramikai lipdantys įvairias puošmenas iš molio ir modelino – visi yra priskiriami kategorijai „juvelyras“...
Kaip Jūs pati apibrėžtumėte, kas yra (ar kas turėtų būti) „juvelyras“?
E.Tamošiūnaitė: Juvelyras kuriantis autorinio dizaino papuošalus turi būti dizaineris ir amatininkas viename. Juvelyrui neužtenka sukurti ir išspręsti papuošalo kompoziciją, jis taip pat turi mokėti techniškai įgyvendinti ir išpildyti savo viziją medžiagoje. Juvelyras turi būti puikus amatininkas, mokantis ir galintis dirbti su įvairiomis technologijomis bei technikomis. Tai žmogus, turintis išmanymą, kaip apdirbti metalą, kaip įstatyti akmenį ir ne tik.
O ar daug Lietuvoje turime autorių, užsiimančių autorine juvelyrika šiuo metu? Ir kokia yra autorinės juvelyrikos paklausa mūsų šalyje?
E.Tamošiūnaitė: Pavienių autorių, manyčiau, jog turime tikrai nemažai. Tačiau autorinė „kultūra“ kol kas yra paplitusi tik didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, dar Šiauliuose... Matote, kol kas ne visi žmonės apie ją žino, ir ja domisi tik tie, kurie kažką yra apie tai girdėję. Bendru pastebėjimu, autorinė kūryba (ar tai būtų dizainas, ar juvelyrika) Lietuvoje tik dabar po truputį pradeda skintis kelią: turime vis daugiau mažų boutique stiliaus parduotuvėlių, ar studijų. Savo ruožtu, formuojasi ir tam tikras žmonių sluoksnis, kuris domisi autoriniais darbais.
Iš tiesų, nėra lengva autoriui savarankiškai parduoti savo darbus. Juvelyras konkuruoja su didžiaisiais papuošalų centrais, tiekiančias masinę produkciją. Dažnas autorius neturi lėšų savo paties studijai įrengti. Tai kas jam belieka? Neturėdamas, kur dėti savo darbų, jis kreipiasi į galeriją, kuri Lietuvoje dažniausiai atstovauja save, o ne menininką. Tai – didžiulė problema, nes, tokiu būdu, galerija, „paslėpdama“ juvelyrą, žlugdo jo galimybę iškilti į viešumą. Žinote, menininkų buvo ir bus visuomet, tik klausimas, ar jie bus pastebėti? Galbūt, jeigu apie tai būtų daugiau kalbama viešai, pavienius autorius pristatytumę parodose ar deramai tose pačiose galerijose, jų darbų paklausa būtų žymiai didesnė. Juk yra sudėtinga išsireklamuoti patį save, ypač, kai neturi tam finansinių išgalių...
Galbūt autorinės juvelyrikos paklausą diktuoja ir pati darbų kaina? Vyrauja nuomonė, jog autorinis darbas kainuoja žymiai daugiau nei tas, kurį galima įsigyti didžiuosiuose papuošalų centruose. Taigi, kai kurie žmonės net nesvarsto apie kitas alternatyvas...
E.Tamošiūnaitė: Taip, tikrai didelė dalis žmonių turi tokį požiūrį, tačiau tai yra mitas. Ne visada autorinė juvelyrika yra brangesnė. Darbo kaina priklauso nuo sudėtingumo, naudojamų technikų, medžiagų bei kitų veiksnių. Žinoma, menininkas už savo darbą pasiima tam tikrą piniginę dalį, kadangi prie to darbo dirba individualiai, bet tai tikrai nėra neįperkama. Požiūrį į rinką iškreipia perpardavinėtojai ir pačios galerijos, kurios užsideda antkainius.
Savaime suprantama, kai kurie autoriniai darbai gali turėti didesnę kainą. Tačiau reikia suprasti, kad autorinė juvelyrika yra perkama kaip išskirtinumo ir unikalumo prekė. Autoriniai daiktai visuomet bus paklausūs, nes jie turi išliekamąją vertę. Į tai galima žiūrėti kaip į savotišką investiciją.
Minėjote, jog autoriui nelengva prasiskinti kelią, kuomet jis konkuruoja su didžiaisiais papuošalų centrais, galerijomis... O kokia Jūsų pačios istorija?
E.Tamošiūnaitė: Idėja įkurti savo studiją kilo iš esmės iš siekio pasipriešinti esamai situacijai ir noro savo darbus parodyti tiesiogiai, ne per galerijas, tarpininkus ar perpardavinėtojus. Baigusi juvelyrikos dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje, prieš ketverius metus savo lėšomis atsidariau kūrybines juvelyrikos dirbtuves. Tai buvo, žinoma, rizikingas sprendimas, ir iš pradžių tikrai nebuvo lengva. Tačiau, šiandien galiu pasidžiaugti, jog viskas klostosi neblogai, ir esu laiminga, nes dirbu savo svajonių darbą.
Savo studijoje jūs ne tik eksponuojate, bet ir gaminate/kuriate papuošalus?
E.Tamošiūnaitė: Taip, toks ir buvo užmanymas: kad studija veiktų ir kaip galerija, kurioje galima apžiūrėti jau pagamintus papuošalus, ir kaip juvelyro dirbtuvė, kurioje galima užsisakyti norimą dirbinį. Tiesa, dirbu neviena (juokiasi). Dirbti padeda mano vipetų veislės augintinė - Paira. Ji pasitinka ir išlydi užsukusius svečius. Apskritai, man šios dirbtuvės yra lyg antri namai. Čia praleidžiu didžiulę dalį savo laiko, kuris man labai brangus ir ypatingas.
