Sekite 15min Google
Žinią apie jo mirtį socialiniame tinkle „Facebook“ palydėjo daugybės pasidalinimų sulaukusi prieš beveik du dešimtmečius paties poeto parašyta autobiografiją. Joje jis atskleidė savo tikrąją prigimtį, Holokausto metu išžudytos šeimos tragediją, apie kurią ilgus dešimtmečius nieko nežinojo ir jo paties išgelbėjimo istoriją.
***
Aš, Alfonsas Bukontas, gimiau 1941 m. (taip rašoma visuose mano dokumentuose) Dapšių kaime (Mažeikių raj.). Mano tėvas Jeronimas Bukontas (1903–1945) buvo valstietis, turėjo savo ūkį ir 25 ha žemės. Dar būdamas vaikas liko našlaičiu, po Pirmojo pasaulinio karo su atsitraukiančia kaizerio armija atsidūrė Vokietijoje, kur išmoko vokiečių kalbą, dirbo fabrikuose ir sukaupęs pinigų 1922–1923 m. grįžo į Lietuvą.
Per tą laiką mirė jo tėvas Stanislovas Bukontas, ir jis grįžęs tapo šeimos galva. Vedė valstietę Mariją Daubarytę (1901–1970), dirbusią jo ūkyje drauge su seseria Elena Lauraitiene (1899–1985). Trečioji jų sesuo Kotryna Šulcienė (1908–1976) gyveno Židikuose, 11 km nuo Dapšių.
Savo tėvą Jeronimą Bukontą prisimenu miglotai – 1945 m., į Lietuvą grįžus sovietų armijai, jį suėmė ir mudu su motina jokių žinių apie jį negavome. Vėliau, mirus Stalinui ir žmonėms grįžtant iš sovietinių lagerių, mamai kažkas perdavė, kad jos vyras numirė nuo kankinimų Archangelsko lageriuose. Jį apkaltino bendradarbiavus su vokiečiais ir nuteisė kaip išdaviką, „liaudies priešą“. KGB archyvuose aš suradau Jeronimo Bukonto bylą (1903–1945), kur visa tai pagrįsta dokumentais.
1947 m. pradėjau lankyti Dapšių pradinę mokyklą, ir mama nusivežė mane į Mažeikius, kur Metrikacijos skyriuje man išdavė Gimimo liudijimą. Vaikų, karo metais neturėjusių dokumentų, buvo veikiausiai nemažai, ir valdininkai užrašė mamos padiktuotą mano gimimo datą. Vėliau Gimimo liudijimo pagrindu man buvo išduodami visi kiti dokumentai.
Kaime ar mokykloje vaikai kartais mane apšaukdavo žydu, bet namuose apie tai suaugusieji nekalbėdavo. Kadangi buvau pirmūnas, turėjau draugų, mokytojai mane mylėjo, į tuos išsišokėlius vaikus nekreipiau dėmesio. Namuose aš taip pat buvau apgaubtas meilės. Tokia šviesi atmosfera mane supo iki tol, kol 1954 m. baigiau septynmetę mokyklą ir įstojau į Židikų vidurinės mokyklos aštuntą klasę. Ten aš nuomojausi kambarį pas tetą Kotryną Šulcienę. Židikuose manimi labai susidomėjo „sergėtojai“ – susistabdę gatvėje jie klausinėjo, kaip gyvenąs, ar ką nors žinąs apie savo tikruosius tėvus.
Aš stengiausi išvengti šių man nemalonių pokalbių. Tačiau visuose kampuose apie tai kuždėjosi mano klasės draugai. Iš įvairių užuominų suvokiau, kad mano tėvai – žydai: motina – dantų gydytoja, tėvas – advokatas, kad jie žuvo per karą, kad turėjau 6–7 m. brolį, kuris taip pat žuvo, kad mane išgelbėjo ir slapta nuvežė į Dapšius, kur aš ir išaugau Jeronimo ir Marijos Bukontų šeimoje. Man netgi namą, kuriame gyveno mano tikrieji tėvai iki karo, parodė. Ten buvo biblioteka ir aš ten skolindavausi knygų...
