Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Dailininkės iniciatyva Marijampolėje ant tunelio sienų įamžinami žmonių veidai

Marijampolietė Ieva Olimpija Voroneckytė – visoje šalyje žinoma gatvės menininkė. Jos piešiniais ant namų ir kitokių statinių sienų gėrisi ne tik gimtosios Marijampolės gyventojai, bet ir Kauno, Telšių, Ukmergės bei kai kurių kitų Lietuvos miestų žmonės. Bene labiausiai Ieva išgarsėjo, kai 2016 m. Suvalkijos sostinėje įgyvendino kol kas vienintelį tokį šalyje Veidasienės projektą.
Dailininkės iniciatyva Marijampolėje ant tunelio sienų įamžinami žmonių veidai
Dailininkės iniciatyva Marijampolėje ant tunelio sienų įamžinami žmonių veidai / Asmeninio archyvo nuotrauka

Į piešimą per stiklą

I.Voroneckytė nuo mažens jautė poreikį kurti. Dar mokyklos suole ji susipažino su odos, keramikos, plastiko ir netgi stiklo apdirbimo specifikomis. Galbūt dėl to po mokyklos ji pasirinko Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete siūlomas stiklo specialybės bakalauro studijas.

„Kai mamai pasakiau, kad įstojau į stiklą, ji iš pradžių nesuprato, ką turiu omenyje ir sunerimusi paklausė, ar stipriai persipjoviau koją“, – juokėsi Ieva.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Didžiausia freska Lietuvoje.
Asmeninio archyvo nuotrauka/Didžiausia freska Lietuvoje.

Su savo darbais marijampolietė 2013 m. laimėjo prestižinį žymaus čekų menininko Stanislavo Libenskio vardu pavadintą tarptautinį stiklo meno konkursą. Tuomet dalis jos darbų buvo parduoti tarptautiniame aukcione, o dalis pateko į Prahos taikomųjų menų stiklo ir keramikos muziejų. Juos ten galima išvysti ir šiandien. Kaip vienas iš pagrindinių konkurso prizų Ievai atiteko galimybė išvykti į JAV bei pasitobulinti prestižinėje garsiausių pasaulio stiklo menininkų atidarytoje „Pilchuck“ mokykloje. Būtent Amerika iš dalies pakeitė suvalkietės požiūrį į gyvenimą. Galbūt nuskambės kiek paradoksaliai, tačiau patirtis stiklo mokykloje Ievą pastūmėjo į... piešimą. Ir ne bet kokį, o didelių piešinių tapymą ant įvairių pastatų sienų.

„Lietuvoje menas labiau individualizuojamas, o Amerikoje pamačiau, kad tai gali būti ir puikus komandinis darbas. Grįžusi į Lietuvą prisijungiau prie Kaune vykusio pirmojo gatvės meno festivalio savanorių komandos. Ten susipažinau su menininku Vyteniu Jaku. Jis labai greitai tapo mano draugu, įkvėpėju, idėjų bendraautoriumi, net mokytoju“, – prisiminė I.Voroneckytė.

Idėjos nepalaikė

Gyvendama Marijampolėje Ieva dažnai praeidavo pro neišvaizdžią perėją greta vietinių žmonių pamėgto Poezijos parko. Ji vis mėgindavo įsivaizduoti, kaip ši vieta galėtų būti sutvarkyta. Galvodama apie tai mergina tenorėjo vieno – suburti žmones bendrai kūrybai, leisti jiems patiems kurti, kad jie ne tik dalyvautų kūrybos procese, bet ir pajustų atsakomybę už savo miesto estetinį veidą. Jai svarbiausia buvo bendruomeniškumas.

„Svarsčiau įvairius variantus. Pavyzdžiui, tunelyje perpiešti žmonių piešinius ar pavaizduoti jų gyvenimo akimirkas. Kartą eidama viena Kauno požemine perėja pamačiau ant sienos pavaizduotus kelis pavienius trafaretinius veidus. Tuomet supratau, kad šią idėją galėčiau puikiai pritaikyti ir Marijampolėje“, – prisiminė Ieva.

Ji apie savo sumanymą pranešė Marijampolės savivaldybės darbuotojams, tačiau šie pernelyg rimtai į tai nežiūrėjo. Vis dėlto mergina nebuvo linkusi nuleisti rankų ir pagalbos kreipėsi į bičiulį V.Jaką. Jis anksčiau taip pat gyveno Marijampolėje, todėl mielai sutiko prisidėti prie idėjos įgyvendinimo. Labiausiai idėją požeminėje perėjoje įkurti pirmą ir kol kas vienintelę Lietuvoje Veidasienę palaikė Marijampolės kultūros centro darbuotojai. Būtent jie ir buvo pirmieji, kurių veidai įamžinti minėtoje vietoje.

