Sekite 15min Google
Jau daugiau nei keturis dešimtmečius ji domisi Lietuvoje gyvenusiais žolininkais, užkalbėtojais, raganomis, aiškiaregiais, taip pat tradicinėmis gydymo augalais praktikomis bei žodžių magija.
Dalyvaudama bei pati surengusi per 130 ekspedicijų R.Balkutė surinko apie 20 tūkstančių įvairiausių pasakojimų bei liudijimų apie Lietuvoje gyvenusius burtininkus bei žmones, kuriuos kiti pašnibždomis ar atvirai vadindavo „raganomis“, o ištikus bėdai kreipdavosi į juos pagalbos.
Ji taip pat yra nufilmavusi net 300 valandų interviu su ypatingų galių turinčiais Lietuvos senoliais ir senolėmis.
Tarp įdomiausių jos surinktų bei užrašytų žodinių „eksponatų“ – daugybė užkalbėjimų, kuriuos etnografė sudėjo į savo sudarytą knygą bei kompaktinę plokštelę „Liaudies magija: užkalbėjimai, maldelės, pasakojimai XX a. pab.−XXI a. pr. Lietuvoje“.
R.Balkutė pripažįsta, kad pradžioje visa tai ją domino išimtinai kaip tradicinės kultūros paveldo dalis. Tačiau iš kelių užkalbėtojų asmeniškai gavusi magiškų žodžių perdavimą, ji ir pati pamažu ėmėsi šios praktikos.
Daugeliui šiandien tokie dalykai kelia šypseną, o racionalus protas magiškais reikalais užsiimančius žmones skuba įvardyti „šarlatanais“ ir „niekadėjais“. Tačiau R.Balkutė tvirtina, kad stebuklingas pasaulis niekur nedingo, o senieji užkalbėjimai ir šiandien nėra praradę magiškosios savo galios.
– Rita, papasakokite, kaip jūs susidomėjote lietuviškomis raganomis, užkalbėtojais, aiškiaregiais bei gyduoliais?
– Sovietmečio pabaigoje lankiau Dailės instituto ansamblį, kuriam vadovavo Jonas Trinkūnas, žinomas, kaip „Romuvos“ įkūrėjas ir vyriausiasis krivis. Jo paraginta ėmiau aktyviai dalyvauti etnografinėse ekspedicijose, kurias rengė profesorius Norbertas Vėlius. Kadangi pati buvau baigusi biologiją, mane labiausiai domino tradiciniai liaudies gydymo būdai.
Vienoje iš įdomiausių ekspedicijų Mištūnų kaime, Šalčininkų rajone, išgirdau pasakojimą apie netoliese gyvenusį Galinį, turėjusį nepaprastų galių. Deja, man pačiai jo sutikti nepavyko, nes jau beveik pusę amžiaus buvo kaip miręs.
Iš žmonių pasakojimų apie jį man susidarė įspūdis apie gan tipinį burtininką ar raganių iš pasakų bei sakmių – jis buvo geras žolininkas, turėjo pranašystės galių, ištikus nelaimei pagelbėdavo žmonėms. Tačiau kartu jo ir prisibijodavo, vengdavo, nes tikėjo, kad visos jo antgamtiškos galios – iš piktojo.
Vėlesnėje ekspedicijoje išgirdau istoriją apie raganą Pošiūnienę. Jos žmonės taip pat privengdavo, mat sakydavo, kad ji „iš karvių atima pieną“. Man pavyko šią moterį pasikalbinti, nufilmuoti. Ji suteikė nemažai vertingos ir įdomios informacijos apie žoliavimo tradiciją, tačiau jokių magiškų paslapčių neatskleidė.
Ilgainiui tokių nepaprastų galių turinčių moterų, o ir keletą vyrų, sutikau ir daugiau – Žemaitijoje, Trakų rajone, Aukštadvario apylinkėse bei kitur.
– Iš populiariosios kultūros sukurtų įvaizdžių raganas daugelis įsivaizduojame kaip senas moteris su didelėmis nosimis, ilgais nagais ir būtinai ant šluotos. Kiek toks įvaizdis išties atitiko tai, ką matėte jūs?
