Sekite 15min Google
Knygotyrininkė dr. Alma Braziūnienė pasakoja, jog knygų lentynose atsiskleidė ne tik bibliofilo, bet ir dailininko žvilgsnis: čia neturėjo būti „nuobodaus tolygumo“ – knygų išdėstymas turėjęs kurti vizualinę dinamiką.
Tiek K. Varneliui esant gyvam, tiek šiandien jo biblioteka lankytojams prieinama iš anksto užsiregistravus ir suplanavus vizitą Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
Asmeninis ryšys leido pažinti uždaro būdo menininką
A. Braziūnienė su K. Varneliu pirmą kartą susipažino dar 1998 m., kai šio kolekcija buvo atgabenta į Vilnių. Tuo metu aktyviai veikė Martyno Mažvydo bibliofilų klubas, jo narė dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė suorganizavo klubo narių susitikimą dar tik kuriamame menininko muziejuje.
„Šiame susitikime susipažinau su K. Varneliu. Dalis eksponatų ir bibliotekos knygų dar buvo neišpakuota, žemėlapiai išimti, bet nesukabinti, tačiau jau tada kolekcija paliko didelį įspūdį. Artimesnis bendradarbiavimas prasidėjo apie 1999–2000 metus, kai Vilniaus rotušėje buvo rengiama K. Varnelio žemėlapių paroda. Kadangi buvau parašiusi kelis straipsnius apie senąją kartografiją (kuri, kaip spaudos paveldo dalis, saugoma retų spaudinių skyriuose), K. Varnelis man pats paskambino ir paprašė: „Padėkit man aprašyti tuos žemėlapius“, – prisimena knygotyrininkė.
Taip prasidėjusi graži bičiulystė: kartu su K. Varneliu ir jo žmona Gabriele praleista daug jaukių vakarų, per kuriuos knygotyrininkė užsirašinėdavo dailininko pasakojimus.
„Galiausiai K. Varnelis ir Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas paskatino mane imtis doktorantūros studijų. K. Varnelis juokaudamas sakydavo: „Jums reikia doktorizuotis!“ Prof. D. Kaunas pabrėžė, kad apie K. Varnelio biblioteką būtina parašyti mokslinį darbą, nes niekas kitas to nepadarys, tad ėmiausi darbo“, – sako A. Braziūnienė.
Mokslininkė taip pat prisimena K. Varnelio būdą – kaip tikras žemaitis jis buvo gana uždaras ir mažakalbis, labai „atsirinkdavo“ žmones ir retai atsiverdavo.
„Pavyzdžiui, viena dailės istorikė, norėjusi apie K. Varnelį, kaip apie dailininką, rašyti, taip ir nerado kelio, kaip įgyti jo pasitikėjimą. Vėliau K. Varnelis pats komentavo: „Atėjo, atsisėdo su klausimynu ir klausinėja. O kodėl aš turiu jai atsakinėti?“. Nors derybos ir bendravimas su K. Varneliu nebūdavo lengvi, viskas galiausiai susiklostė sėkmingai – 2008 m. išėjo mano monografija“, – pasakoja A. Braziūnienė.
Knyga nėra tik daiktas – tai emocinis prieraišumas ir svarbus paveldas
Anot A. Braziūnienės, bibliofilijoje galioja seniai žinomas dėsnis, kurį dar XIX a. pabaigoje (apie 1895 m.) užrašė Oskaras Bierstadtas: biblioteka yra mūsų asmenybės atspindys.
„Tai galioja ir šiandien. Užėję į svečius, mes iškart atkreipiame dėmesį į šeimininkų knygas: ką jie skaito, ką kaupia, ar yra senų leidinių. Knygos apibūdina savininką tiesiogine prasme. Ši taisyklė idealiai tinka ir K. Varneliui. Be turtingų dailės, senųjų baldų, porceliano, tapybos bei orientalistikos rinkinių, svarbi jo dalis buvo biblioteka“, – sako knygotyrininkė.
Tyrėja pasakoja, kad K. Varnelio knygos pirmiausia atskleidžia jo profesinius interesus – dailininkas dėstė Čikagos meno kolegijoje, todėl kaupė meno albumus ir specializuotą literatūrą.
„Be to, K. Varnelis turėjo prigimtinį muziejininko talentą. Dar 1943 m., prieš išvykdamas studijuoti į Vieną, jis dirbo Bažnytinio meno muziejuje. Tiesa, kadangi K. Varnelis išvyko studijuoti tikėdamasis sugrįžti, Kauno laikotarpio knygas jis prarado. Tačiau pasitraukęs į Vakarus, Austrijoje ir DP (perkeltųjų asmenų) stovyklose Vokietijoje jis vėl pradėjo kaupti leidinius. 1949 m. emigruodamas į JAV, jis jau vežėsi kelis lagaminus ir dėžes knygų“, – teigia A. Braziūnienė.
