„Jeigu įvestume į kompiuterį mano kaimelio pavadinimą Vepai, tai tokio kito niekur kitur nerastume, o sumažinę žemėlapį išvystume, kad jame lieka tik Maskva, Vepai, Paryžius ir Niujorkas“, – kalbėjo humoro nestokojantis B. Rudys.
Šmaikščiam, atviram, savitai į pasaulį žvelgiančiam ir jį suprantančiam B. Rudžiui vos prieš kelias dienas atšvęstas 60-ies metų jubiliejus nesutrukdė tapti kasmet Šiauliuose vykstančio jaunatviško šiuolaikinio meno festivalio VIRUS'19 veidu. Menininkas ne tik papuošė festivalio plakatus, bet ir jo metu pristatė savo personalinę parodą „Inbox“.
Tad dienraščio „Šiaulių naujienos“ redakcijos žurnalistai tik praūžus šiuolaikiniam meno festivaliui VIRUS'19 kartu su B. Rudžio parodą atvykusiais apžiūrėti ir pabendrauti su dailininku panorusiais Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto Kultūros ir meno fakulteto studentais turėjo galimybę išgirsti daugumos B. Rudžio paveikslų istorijas ir drauge su autoriumi spręsti juose slypinčius rebusus.
– Tapote šiuolaikinio meno festivalio VIRUS'19 veidu. Tai kaip „susivirusinote“?
– Na, tai susiję su tuo, kad kai pernai rengiau projektą Lietuvos kultūros tarybai, teikiau paraišką, kad gaučiau finansavimą personaliniai parodai „Inbox“, kartu derinau ir būsimą parodos vietą, kurią reikėjo įrašyti projekte. Kultūros tarybos stipendiją gavau, o Šiaulių dailės galerija savo žodį tęsėjo ir taip išėjo, kad paroda sutapo su šiuolaikinio meno festivaliu VIRUS. Tad mano paroda „Inbox“ buvo įtraukta į VIRUS'19 renginių programą ir kažkaip netyčia tapau tuo veidu.
Šiemet Šiaulių dailės galerija nuėjo šiek tiek tolėliau – ne tik prakirpo audeklą, bet nukirpo ir pamušalą ir pasidarė nebe išpjauta juosta, o visas langas.
Kažkiek įtakos turėjo ir tai, kad Šiaulių dailės galerija žinojo, jog esu daręs kūrinių naudodamas juodus švarkus. Tiems juodiems švarkams nugaras karpiau gal kokį penkmetį, nuo 1995 metų iki maždaug 2000 metų. Iš tų juodų švarkų iškirpdavau nugaroje juostą, nepažeisdamas pamušalo. Tokią techniką pasirinkau, tikriausiai vadovaudamasis tuo, kad kai vaikystėje visose skaitytose pasakose herojams nepasisekdavo, jiems būdavo iš nugaros išpjaunami diržai. Taip tuos nelaimėlius nubausdavo ponai ar karaliai. Tad dėl to mano kuriamose švarkuose atsirasdavo tokia tragedijos detalė.
Na, o šiemet Šiaulių dailės galerija nuėjo šiek tiek tolėliau – ne tik prakirpo audeklą, bet nukirpo ir pamušalą ir pasidarė nebe išpjauta juosta, o visas langas. Štai aš ir atsidūriau visur su ta skyle – tik tiek, kad ne nugaroje, o priekyje.
– Minėjote, kad jūsų kūryba supras tie, kurie mėgsta rebusus. O ar pats juos mėgstate?
– Dabar daugiau mėgstu kryžiažodžius. Gal to priežastis, kad šiuo metu rebusų kažkaip spaudoje nebesimato. Kadangi liko vien kryžiažodžiai, tai kiekvieną savaitę po kokius keturis išsprendžiu.
O šiaip aš tą žodį „rebusas“ gal dažniau vartoju dėl to, kad žiūrovas iš karto susitaikytų su ta situacija, jog jam reikės įdėti pastangų norint perprasti mano paveikslus.
