Gabrielė visada kryptingai žengė muzikos keliu. Nuo mažų dienų mokėsi muzikos mokykloje, Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos akademijoje įgijo atlikimo meno (specializacija – sceninių žanrų dainavimas) Muzikos magistro laipsnį. Gabrielė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre F.Wildhorn miuzikle „Karmen“ (rež. Kęstutis Jakštas) atliko pagrindinį aistringosios, užburiančių akių Karmen vaidmenį. Už šį debiutą Kauno teatralų buvo apdovanota FORTŪNA diplomu. Apie aukštus reikalavimus sau, kelią į muziką bei miuziklo „Rent“ metamus iššūkius mintimis dalijasi Gabrielė.
– Gabriele, kokia buvo tavo muzikinio kelio pradžia? Ar visada žinojai, galbūt svajojai tapti dainininke?
– Aš visą laiką dainuodavau, nuolat klausydavau muzikos. Būdama antroje klasėje pradėjau lankyti muzikos mokyklą, įstojau į etno muzikos specialybę. Aš mokiausi groti kanklėmis, dalyvavau Dainų šventėse... Būdama aštuntokė, baigiau muzikos mokyklą ir įstojau į Juozo Gruodžio muzikos konservatoriją lektorės Birutės Sodaitytės dainavimo klasę. Vėliau tęsiau studijas jos dainavimo klasėje Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos Akademijoje.
– Kartais tenka susidurti su nuomone, kad menininko specialybė geriau jau liktų hobiu, pomėgiu, nes, esą, iš jos nepragyvensi. Ar nebuvo baisu rinktis muzikos studijas?
– Apie tai net negalvojau, niekada nebuvau labai orientuota į pinigus. Kaip vadybininkė, sau, greičiausiai, esu labai nuostolinga, nes man svarbiausias kriterijus yra projekto ar darbo įdomumas. Tiesa, turėčiau prisipažinti, jog rinkdamasi profesiją šiek tiek blaškiausi. Aš labai myliu gyvūnus ir kadaise dirbau gyvūnų priežiūros centre, savanoriavau ir labai norėjau tapti veterinare. Buvo svyravimų, tačiau negalėjau įsivaizduoti, kaip galėčiau kasdien nedainuoti, nevaidinti, tad ėjau muzikos keliu.
– Miuziklo žanras Lietuvoje, nors ir ne naujovė, neretam yra kažkas nepažinto, neatrasto. Kodėl nusprendei save realizuoti miuzikluose, o ne, pavyzdžiui, dramos spektakliuose? Apskritai, kuo tave žavi miuziklo žanras?
– Nes nesu dramos aktorė (juokiasi). Miuziklas man patinka tuo, kad čia labai ryški dramos ir muzikos sąsaja. Drama, vykstanti, miuzikle, papildoma dar įvairesne spalvų palete, kurią jai suteikia muzika. Muzika, einanti išvien su tekstu, gali sužadinti daugiau jausmų, emocijų. Tai suteikia galimybę geriau suprasti, kokią žinią neša spektaklis.
– Miuziklas „Rent“ paliečia daug jautrių temų, socialinės problematikos klausimų. Kaip manai, ar Lietuva pasiruošusi tokio pobūdžio miuziklui, o gal tai visiškai įprastas reginys iš kurio tiesiog bandoma išpūsti burbulą?
– Manau, kad visuomenė dažnai nori užsimerkti prieš tai, kas jai yra nepatogu, nemalonu ar nesuprantama, tačiau gyvenimas yra toks, kad negali gyventi iliuzijoje, jog tai neegzistuoja. „Rent“ rodo dar vieną gyvenimo pusę, kuri yra šalia mūsų. Manau, kad į šį miuziklą žiūrovai turi pažiūrėti kaip į realybę, o ne į tai kas patinka arba ne.
– Kai tave matau, visada esi kukli, mandagi, trykšti optimizmu. Miuzikle įkūnysi flirtuojančią, geidulingą Mimi. Ar drįstum save tapatinti su šiuo personažu? O galbūt esate labai skirtingos?
– Mimi – striptizo šokėja, narkomanė, kuri šokiu užsidirba pinigus. Tačiau ji yra labai jautri, savo ligą priima kaip duotybę. Nors ji turi priklausomybę nuo narkotikų, ji to neslepia, nemeluoja. Kai ji įsimyli, myli visa širdimi. Mimi sako: „Nėra kitos dienos, tik ši!“. Mes nė vienas nežinome, kas bus rytoj: gali pakliūti į avariją, netekti brangaus žmogaus.
Besiruošdama miuziklui, peržiūrėjau jo medžiagą, įsigilinau, kuriame vaidmenyje matau dalį savęs, tai, kas man yra artima. Kito personažo, kurį norėčiau labiau įkūnyti nei Mimi, tiesiog nebuvo. Šiame miuzikle visi personažai yra lygiaverčiai, tad įtakos veikėjo matomumas, tai, ar jis yra pagrindinis, neturėjo. Vienoje scenoje svarbus vienas, kitoje – kitas.
– Kokie iššūkiai pasitinka artėjant „Rent“ premjerai? Ar specialiai ruošiesi artėjančiai premjerai, repeticijoms?
– Kiekvienoje repeticijoje iškilo ir iškyla vis nauji iššūkiai. Šokti ir dainuoti vienu metu reikalauja labai didelių fizinių pastangų.
– Dažnas giria tavo talentą ir Dievo dovaną – balsą. Bet, veikiausiai, ne tik jie svarbūs muzikiniame kelyje? Ką tenka aukoti dėl to, kad paruoštum gerus pasirodymus, vaidintum teatre?
– Tobulumui ribų nėra. Po kiekvieno spektaklio analizuoju savo klaidas, režisieriaus išsakytas pastabas. Tai yra specialybė, į kurią eidama žinojau, ką turėsiu daryti. Žinojau, kad dirbsiu šventinėmis dienomis, negalėsiu savaitgaliais važiuoti su šeima pailsėti. Nors neskiriu tiek daug laiko šeimai, kiek skirdavau anksčiau, bet mano šeima mane supranta ir palaiko. Tai tam tikri dalykai, kuriuos darai siekdama tikslo.
– Ar būnant šou versle dažnai tenka nutildyti savo sąžinės balsą ir daryti tai, kas nėra priimtina? Ar tai apeinama?
– Perlipti per save tenka visada. Aš visą laiką stengiuosi perversti situaciją taip, kad aš jausčiausi patogiai scenoje, tačiau išpildyčiau personažą ir priversčiau patikėti žiūrovą tuo, ką darau. Atskiriu sceninį gyvenimą, nuo asmeninio gyvenimo. Poelgius scenoje nebūtinai pakartočiau savo gyvenime.
– Dainuoti, šokti, vaidinti tu moki. O ką darai iš tiesų tragiškai blogai? Galbūt negražiai pieši, nemoki gaminti valgyti? O gal kažkas kito?
– O ką darau tragiškai? Aš visiškai nemoku megzti ir siūti, taip pat nemėgstu skaičiuoti.
