M.Formano tėvai mirė nacių koncentracijos stovykloje, tad neseniai JAV surengtoje diskusijoje kalbėdamas apie save režisierius pradėjo nuo to, kaip ankstyva trauma lėmė jo gyvenimą ir karjerą.
„Daug lengviau netekti tėvų vaikystėje nei tada, kai esi suaugęs. Nes būdamas vaikas iki galo nesupranti, kas vyksta. Gyvenimo baigtinumas tau neatrodo suprantamas. Žinoma, subrendęs imi suprasti. Tačiau po karo buvau labai apsaugotas – žmonės man pasakojo, kad mano tėvai buvo stovykloje, koncentracijos stovykloje. Vienintelė man pažįstama stovykla buvo skautų stovykla. Bet, žinoma, tik po karo suvokiau tų įvykių siaubą ir tragediją. Mano karjera – tai tragedijos ir komedijos, kurias mačiau aplink save, mišinys.
Išmestas iš našlaičių mokyklos jaunasis M.Formanas iškeliavo į Prahą ir susidomėjo kinu, vėliau tapo vadinamosios čekų naujosios bangos dalimi. Šis septintojo dešimtmečio judėjimas sukilo prieš tuometinį komunistiniam režimui atlaidų kiną.
„Visi mes, pradėjusieji karjerą septintojo dešimtmečio pradžioje, nenorėjome sekti stabais, tačiau pirmiausia mus motyvavo reakcija prieš vadinamojo socrealistinio kino kvailumą ir paviršutiniškumą. Tam tikra prasme tai buvo nuostabus laikotarpis, nes visi kartu atsidūrėme tame pačiame pavojuje. Mums taip pat pasisekė, nes buvome tokie skirtingi. Vera Chytilova labai skyrėsi nuo Ivano Passero, Passeras skyrėsi nuo manęs ir taip toliau. Nebuvo jokio pagrindo konkurencijai ar pavydui, be to, valdžia stengėsi numalšinti ir uždusinti tokį kiną. Puolimas prieš vieną iš mūsų buvo puolimas prieš mus visus, taigi mes laikėmės išvien. Dėl mūsų filmų garso užsienyje valdžiai buvo sunku apsimesti, kad į tai galima tiesiog nekreipti dėmesio. Tai mus ir išgelbėjo“.
Puolimas prieš vieną iš mūsų buvo puolimas prieš mus visus, taigi mes laikėmės išvien.
Tačiau buvo tik laiko klausimas, kada M.Formano filmai privers komunistinį režimą kilstelėti antakius – ypač „Ugniagesių balius“.
„Jis trumpam pasirodė 1968-ųjų liepą, o rugpjūtį Sovietų Sąjunga įsiveržė į Čekoslovakiją ir filmas buvo visiems laikams oficialiai uždraustas! Kai rusai įsiveržė, aš buvau teisėtai išvykęs į užsienį, į
Jungtines Valstijas. Žinojau, kad uždraudus šį filmą nebegalėsiu dirbti, nebent prisitaikyčiau ir imčiau kurti propagandinius filmus. Taigi nusprendžiau likti JAV“.
M.Formanas įsitvirtino Amerikoje, stebėtinai greitai prisitaikęs prie kultūrinių skirtumų – ir netgi įsitraukė į tuometinį gėlių vaikų judėjimą. Ironiška, kad tai jam atnešė komercinę sėkmę su filmu „Plaukai“.
„1967-aisiais dalyvavau kino festivalyje Niujorke ir pamačiau pirmą miuziklo „Plaukai“ spektaklį. Nuėjau į užkulisius ir susipažinau su (libreto autoriais) Jamesu Rado ir Gerome'u Ragni – ir savo nuostabai sužinojau, kad jie buvo matę mano filmų. Jie matė „Blondinės meiles“. Norėjau ir „Plaukus“ perdaryti į filmą“.
Tačiau prieš „Plaukus“ M.Formanas buvo pasamdytas režisuoti filmą, kuris jam atnešė pirmąjį „Oskarą“. „Skrydį virš gegutės lizdo“.
„Kai gavau pasiūlymą režisuoti „Skrydį virš gegutės lizdo“, vienas amerikietis draugas mane perspėjo – neliesk jo, tai pavojinga. Tai labai amerikietiška istorija, tau gali nepavykti viską padaryti tinkamai. Tai bus tavo pirmas didelis filmas ir jis gali žlugti. Aš atsakiau: ką čia kalbi, amerikietiška istorija? Tau gal tai tik literatūros kūrinys, išgalvotas pasakojimas. Man tai buvo tikrovė – aš joje gyvenau! Komunistų partija buvo mano vyriausioji slaugė! Koks skirtumas?“
Filmas M.Formanui atnešė pirmąjį „Oskarą“. Antrąjį jis gavo už „Amadėjų“, savo šedevrą apie konkurenciją tarp kompozitorių Mozarto ir Salierio. 1984-aisiais sukurtas filmas buvo filmuojamas Čekoslovakijoje – M.Formanas pirmą kartą grįžo iš emigracijos į tėvynę.
„Mane užplūdo jausmai, kai nuvažiavome ten derėtis ir ieškoti filmavimo vietų. Vis dėlto prasidėjus darbui jausmus turi atidėti į šalį ir susikaupti. Politiniuose sluoksniuose buvo didelis pasipriešinimas sprendimui leisti man čia filmuoti, ypač iš komunistų atstovų studijoje. Jie rašė laiškus, raginančius neleisti man filmuoti, bet finansų ministerija galų gale davė leidimą. Žinoma, mus nuolat sekė slaptoji policija, tačiau tai nesukėlė daug nepatogumų, nes mes tik filmavome filmą“.
Po „Amadėjaus“ M.Formano filmografija praretėjo, tačiau apdovanojimų vis dar atnešė tokie filmai kaip „Žmogus mėnulyje“ ir „Gojos vaiduokliai“. Režisierius prisipažįsta, kad dėl amžiaus jis tapo išrankesnis.
„Kai sensti, imi galvoti, kad kiekvienas filmas iš tavo gyvenimo atima dvejus metus. Taigi geriau pagalvoji, kam nori skirti dvejus savo gyvenimo metus“.