Mano darbai nėra atvaizduotas realus peizažas ar natiurmortas, ar portretas. Iš esmės tai daugiau mano asmeniniai pamąstymai apie būtį, santykius, bet tokiomis netiesioginėmis formomis.
– Kur semiatės įkvėpimo?
– Visi meno žmonės patvirtintų, kad kiekviena pasirinkta medžiaga savotiškai priešinasi ir visai nesvarbu, su kuo menininkas dirba: ar su garsu, ar su judesiu, ar kaip aš su vaizdu. Matyt, kiekvienas menininkas pasirenka jam priimtiniausią išraiškos būdą – aš niekada nesu galvojęs, kaip formaliai išmarginti popieriaus lapą.
Visą laiką esu pasaulyje ir galvoju apie reiškinius, žmones, o tada kada atsisėdu piešti, idėjos gimsta savaime.
Konkrečiai mano kūryboje gal daugiau yra simbolių, ne taip kaip, pavyzdžiui, pas menininką abstrakcionistą, kuris laisto dažus, juos pilsto ir daugeliu atvejų jo kūryboje vyrauja atsitiktinumas. Pas mane atsitiktinumų yra minimaliai.
Konkrečiai mano kūryboje gal daugiau yra simbolių, ne taip kaip, pavyzdžiui, pas menininką abstrakcionistą, kuris laisto dažus, juos pilsto ir daugeliu atvejų jo kūryboje vyrauja atsitiktinumas. Pas mane atsitiktinumų yra minimaliai.
Matote, prieš mus kabo mano paveikslas „Peilis“. Šis paveikslas reiškia to peilio dinamiką, to peilio stengimasis atlikti savo funkciją. Šis peilis reiškia būtent tai, kad kai tik bus reikalinga kažką nupjauti, kažką padalyti, jis yra tam pasiruošęs. Jeigu žmogus pajunta, kad tas peilis tiesiog pakilęs, sugeba išsilaikyti ore virš daikto, kurį turės padalyti, tai tada iš esmės jis yra tikras peilis. Ne tas peilis, kuris yra įkištas į dėkliuką, nuplautas, pasyviai stovi ir nedirba.
Šiame paveiksle peilis yra pasiruošęs, tiesiog sklendžiantis ore, nes peiliai daugiausia dirba horizontalioje padėtyje, ne vertikalioje. Peilius vertikaliai naudoja tik nusikaltėliai norėdami ką nors sužeisti, kam nors įsmeigti, o šis peilis yra skirtas pjauti.
Jei pažvelgtumėte į tą paveikslą, kuris kabo žemėliau, tai aiškiai pamatytume, kad ten yra tiesiog galvytė, tiesiog yra naktis, bet pagalvė pilna kažkokių būtybių – gal tai koks kryžiuotis voras, gal kažkokie kabantys šikšnosparniai, o gal ten toje pagalvėje prisiveisę kažkokių kokonų.
Iš esmės pieši ir galvoji apie semantinę prasmę, nes tokių įvairių pamąstymų yra kiekviename mano paveiksle.
– Ką patartumėte jauniesiems menininkams?
– Nežinau, ar ką nors patarti yra įmanoma. Žinote, yra nepaprastai daug komponentų. Pirmiausia kiekvienas apie save ne tiek jau daug ir žinome, apie kitą – tuo labiau. Toliau kiekviename žmoguje esanti potencinė energija išsilaiko skirtingai.
Vienus gal išmuša iš vėžių padažnėjusios artimųjų mirtys, kitus galbūt kažkokie socialiniai dalykai. Todėl apskritai kalbėti apie menininkus, dalyti jiems patarimus yra labai sunku.
Vienas ir sulaukęs 90-ies metų yra gyvas, jam viskas įdomu, jis visur kišasi, o kiek yra žmonių, kurie sulaukę 50-ies arba 60-ies ugnelės akyse nebeturi, pavirsta bambeklais, skundžiasi, kad praėjo jaunystė, kad viskas prarasta, kad gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos.
