Savo „Voldeną“ netoli Liškiavos, Krūčiaus upelio šlaituose H.Gudavičius prieš tris dešimtmečius susikūrė pats. Čia jis įrengė išskirtinį sodą, kuriame galima išvysti daugybę retųjų ir nykstančių augalų rūšių – tarp jų ir vienintelę Lietuvos vardą nešiojančią lietuvinę naktižiedę, Silene lithuanica.
Knygos apie Dzūkijos kaimus ir gamtą, žmonių gyvenseną ir amatus, taip pat keliolika metų rašomi „Laiškai iš kaimo“ H.Gudavičiui pelnė Dzūkijos metraštininko ir šviesuolio vardą. Pats gamtininkas į šitokius pagerbimus žiūri su atlaidžia šypsena: „Gyvenimiška patirtis sako, kad reikia vengti to, kas sujaukia protą, ir daugiau laiko skirti tam, kas jį tobulina. O tai, žinoma, yra knygos, kasdienis darbas ir vaikščiojimas savo paties prasimintais takeliais.“
– Henrikai, teko girdėti, kad prieš tris dešimtmečius iš Vilniaus persikėlus gyventi į Dzūkiją, jūsų darbo knygelėje buvo daugiau nei šešiasdešimt įrašų apie pakeistas darbovietes. Įdomu, kas tuomet nulėmė šitokį jūsų blaškymąsi?
– 1965 m. Kaune baigiau Žemės ūkio akademiją, kur įgijau mokslinio agronomo specialybę. Tada ir prasidėjo mano, kaip jūs sakote, blaškymasis. Išties tai buvo bėgimas nuo labai siauros ir uždaros savo profesijos. Beje, anuomet toks buvau ne vienas. Mūsų studijų pradžia – 1960-ieji – vos septyneri metai po Stalino mirties. Niekas tada nebuvo tikras, ar stalinmečio represijos, smurtas ir visos baisybės nesugrįš. Štai kodėl studijas Žemės ūkio bei Veterinarijos akademijose jaunuoliai, ypač iš Žemaitijos, rinkosi siekdami išvengti universitete įprasto saugumo filtro. Jei būčiau mėginęs čia stoti, iškart būtų paaiškėję, kad mano dėdė – Juozas Gudavičius – gyvena Amerikoje. Niekas tuomet nenorėjo atsidurti po padidinamuoju saugumiečių stiklu.