Ji priduria, kad K. Varnelio meilę knygoms ne visi suprasdavo: kai dailininkas atvyko pas JAV gyvenusią tetą, jo pusbrolis stebėjosi: „Ką tu čia atsivežei tokio sunkaus? Kam tau tiek knygų, kai pas mus jų ir taip pilna?“.
„Tačiau bibliofilui knyga nėra tik daiktas – tai emocinis ryšys ir relikvija. Jo bibliotekoje iki šiol saugomi DP stovyklose leisti leidiniai, autografuotos knygos bei paties K. Varnelio apipavidalinti leidiniai, nors apie savo, kaip knygų apipavidalintojo, darbą jis kalbėti nelabai mėgo“, – sako knygotyrininkė.
Pagrindinė aistra – retenybių medžioklė
A.Braziūnienė pasakoja, kad K. Varnelio užsispyrimas ir žemaitiškas charakteris geriausiai atsiskleidė komplektuojant ir „žvejojant“ retus leidinius – reikėjo būti tikru kultūros istorijos ekspertu, sekti aukcionų bei antikvariatų katalogus bei atpažinti vertingiausius.
„K.Varnelio bibliotekoje galima rasti išties įspūdingų egzempliorių. Pavyzdžiui, 1974 m. iš Vokietijos antikvariato jis įsigijo Stanislavo Rostovskio „Lietuvos jėzuitų istoriją“ (išleistą lotynų kalba XVIII a. viduryje). Išpakavęs knygą jis pamatė įrašą, kad ši priklausė Kražių jėzuitų kolegijai – esančiai vos už keliolikos kilometrų nuo jo gimtinės.
Taip pat vienas vertingiausių ir svarbiausių kultūros istorijos eksponatų kolekcijoje – Pilypo Ruigio 1735 m. rankraštinis veikalas, susijęs su Mažosios Lietuvos kultūra. Be to, K. Varnelis itin vertino Motiejaus Strijkovskio kroniką. Jis mėgo šią knygą laikyti ant stalo, liesti odinį viršelį ir tiesiog ja džiaugtis“, – sako tyrėja.
Šiandien K. Varnelio namai-muziejus – knygų lobynas
K.Varnelio dėmesys knygoms, jų menui ir šiandien išlieka svarbi tradicija jo namuose-muziejuje – čia knygos ne tik saugomos, bet ir tampa parodų pasakojimais. Lankytojams atveriama galimybė pažinti knygą kaip kultūros istorijos liudininkę, meno kūrinį ir kruopštaus daugelio žmonių darbo rezultatą.
Anot K.Varnelio namų-muziejaus vyresniosios muziejininkės Jūratės Bačanskaitės, parodose greta menininko sukauptų leidinių pristatoma ir šiuolaikinė knygos kultūra, jos dizaino, leidybos tradicijos bei naujausios tendencijos.
„K.Varneliui knyga buvo svarbi ne vien dėl savo turinio – jis vertino jos visumą: popierių, šriftą, iliustracijas, įrišimą, knygos ir bibliotekos estetiką. Neatsitiktinai šiandien jo namuose kalbame ne tik apie menininko sukauptą biblioteką, bet ir apie pačią knygą kaip meno kūrinį. Norime, kad lankytojas galėtų ne tik pamatyti knygą vitrinoje, bet ja grožėtųsi iš arti, pavartytų, skaitytų, susipažintų su knygos menu, taip pat pastebėtų, kiek daug kūrybos, meistrystės ir istorijos telpa viename leidinyje“, – sako J. Bačanskaitė.
Šiuo metu muziejuje veikiančioje parodoje „Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“ pristatomi šiuolaikinio knygos dizaino pavyzdžiai: 46 Čekijos 2024 m. gražiausių knygų konkurso laureatės ir 21 apdovanota 2025 m. lietuviška knyga. Nuo gegužės ekspoziciją papildė ir 25 gražiausios 2025 m. Latvijos knygos. Skirtingų šalių leidinius jungia dėmesys knygos visumai – grafiniam sprendimui, tipografijai, iliustracijoms, poligrafijai, įrišimui ir turinio bei formos dermės paieškoms.
Su knygos pasauliu muziejuje kviečiami susipažinti ir jaunieji lankytojai parodoje „Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“. Jiems knygos istorija pasakojama žaismingai – per Ugniaus Slibino personažą, atradusį šeimos lobį – knygas ir tapusį jų gerbėju bei saugotoju. Parodoje galima sužinoti, iš ko ir kaip gaminamos knygos, kaip jos spausdinamos, iliustruojamos ir įrišamos, kas yra ekslibrisas.
K. Varnelio namuose-muziejuje gražiausius Latvijos leidinius lankytojai gali pamatyti iki rugsėjo 21 d., o Lietuvos ir Čekijos – iki rugsėjo 27 d. Taip pat lankytojai kviečiami iki rugsėjo 27 d. susipažinti su paroda „Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“.