Tad iš esmės palyginus tą 50-metį su 90-mečiu, jis galėtų dar 40 metų būti aktyvus, džiuginti savo artimuosius, džiuginti aplinkinius, bet matyt, tas amžius po 50 skirtingai veikia žmones.
Vienus gal išmuša iš vėžių padažnėjusios artimųjų mirtys, kitus galbūt kažkokie socialiniai dalykai. Todėl apskritai kalbėti apie menininkus, dalyti jiems patarimus yra labai sunku.
Kiek yra pasaulyje istorijų, kur, sakykime, menininkas sublizgėjo, iškilo, pasiekė šlovės viršūnę, kokių 35-erių, o po to nusišovė. Kitas menininkas išgarsėjo sulaukęs 37-erių, tada susirgo sunkia, nepagydoma liga ir numirė. Tačiau yra ir tokių atvejų, kai kokia nors rašytoja, kuri nerašė nei iki 20-ies, nei iki 30-ies metų, staiga sulauksi 50-ies pradėjo rašyti. Todėl kiekvienas jaunas žmogus turi įsidėmėti, kad reikia kurti savo istoriją, savo scenarijų.
Manęs kažkada panašaus klausė ir aš atsakiau, kad sunkiausia žmogui ir yra kurti savo gyvenimą, nes dauguma sako, jog jis taip susiklostė, jog nuo manęs niekas nepriklausė, o aš manau, kad nuo paties žmogaus irgi nemažai priklauso. Juk tą pati sako ir lietuvių liaudies patarlės: kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis, kaip pasiklosi, taip išmiegosi.
– Iš ko šiais laikais menininkai valgo duoną?
– Šiais laikais iš savo kūrybos sėkmės menininkas tikrai pragyvena. Sakykime, vien metinė meno kūrėjo stipendija yra daugiau nei 15 tūkstančių. Žinoma, stipendijos skiriamos tiems, kurie sugeba parengti tokį projektą, kurį patvirtina taryba ir skiria finansavimą.
Jeigu menininkas parašo edukacinį projektą, jis gali kelti savo kvalifikaciją, jo kūrinius gali įsigyti kultūros institucijos arba privatūs kolekcionininkai. Menininkas turi galimybę išvykti ir į meno rezidencijas, tai ir mėnesį, kai kur ir šešis mėnesius būna viskas finansuojama.
Jeigu menininkas parašo edukacinį projektą, jis gali kelti savo kvalifikaciją, jo kūrinius gali įsigyti kultūros institucijos arba privatūs kolekcionininkai. Menininkas turi galimybę išvykti ir į meno rezidencijas, tai ir mėnesį, kai kur ir šešis mėnesius būna viskas finansuojama.
Tačiau aš čia kalbu apie sėkmės menininkus, o šiaip dauguma meno kūrėjų yra priskiriami prie tų, egzistuojančių šventa dvasia. Mano žentas sako, kad menininkas yra indų plovėjas, nes Londone indus plauna teatralai, pavieniai menininkai, daugybę tos profesijos atstovų, kurie tam tikrą savo laiko dalį turi skirti tam, kad turėtų už ką pavalgyti, išsinuomoti studiją arba būstą.
Jeigu šiuolaikinio pasaulio menininko paroda buvo viename kontinente, paskui antrame, paskui dar ir trečiame, tai jam realiai turėti nuolatinį darbą būtų neįmanoma, nes jo laiką „suvalgytų“ kūrybinės rezidencijos, parodų rengimo darbai, kurie užtrunka apie pusę mėnesio.
Tad visavertiškai dalyvauti tame kultūriniame gyvenime menininkui, kuris dar ir dirba dėstytoju aukštojoje mokykloje, nėra įmanoma. Gaila, bet jis tampa daugiau šeštadienio menininku.
– Jūsų gyvenimo moto...
– Kas penkerius metus užrašau vis po kitą moto. Jeigu kas paklausia, kokie mano pomėgiai, tai atsakau, kad meistrauti, keliauti ir tinginiauti. O šiuo metu jis yra toks: visada matyti perspektyvą, visada matyti rytdieną.