– Pošiūnienė tikrai atitiko šį įvaizdį – sena kumpanosė moteriškė su kuprele, juokdavosi taip „raganiškai“ chi chi chi. Ji pasakojo, kad aplinkiniai ją vadina ragana, todėl per Jonines stengdavosi niekur neiti iš namų ir laikydavosi atokiau nuo žmonių, nes jei kieno nors karvei prapuldavo pienas arba ožka koją susilaužydavo – tai iškart visi ją „čeravojimais“ kaltindavo. Tačiau ji pati man tvirtino, kad nėra jokia „čerauninkė“ ar ragana.
Dabar gyvenu kaime, kuriame taip pat pažinojau stereotipinių „raganiškų“ bruožų moterį, turėjusią aiškiaregystės dovaną. Vaikystėje ji susirgo liga, dėl ko ilgainiui susiformavo kuprelė. Ji buvo rudakė – apie tokius žmones tradiciškai būdavo sakoma, kad jie turi ypatingų galių.
Tačiau kitos mano sutiktos moterys buvo gražios, šviesių mėlynų akių.
Kad ir šimtametė užkalbėtoja Dvinelienė iš Žižmų kaimo. Pamenu, kai pas ją atvykau, atnešiau ir tipinių tam laikmečiui kaimo žmogui lauktuvių – silkės, duonos, saldumynų. O kad kalba geriau rištųsi – ir nedidelį buteliuką.
Kai jį pamatė, Dvinelienė man ir sako: ką mes čia valdišką gersime ir nuėjusi į virtuvę, kur stovėjo lova be dugno, o po ja – bulvės. Praskyrusi ištraukė trilitrį stiklainį samagono. Taip prie čerkutės ji man ir sudainavo daugybę dainų, taip pat perdavė ir keletą užkalbėjimų.
Apie Žemaitijoje gyvenusią Verkienę pasakojimus bei prisiminimus rinkau maždaug 150 kilometrų spinduliu aplink jos kaimą. Tuo metu ji jau buvo mirusi, tačiau anūkė buvo išsaugojusi močiutės nuotrauką. Pasakojama, kad ji ne tik gydė žmones, gerai išmanė žoles, tačiau buvo ir aiškiaregė.
Apie ją esu užrašiusi tokį pasakojimą. Viena moteris turėjo vyrą, nuo kurio baisiai kentėjo, mat jis gėrė, mušė ją bei vaikus. Ta moteris nuėjo pas Verkienę ir paprašė jos pagalbos. Ana davė jai du akmenukus ir liepė įmesti į šulinį šalia namų. Moteris taip ir padarė.
Po kurio laiko jos vyras nuskendo. Tuomet moteriškė grįžo pas Verkienę ir sako: aš nenorėjau, kad viskas taip baigtųsi. O Verkienė – juk aš tavęs klausiau, ar nori, kad vyras tavęs daugiau nekankintų...
– Iš šio pasakojimo susidaro įspūdis, kad raganomis vadintos moterys galėjo vienu metu ir padėti žmogui, ir jam pakenkti?
– Taip. Antgamtiškų, mistiškų galių turinčių žmonių buvo baiminamasi, nes jie turėjo paslaptingų, nežinia iš kur gautų žinių. Tačiau patiems susidūrus su nepaaiškinamais dalykas, po senovei, buvo įprasta į juos kreiptis pagalbos. Taip jie ir pagebėdavo savo paslaptingomis žiniomis, užkalbėjimais, burtažodžiais.
Neigiamas požiūris į tokius žiniuonius ir burtininkus ėmė formuotis Viduramžiais, su krikščionybės atėjimu, raganų medžioklėmis ir jų teismais. Pamokslų metu kunigai draudė su tokiais žmonėmis bendrauti, jų galią priskirdavo piktojo veikimui. Šitaip buvo naikinama senoji magiškoji pasaulėžiūra bei vertybės, o tuo užsiimantys žmonės naujosios religijos atstovų apšaukiami priešais.
Turbūt esate girdėję Babą Vangą iš Bulgarijos, kuri buvo aiškiaregė ir gydė žolėmis. Man paliko įspūdį tai, kad net ir netekusi regėjimo ji sugebėdavo padėti žmonėms. Ji pati tvirtino, kad patys augalai jai pasakydavo, kuriam žmogui jie gali būti naudingi.
Mokslas negali to paaiškinti, todėl visa tai esame linkę priskirti mistikai, keistenybėms, antgamtiškiems dalykams. Bet gal kiekvienas mūsų turime tam tikrų savybių, kurios tiesiog nėra ugdomos, todėl ir nugyvename daugeliui įprastus, „normalius“ gyvenimus.