„Pamenu, jog iš pradžių prie Veidasienės dirbome 10 dienų. Kvietėme praeivius, savo bičiulius, draugus bei pažįstamus įsiamžinti šioje erdvėje. Patys žmones fotografavome, nuotraukas keldavome į kompiuterį, specialia programėle jas sukonfigūruodavome, o atspausdinę darydavome trafaretus ir ant jų purkšdavome dažus. Šiandien požeminėje perėjoje galima išvysti daugiau nei 1,2 tūkst. žmonių veidų“, – teigė I.Voroneckytė.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Dailininkės iniciatyva Marijampolėje ant tunelio sienų įamžinami žmonių veidai
Asmeninio archyvo nuotrauka/Dailininkės iniciatyva Marijampolėje ant tunelio sienų įamžinami žmonių veidai

Vienintelėje Lietuvoje veidasienėje yra įamžinta ir nemažai kadaise čia apsilankiusių žinomų visuomenėje asmenų: atlikėjai Saulius Prūsaitis, Neringa Nekrašiūtė, Inga Valinskienė bei jos vyras Arūnas, keliautojai ir žurnalistai Vytaras Radzevičius bei Martynas Starkus, keletas politikų. Tiesa, anot Veidasienės autorės, politikai nelabai nori būti įamžinti, nes bijo įvairių pašaipų, galimų nuotraukų išdarkymų.

Veidasienėje nupiešti ir kelių Vasario 16-osios akto signatarų portretai. Taip Ieva nutarė įamžinti tuos Lietuvos valstybės kūrėjus, kurie mokėsi ir dirbo Marijampolėje: Joną Basanavičių, Petrą Klimą, Justiną Staugaitį, Saliamoną Banaitį, Joną Vailokaitį bei Praną Dovydaitį.

Gražiausias Lietuvoje

Ne mažiau nei dėl Veidasienės, I.Voroneckytė žinoma ir dėl savo didžiulių piešinių ant namų bei kitų panašaus pobūdžio statinių sienų. Patį pirmąjį piešinį – Gyvybės medį – Ieva 2017-ųjų metų pabaigoje nupiešė Marijampolėje ant neseniai renovuoto daugiabučio sienos. Mergina pasakojo, kad taip ji savotiškai paminėjo Lietuvos šimtmetį.

„Artėjo 2018 m., kuomet mūsų valstybė turėjo minėti šimtmetį. Tais metais Marijampolei taip pat atiteko garbė būti Lietuvos kultūros sostine. Mūsų savivaldybė ragino gyventojus teikti idėjas, kurias įgyvendinus būtų galima paminėti šias dvi progas. Pamenu, jog pateikiau gal 10 idėjų, tarp kurių buvo ir namo puošyba tautiniu simboliu. Norėjau kažką tautiško iš praeities perkelti į dabartį, todėl pagalvojau, kad Gyvybės medis turėtų puikiai tikti. Deja, nė vienas iš mano pasiūlymų nesulaukė jokio dėmesio“, – apgailestavo pašnekovė.

Vis dėlto apie merginos idėją vieną iš Marijampolės daugiabučių papuošti Gyvybės medžiu parašė vietinis „Suvalkiečio“ laikraštis. Neilgai trukus su Ieva susisiekė vieno iš namų pirmininkas Vytautas Klimavičius, kurį labai sužavėjo I.Voroneckytės sumanymas. Į Pagalbą pasitelkusi bičiulius V.Jaką bei Godą Skėrytę Ieva su jais dvi savaites dailino namo sieną. Rezultatas pribloškė visus. Neilgai trukus šis daugiabutis Būsto energijos taupymo agentūros inicijuotame gražiausiai ir originaliausiai renovuotų namų konkurse užėmė pirmąją vietą ir buvo pripažintas gražiausiu daugiabučiu šalyje.

Brangina gamtą

Šiandien Marijampolėje Ievos darbų galima išvysti ir daugiau. Vienas iš jų – praėjusią vasarą išpuošti abu Marijampolės lopšelio-darželio „Rūta“ fasadai. Penkiasdešimtojo įstaigos gimtadienio proga sukurti piešiniai tarsi ištransliuoja žinią, jog gamta yra svarbi ir neatsiejama visų mūsų gyvenimo dalis. Apskritai, Ieva didžiąja dalimi savo darbų siekia pabrėžti gamtos būtinybę žmogui, daug dėmesio skiria tautinėms detalėms. Meilę gamtai marijampolietei yra tekę įrodinėti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, protestu.

Man brangi Lietuva. Pažiūrėkite, kiek turime daug įdomių ir vertingų turtų, kuriuos pastaruoju metu užgožė naujojo pasaulio detalės.