1958 m. baigiau Židikų vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Į Židikus retai parvažiuodavau, tik per atostogas. Kartą teta Kotryna man pasakė, kad apie mane laiške savo giminaičiams teiravosi kunigas Vaclovas Martinkus (1909–1983).
Aš žinojau, kad per karą jis kunigavo Židikuose, o 1944 m. emigravo per Vokietiją į Ameriką. Teta man davė kunigo adresą ir paprašė, kad jam parašyčiau. V. Martinkus patvirtino pažinojęs mano mamą ir ją buvus dantų gydytoją, plačiau aprašė situaciją užėjus vokiečiams.
Tuomet Židikuose gyveno apie 230 žydų. Liepos mėn. į miestelį įžengė vokiečių armijos batalionas, klausinėjo, ar čia nėra žydų ir komunistų. Tačiau batalionas neužsilaikė ir nužygiavo toliau. Po kelių valandų kiti vokiečių kareiviai įsakė visiems žydams susirinkti sinagogoje, o iš lietuvių nacionalaktyvistų pareikalavo juos sušaudyti.
Tuomet kunigas V. Martinkus ėmėsi aktyviai aiškintis padėtį. Jam paaiškino, kad taip nusprendęs teismas. Tuomet kunigas motociklu nuvažiavo į rajono centrą – Mažeikius. Kunigas pasiekė, kad kelias savaites žydų neliestų. Tačiau vėliau jau kiti armijos daliniai ėmė žydus šaudyti. Šį kartą V. Martinkaus pastangos gelbėti žydus baigėsi pasiūlymu sušaudyti drauge ir jį patį. Laiške kunigas atskleidė ir mano gelbėjimo paslaptį. Tomis siaubo dienomis pas jį atbėgo K. Šulcienė ieškoti pagalbos.
Pasirodo, Kotryna Šulcienė gyveno priešais mano tėvų namą ir lankėsi pas juo tvarkytis ir padėti nudirbti ūkio darbus. Tuo metu mano tėvų nebuvo namuose – jie buvo išvykę į Vilkaviškį aplankyti mano tėvo tėvų. Su manimi ir mano broliu buvo pasilikusi mano tėvo sesuo Ševa.
Kai naciai ėmė varyti žydus neva į darbus Liubline, Ševa nutarė, kad mane (man buvo keli mėnesiai) reikia palikti pas gerus žmones, o brolį pasiimti. Kurį laiką buvau pas K. Šulcienę, tačiau naciai ėmė ją terorizuoti sužinoję, kad ji slepia žydų kūdikį. V. Martinkus davė jai savo arklį ir vežimą, pamokė, kaip elgtis, ir ji su savo vyru Zenonu Šulcu (1903–1954) nuvežė mane į Dapšius. Po kurio laiko į kaimą atvažiavo ir kunigas, mane pakrikštijo ir įrašė mane į bažnyčios naujagimių krikšto knygą.
Tačiau kažkas įdavė kunigą pakrikštijus žydų kūdikį. V. Martinkų tardė, bet jis laikėsi tvirtai ir vokiečių vachmistras paliko jį ramybėje. Vėliau užsipuolė vietiniai naciai – jie grasino seserims Marijai ir Elenai, reikalavo išduoti kūdikį, antraip visus iš eilės sušaudysią. Tačiau seserys, rizikuodamos savo ir savo vaikų gyvybėmis, atsisakė vykdyti jų reikalavimą. Čia labai padėjo Jeronimo Bukonto ryšiai su vokiečiais ir vokiečių kalbos mokėjimas – jiems pavyko atsipirkti pinigais, vaišėmis ir degtine. Kaip per sapną prisimenu: neša mane Jeronimas Bukontas ant rankų ir kalba:
– Čia mano sūnus! Jis turės mano pavardę!..
Kiekvienąkart, kai svetimas žmogus eidavo per mūsų kiemą, mane bemat nuvesdavo į tuščius didžiulio namo kambarius ir prašė iš ten niekur neiti, stengėsi mano dėmesį nukreipti kokiu žaidimu...
Mano mama Marija Bukontienė iki paskutinės savo gyvenimo dienos neatskleidė mano gyvenimo paslapties. Ji mane labai mylėjo, manimi rūpinosi, skaudžiai išgyvendavo mano nesėkmes ir nuoširdžiai džiaugdavosi mano pasiekimais. Motiniškai mane globojo ir Elena bei Kotryna. Man dažnai atrodydavo, kad jos savo vaikų neapgaubia tokia šiluma ir tokiu dėmesiu, kokiu apgaubdavo mane. Kartą vasarą, kai parvažiavau iš Vilniaus į Dapšius, čia svečiavosi ir teta Kotryna.
Mes išėjome su ja pasivaikščioti, susėdome ant pievos prie upelio ir ji noriai man papasakojo apie praeitį. Be kita ko, ji pasakojo apie mano tėvus – motiną Nechamą Gurvičaitę-Michnickienę ir tėvą Jankelį Michnickį, apie mano brolį Azinką (Azrielį). Tada ji man pasakė ir mano tikrąjį vardą – Moninka (Mordechai).
Grįžęs į Vilnių mėginau surasti kokių nors dokumentų apie save ir savo artimuosius. Deja, visur man atsisakydavo padėti, aiškino, kad visi žydų dokumentai per karą pražuvo. Kai baigiau universitetą ir keletą metų mokytojavau Trakų rajone, paieška nutrūko. Grįžęs į Vilnių vėl ėmiausi ieškoti savo galbūt išgyvenusių artimųjų. Mano istoriją sužinojo žydų poetas Hiršas Ošerovičius (1909–1994).
Jis apklausinėjo visus savo pažįstamus ir po kurio laiko aš jau turėjau kelis adresus žmonių, pažinojusių mano tėvus arba vienaip ar kitaip susijusių su Židikais. Man į rankas pateko pirmosios fotografijos, kuriose pirmąkart išvydau savo mamą, tėvą, brolį, save. Susitikau su advokatu Švarcu, mokytoja T. Kaščenevskaja, stomatologe P. Tokeriene, tarnautoja R. Hofmaniene, gydytoja Levina.
Iš jų sužinojau, kad mano tėvas studijavo teisę Sorbonos universitete ir kad jis žuvo Kaune 1942 m., o mano mama baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą, kad iš Vilkaviškio ji su tėvu pateko į Kauno getą, iš kurio 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo 1945 m. balandį, likus dviem savaitėms iki išvadavimo. O mano brolis ir teta Ševa buvo sušaudyti netoli Mažeikių, pušynėlyje ant Ventos kranto...
Susitikau su savo giminaite Lile Percikovič, dabar gyvenančia Izraelyje, Rechovote. Ji Kauno archyve surado mano mamos studentiškus dokumentus, jos nuotraukų. Suirus Sovietų Sąjungai, Lietuvos atsidariusiuose archyvuose man pavyko surasti įrašus apie savo tėvų santuoką (1933 08 04), brolio Azrielio (1934 04 09) ir savo gimimą.
1994 m gruodžio 22 d. Vilniaus miesto teismas dalyvaujant advokatui I. Krimeriui, liudininkėms F. Juodikienei ir A. Senkuvienei nusprendė, kad aš, Alfonsas Bukontas, Jeronimo, esu Mordchelis Michnickis, Nechamos Gurvičaitės-Michnickienės (1906–1945) ir Jankelio Michnickio (1906–1942) sūnus.
Šiandien, kai rašau šias eilutes, visame Izraelyje kaukia sirenos ir minutę visi apmiršta. Gedulo ir liūdesio diena. Praėjo 50 m. nuo paties baisiausio karo – masinių mano tautos žudynių. Aš stoviu vienoje eilėje su tais, kurie per stebuklą išgyveno. Aš gedžiu tų milijonų nekaltų vaikų, motinų, senelių, vyrų ir moterų, virtusių dūmais ir pelenais, kaulų krūvomis masinėse Europos kapavietėse pačiame XX amžiaus viduryje.
Aš virpančia širdimi ir su ašaromis akyse galvoju apie tuos paprastus, šviesius ir bebaimius teisuolius, kurie vien tiktai tyra ir dora siela laimėjo pagrindinį mūsų amžiaus mūšį – mūšį už teisę gyventi ir būti žmogumi. Ir su didele meile šnabždu šiuos vardus: Jeronimas Bukontas, Marija Bukontienė, Vaclovas Martinkus, Kotryna Šulcienė, Zenonas Šulcas, Elena Lauraitienė.