– Ar tokiu žmogumi gimstama ar galima ir tapti?
– Aiškiaregystės dovanos perduoti neįmanoma, nes tai susiję su dvasinėmis žmogaus savybėmis, jautresne siela, kuri atsinešama į šį pasaulį. Tačiau tai galima ir išsiugdyti puoselėjant tam tikras savybes. Kai kuriose kultūrose tai gyvuoja iki šiol, todėl, galima manyti, kad kitados tai buvo ir Lietuvoje.
Tuo tarpu žinios apie gydymą augalais, taip pat magiškų žodžių – užkalbėjimų – praktika keliaudavo iš lūpų į lūpas. Šios žinios galėjo būti perduodama tik šeimos nariams – pirmam arba paskutiniam vaikui.
Žinoma, su laiku, krikščionybės bei sovietmečio draudimais, taip pat šiuolaikinės medicinos pasiekimais jaunosioms kartoms liaudiškos gydymo ar „keravojimo“ patirtys vis labiau atrodė atgyvena.
Todėl jei mamos ar močiutės ir perduodavo tas žinias, jos neretai būdavo slepiamos, nenaudojamos, o galiausiai pamirštamos ir nebeperduodamos vėlesnėms kartoms. Štai kodėl daug tos išminties esame negrįžtamai praradę.
Beje, buvo sakoma, kad jei ragana, užkalbėtoja, niekam neperduodavo šio slaptojo žinojimo, jos laukdavo sunki mirtis – juk iš jos turėdavo išeiti ir piktasis. Štai kodėl mirštant magiškų galių turinčiam žmogui, būdavo plačiai atveriami langai, kartais net praardomos lubos, o jų mirtis lydėdavo vėtros, sūkuriai ir audros.
– Ar šiais laikais vis dar sutinkate „čeravojimais“ užsiimančių moterų?
– Šios tradicijos nyksta, tačiau žmonių, kurie moka gydyti augalais ar užkalbėti, vis dar pasitaiko sutikti. Štai prieš metus filmavau medžiagą apie Vilniaus krašto kulinarinį paveldą ir močiutė, su kuria kepėme pyragus, man perdavė dešimt užkalbėjimų. Tad tai vis dar yra praktikuojama, o ištikus bėdai kai kurie žmonės ieško pagalbos pas tokius žiniuonius.
Anksčiau magiška praktika buvo ypatingai branginama, nes suvokta, kad nuo kai kurių ligų ar nelaimių kitaip neįmanoma apsisaugoti kaip tik burtais ir užkalbėjimais. Tai priimta kaip įsipareigojimas pagelbėti savo bendruomenei ištikus bėdai.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad tai buvo visiškai kitokia aplinka – žmonės buvo labiau religingi, taip pat ir prietaringi, o ir medicina nebuvo tokia pažangi kaip šiais laikais.
Dar viena priežastis, dėl ko ši tradicija nyksta, yra ta, kad užkalbėjimo ar gydymo augalais praktika užsiimantys žmonės neturi kam šių žinių perduoti. Jaunosios kartos nepriima šių žinių, jiems jos atrodo pasenusios ir nenaudingos. Taip pat būna, kad užkalbėtojos yra vienišos arba staiga suserga ir miršta taip ir nespėjusios niekam atskleisti to slaptojo žinojimo.
Močiutė, kuri užkalbėjimus perdavė man, taip pat sakė, kad jos sūnui tai visiškai neįdomu. O juk svetimam perduoti tokias žinias buvo laikoma blogu ženklu, nes tikėta, kad tokiu atveju žmogus jau pats nebegalėtų kerėti. Tad jei nėra artimoje aplinkoje, kas šią tradiciją perimtų, natūraliai su laiku tai ir nyksta.
Reikia suprasti, kad tai yra sakralios, kitokios žinios, kurios nėra patvirtintos mokslo, tačiau tai nereiškia, kad jos neveikia.
– Ar gerai suprantu, kad po to, kai jums asmeniškai buvo perduoti dešimt užkalbėjimų, jūs ir pati ėmėtės praktikuoti magiškąjį gydymą?
– Taip. Kai žmonėms nepadeda įprasta medicina, jie kreipiasi į mane. Ne taip seniai turėjau klientę, kuri pas mane atėjo iš klinikos, kur jai niekaip nesisekė išgydyti rožės. Aš užkalbėjau.