Maždaug prieš pusantrų metų mergina atsitiktinai sužinojo, kad prie jos daugiabučio bus iškirsti visi kiemo medžiai, o vietoje jų žadama praplėsti automobilių stovėjimo aikštelę. Apie tai namo gyventojai nebuvo informuoti. Ieva su bendraminčiais pagamino milžinišką plakatą, kuriame buvo pabrėžiama, jog žmonės nenori, kad seni medžiai būtų iškirsti. Netrukus po to, kai plakatas buvo pritvirtintas prie medžių, protestuotojai sulaukė valdžios dėmesio. Valdininkai tąkart tvirtino, kad projekto koreguoti neįmanoma, tačiau gyventojams pažadėjo, kad pabaigus darbus aplink bus pasodinti nauji, jau paaugę medeliai. Galiausiai buvo pasodintos vos 20 centimetrų aukščio kalnų pušelės...

„Man brangi Lietuva. Pažiūrėkite, kiek turime daug įdomių ir vertingų turtų, kuriuos pastaruoju metu užgožė naujojo pasaulio detalės. Trinkelės, šaligatviai, tvoros – jos visur vienodos, tačiau neatstojančios mūsų tautos paveldo. Dabar visuomenėje daug kas sukomercinama, tačiau privalome saugoti ir branginti tai, kas unikalu: miškus, sengires, visą lietuvišką gamtą. Visa tai – mūsų šalies vertybės“, – pabrėžė I.Voroneckytė.

Didžiausia Lietuvoje

Ievos darbai puošia ir daugiau Marijampolės erdvių. Merginos piešiniais, pagal draugo iš Indonezijos sukurtus eskizus, išdailinta netoli jos namų esanti elektros skydinė. Dar vieną panašaus pobūdžio statinį I.Voroneckytė žada netrukus išmarginti kartu su Marijampolės profesinio rengimo centro mokiniais. Ateinančią vasarą didžiulis Gyvybės medis turėtų „išdygti“ ir ant vieno iš Utenos daugiabučio namo sienų.

Mergina brandina idėją savo piešiniais papuošti kai kuriuos Kauno ir Ignalinos objektus. Pastarajame mieste gyvena jos širdies draugas muzikantas, pasivadinęs sceniniu slapyvardžiu „Ignas iš Ignalinos“, tad marijampolietė savo kūrybai šį Lietuvos kampelį pasirinko neatsitiktinai. Ji norėtų kurį nors Ignalinos objektą papuošti vandens lelijomis. Šios gėlės – vienas iš šio miesto simbolių.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Lopšelis-darželis Rūta.
Asmeninio archyvo nuotrauka/Lopšelis-darželis Rūta.

Įvairūs merginos darbai jau puošia Kauno, Telšių, Ukmergės bei kai kurių kitų Lietuvos miestų erdves. Ieva prisidėjo ir prie įspūdingiausios bei didžiausios Lietuvos freskos, nupieštos ant sienos Kauno urmo bazėje (daugiau kaip 600 kv. metrų). Šį piešinį kartu su I.Voroneckyte tapė dar septyni menininkai.

Piešdama didžiulius piešinius Ieva stengiasi į gatvės kūrybą įtraukti kuo daugiau jaunimo. Jos teigimu, yra daug meniškų, kūrybiškų žmonių, bet nėra tikslingo jų nukreipimo, todėl savo darbais pavyzdį jiems turėtų rodyti profesionalūs menininkai. Pačiai suvalkietei menas – tarsi atsvara visiems blogiems pasaulyje vykstantiems dalykams.

„Šiais laikais menininkams nėra lengva, tačiau tikrai yra nemažai žmonių, kuriems išgyventi daug sunkiau. Nuolat dirbantys, turintys užsakymų dailininkai tikrai sugeba išsilaikyti ir save, ir savo šeimas. Aš pati dažniausiai darau ne komercinius, o idėjinius darbus, tad man įdomūs užsakymai paprastai pasitaiko biudžetinėse įstaigose ar ugdymo įstaigose, kurios įprastai linkusios pataupyti menų sąskaita. Taip pat man nemažai tenka dirbti su jaunimu, dalyvauti įvairiuose socialiniuose projektuose, juos organizuoti“, – pasakojo pašnekovė.

Idėjų savo kūrybai I.Voroneckytė semiasi keliaudama ar ilsėdamasi kur nors gamtos apsuptyje. Kartais ką piešti padiktuoja ir pati aplinka. Ievos teigimu, visoje Lietuvoje yra daugybė vienodų ir niekuo neišsiskiriančių namų bei kitų panašaus pobūdžio statinių, kuriems nesunkiai būtų galima „įkvėpti“ gyvybės.

„Renovuotas namų sienas matau kaip drobes, ant kurių gali būti etnografiniai motyvai, Gyvybės medžiai ir kiti tautiniai elementai. O kur dar vaikų darželiai?! Kodėl daugelis jų neturi spalvų? Juk ir darželinukai piešia – tereikia jų piešinius perkelti ant sienų“, – entuziastingai kalbėjo Ieva.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius