A.Marčėnas mirė liepos 8 d. eidamas šešiasdešimt šeštuosius metus. Beveik per keturis kūrybos dešimtmečius jis išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos ir rinktinių knygų, tapusių reikšminga šiuolaikinės lietuvių literatūros dalimi.
2005 m. A.Marčėnui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose.
Keturios jo poezijos knygos – „Pasauliai“, „Eilinė“, „Šokiai“ ir „Tuščia jo“ – buvo įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o rinkiniai „Ištrupėjusios erdvės“ ir „Viename“ nominuoti Metų knygos rinkimuose.
Poetas: tiltas, mokytojas ir traukos centras
Literatūrologas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Mindaugas Kvietkauskas 15min teigė, kad A.Marčėnas savo kūryba tartum sujungė XX a. antrosios pusės aukštąją poezijos bangą, Sigito Gedos bei Tomo Venclovos kartos poetus su postmodernia XXI a. tikrove.
„Šia prasme jis tapo savotišku tiltu. Štai kodėl jo kūryba tapo be galo svarbi ir jaunesnių kartų poetams – ne vienas jų iki šiol Aidą laiko pirmuoju savo poezijos mokytoju“, – kalbėjo M.Kvietkauskas.
Jam antrino ir poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rimvydas Stankevičius, A.Marčėną vadinantis ne tik savo pirmosios knygos krikštatėviu, tačiau ir didžiosios dalies vėlesnių knygų redaktoriumi, o kartu – ir vienu geriausiu lietuvių poetų.
„Jo mirtis yra didžiulė netektis mūsų poezijai. Štai kodėl Aidui tinka viskas, ką ne taip seniai kalbėjome mirus Sigitu Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Marcelijui Martinaičiui. Visa tai galima drąsiai kartoti ir šiandien. Tai buvo didžiausio kalibro kūrėjas, poetas – traukos centras, poetas – formuotojas, poetas iš Dievo“, – sakė R.Stankevičius.
Pats A.Marčėnas viename interviu yra teigęs, kad poetu buvo visada, bet „pasidarė“ tuomet, kai jį įvertino artimiausi draugai iš Gorkynės – dabartinės Pilies gatvės. Būtent ši vieta anuomet buvo labai svarbi „poetaujančiųjų gyvenimui ir išgyvenimui“.
„Poezija yra rokenrolas. Poezija tam ir skirta, kad verstumeisi, vertumeisi, šoktum su gimtąja kalba ar kokiu išmintingai išprotėjusiu, knygose tik šokį pripažįstančiu, Friedrichu Nietzsche. Kad vis šokinėtum – aukščiau bambos, aukščiau buvimo, per gyvenimą, pro neįmanomus būties langus. Poezijoje tai turėtų būti natūralu“, – teigė A.Marčėnas prieš kelerius metus pristatydamas paskutinę jam gyvam esant pasirodžiusią eilėraščių knygą „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“.
„Marčėnui nereikėjo vaidinti poeto...“
A.Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Nuo 1964 m. gyveno Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mikalojaus Daukšos), vėliau kurį laiką studijavo Vilniaus konservatorijoje.
Jaunystėje dirbo įvairius darbus – buvo teatrų apšvietėjas, knygų pakuotojas, dirbo Botanikos sode. Šios įvairialypės gyvenimo patirtys praturtino jo pasaulėjautą ir vėliau atsispindėjo kūryboje. Debiutavo 1985 metais eilėraščių publikacija žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“). Pirmoji knyga „Šulinys“ pasirodė 1988 m.
Lietuvių poezijoje A.Marčėnas reikšmingai prisidėjo prie soneto žanro atgaivinimo. Jo tekstai išsiskyrė intelektualumu, menine precizika, pagarba lietuvių literatūros tradicijai ir nuolatiniu dialogu su klasika bei dabartimi.
Jo kūryba buvo publikuojama festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“ almanachuose, įvairiose rinktinėse ir antologijose, išversta į anglų, baltarusių, lenkų, prancūzų, rusų ir kitas kalbas.
A.Marčėnas taip pat bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje, rašė eseistiką, apžvalgas, kritikos darbus.
Poeto kūryba buvo įvertinta svarbiausiais Lietuvos literatūros apdovanojimais. Jis pelnė prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache (1987), Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus (1989), Julijono Lindės-Dobilo (1999), Jotvingių (2008), Jono Aisčio (2013), Lietuvos rašytojų sąjungos (2014) ir Salomėjos Nėries (2024) literatūrines premijas.1994 m. Marčėnas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas Gintaras Grajauskas savo įrašę „Facebook“ paskyroje teigė, kad „A.Marčėnui nereikėjo vaidinti poeto – jis juo tiesiog buvo. Ir yra. Ir bus amžinai”.
„Apskritai į visokius romantinius pavaidinimus jis žiūrėjo su sveika ironija – nors pats kartais mėgo pašiurpinti publiką. Ypatingai tą gražiai susiglosčiusią, viską apie literatūrą jau puikiai išmanančią.
Kažkaip taip sukrisdavo kortos, kad teko su Aidu bene daugiausiai kalbėtis iš visų Lietuvos poetų – visokių festivalių, vietinių ir tarptautinių, metu. Kažkodėl dažnai nakvodavome viename kambaryje, gal dalyvius apgyvendindavo pagal abėcėlę. Anksčiau dar ir susiskambindavime – paskui jaunatviški bendravimai baigėsi, kantriai tylėjome kiekvienas apie savo dalykus.
Iš tų pokalbių liko daug. Liko esmė, pagrindas, pojūtis, jog esi ne vienas. Liko prisiminimas apie Aido stebėtiną įžvalgumą ir sugebėjimą žaibiškai įvertinti, kas ko iš tiesų vertas. Ir ne tik literatūros pasaulyje, bet ir politikoje, o ir gyvenime apskritai. Jis buvo puikus stebėtojas, užfiksuojantis smulkiausius niuansus, ir su pavydėtina logika sustatantis viską į savo vietas.
Liko Aido eilėraščiai. Poetai parašo ir geresnių, ir mažiau gerų eilėraščių, tai normalu. Ne išimtis ir Aidas – bet jo parašytų labai gerų eilėraščių koeficientas yra bene aukščiausias Lietuvoje”, – rašo G.Grajauskas.