Kita atėjo iš infekcinės ligoninės, taip pat su rože. Dvi savaites jai niekaip nepavyko numušti temperatūros, o po mano užkalbėjimo vakare ji pasijuto geriau ir temperatūra nukrito iki 37,5 laipsnių.
Nelaikau savęs didele praktike ir užkalbėtoja. Man tiesiog pasisekė sutikti daugybę žmonių, kurie užsiėmė gydymu augalais, žinojo magiškų žodžių. Aš su jais bendravau, klausiausi jų pasakojimų ir mokiausi.
Beje, mano senelė taip pat mokėjo užkalbėti nuo gyvatės įkandimo, tiesa, tuo aktyviai neužsiėmė.
O aš gavusi tuos man perduotus užkalbėjimus dabar jaučiu pareigą tai ne tik užrašyti, įamžinti, bet ir praktiškai tęsti kaip gyvąją mūsų kultūros tradiciją.
– Neklausinėsiu, kaip tai darote, tegu tai lieka jūsų paslaptimi ir jūsų reikalu. Bet man įdomu, juk kaip etnografė daugybę metų rinkote tuos užkalbėjimus ir pasakojimus, juos įrašinėjote, paskui užrašėte ir paviešinote. Tad dabar tos, anksčiau buvusios slaptos žinios yra visiems lengviau prieinamos ir kas nori gali bandyti tuo užsiimti. Ar tai nėra sakralių dalykų profanacija?
– Paviešinau tik tas žinias, kurias užrašiau rinkdama medžiagą ekspedicijose. Reikia suprasti, kad neretai tai būdavo tik nuotrupos, fragmentai, pasakojimai apie tai, ką žmonės matė, girdėjo, atsiminė. Visa tai yra tautosaka, mūsų liaudiškos kultūros istorijos dalis.
Tačiau užrašytos užkalbėjimų formulės dar nėra magiški žodžiai. Taip, aš tai užrašiau ir paskelbiau, bet nepasakiau, kur yra tie mygtukai, kuriuos paspaudus tos žinios ima veikti.
Bet tų žinių ir užkalbėjimų, kuriuos man perdavė asmeniškai, niekam viešai neskelbiu. Laikausi principo, kad tai, kas yra paslaptis, ir turi tokia išlikti tol, kol nebus perduota iš lūpų į lūpas. Kada nors, atėjus laikui, gal rasiu, kam tai perduoti. O gal po mano mirties kas nors tai atras ir paskelbs.
Iki šiol sulaukiu žmonių skambučių, kurie, susipažinę su mano pateikta medžiaga knygoje ar kompaktinėje plokštelėje, skambina ir klausia, kaip gi tie burtažodžiai veikia. Aš jiems ir sakau: jūs turite priemonę ir jei ieškosite žinių, kaip kad aš jų ieškojau, klausinėsite ir klausysitės senolių išminties, ši priemonė jums taps instrumentu, kuris ims veikti.
– Tvirtinate, kad tai vis dar veikia? Bet gal tai tiesiog placebo efektas – žmonės nori tikėti ir tuo patiki?
– Su žmonėmis gal tikrai suveikia placebas, nežinau. O kaip paaiškinti, pavyzdžiui, gyvatės įkąstos karvės pagydymą? Tokių pasakojimų esu girdėjusi begales. Arba gydymą per atstumą – užtekdavo užkalbėjimą pasakyti į tą pusę, kur yra negaluojantis gyvulys, ir jis pasveikdavo. Kaip tai paaiškinti?
Visais laikais būdavo žmonių, kurie tikėjo tokiais dalykais, kaip ir tokių, kurie abejojo. Būdavo tokių, kurie kreipdavosi pagalbos ir jiems padėdavo, taip pat ir tokių, kuriems visa tai atrodė atgyvena. Tačiau gyvenimas rodo, kad nepaprastų savybių, gebėjimų ir sakralių žinių turinčių žmonių buvo, yra ir, manau, bus ateityje.
Tikiu, kad dar ateis laikas, kai moksliškai galėsime suprasti ir įvardyti, kaip veikia ta žodžio magija ir kur slypi ši paslaptis. Štai kodėl iki tol be galo svarbu išsaugoti šias žinias, kurios mus vis dar pasiekia per mūsų senoles ir senolius. Juk visa tai yra žmonijos paveldas, kuris mums dar gali praversti.
