Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 09 11, 19:09

Grafikas Jurgis Hoppenas – nykstančio Vilniaus paveldo metraštininkas

Stepono Batoro universiteto dėstytoją menininką Jurgį Hoppeną (1891-1969) žinome visų pirma kaip grafiką. Tačiau ne mažiau intensyviai jis veikė ir Vilniaus bei Vilniaus krašto paveldo puoselėjimo srityje.
Mikolajus Dzikovskis, Kazimieras Kviatkovskis ir Jurgis Hopenas P.Smuglevičiaus salėje. Apie 1930 m.
Mikolajus Dzikovskis, Kazimieras Kviatkovskis ir Jurgis Hopenas P.Smuglevičiaus salėje. Apie 1930 m. / Nuotrauka iš knygos „Uniwersytet Stefana Batorego w Wilnie w fotografiach.1919-1939“. Torun, 2009

J.Hoppenas restauravo Vilniaus universiteto P.Smuglevičiaus ir J.Lelevelio sales, dekoravo koplyčias, dalyvavo Vilniaus katedros Karališkosios koplyčios atidengimo darbuose, registravo, fiksavo architektūros paveldą fotografuodamas, rašė apie jį mokslinėje spaudoje, to meto žiniasklaidoje.

Vilniaus dailės muziejuje saugoma 350 jo padarytų nuotraukų, Varšuvos nacionaliniame muziejuje – per tris su puse tūkstančio nuotraukų ir negatyvų, o Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje – dar keli šimtai. Jose ne tik Vilnius, bet ir kiti aplinkiniai miestai, miesteliai, bažnyčios, dvareliai, gamtovaizdžiai, žmonės.

Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./J.Hoppenas kopijuoja Trakų pilies tapybos likučius
Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./J.Hoppenas kopijuoja Trakų pilies tapybos likučius

Gimęs Kaune, mokęsis Krokuvos Dailės akademijoje, karo metu mokęsis ir gyvenęs Peterburge, atsidūręs Kazanėje, pasiekęs net Čekiją, Austriją, į Vilnių jis atsikraustė 1921 metais ir čia gyveno bei dirbo iki 1946 metų, kai teko persikelti į Lenkiją, į Torūnės universitetą. Į SBU Dailės fakultetą jis įstojo 1921 metais, o jį baigė tik 1932 metais jau būdamas pripažintas menininkas, nes turėjo daugybę užsiėmimų: dėstė, dalyvavo parodose, atliko restauravimo darbus, daug fotografavo.

Jo veikla Vilniuje ir interesų ratas apėmė daug sričių: dėstė piešimą Lelevelio gimnazijoje, buvo Dailiųjų amatų mokyklos direktorius, dėstė šioje mokykloje, dirbo teatro dekoratoriumi, aktyviai veikė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos Meno sekcijoje, buvo Vilniaus apskrities restauravimo komisijos narys, ir, žinoma, visų pirma dėstė Stepono Batoro universiteto (SBU) Dailės fakultete.

J.Hoppenas tapo Vilniaus baroko gerbėju ir šiam miestui, jo barokinei architektūrai išsaugoti, įamžinti skyrė visą savo energiją.

J.Hoppenas tapo Vilniaus baroko gerbėju ir šiam miestui, jo barokinei architektūrai išsaugoti, įamžinti skyrė visą savo energiją: kūrė, įamžino Vilnių grafikos darbuose, fotografavo paveldą, rašė apie jį laikraščiuose, restauravo Vilniaus paveldo objektus, išpuošė kelias bažnyčias.

J.Hoppenas dirbo restauruojant Vilniaus Trinitorių bažnyčios, Šv.Teresės bažnyčios tapybą, fiksavo Trakų pilies sienų tapybos likučius, restauravo sales universitete, Visų Šventųjų bažnyčios tapybą, dalyvavo Vilniaus katedros karališkųjų palaikų tyrimų komisijos veikloje, dokumentavo katedros kasinėjimų atradimus. Vėliau kartu su mokiniais išpuošė Lentvario ir Perlojos bažnyčias, nemažai bažnyčių dekoravo ir Lenkijoje, kur išvyko 1946 metais.

Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Miesto fragmentas su vaizdu į Šv.Jonų bažnyčios varpinę
Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Miesto fragmentas su vaizdu į Šv.Jonų bažnyčios varpinę

Didžiausio J.Hopeno dėmesio ir meilės sulaukė Vilnius, jo barokiniai siluetai, panoramos, bažnyčių interjerai, kapinės, koplyčios, altoriai. Savo straipsnius jis iliustruodavo paties darytomis fotografijomis, nors nenorėjo lygintis su žymiuoju Janu Bulhaku ir tvirtino, jog jo fotografijos – dokumentinės.

Pakalbintas SLOWO (dienraštis, leistas 1922–1939 m. Vilniuje) žurnalistės apie savo fotografijas J.Hoppenas tvirtino, jog jo tikslas – tiksliai atvaizduoti objektą, o fotografija jam tik pagalbinė priemonė architektūrai tyrinėti. Be to teigė bijantis, jog meninė fotografija gali pažadinti jame aistrą ir atitraukti nuo tapytojo profesijos.

JIs pradėjo fotografuoti rinkdamas medžiagą savo grafikos darbams ir restauravimo projektams, ir darė tai labai sėkmingai.

Teigdamas, jog neturi pretenzijų į meninę fotografiją, menininkas kuklinosi, nes jo fotografijos tikrai turi ir meninę vertę. Vilnius tarpukariu garsėjo savo fotografais, Stepono Batoro universitete fotografiją dėstė pats J.Bulhakas, nuolat buvo rengiamos fotografijų parodos. J.Hoppenas, manoma, pradėjo fotografuoti rinkdamas medžiagą savo grafikos darbams ir restauravimo projektams, ir darė tai labai sėkmingai.

Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Lentos su Vyčiu nuotrauka iš Observatorijos kiemo
Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Lentos su Vyčiu nuotrauka iš Observatorijos kiemo

Mums šiandien J.Hopeno nuotraukos įdomios ir vertingos tuo, kad daugelio nufotografuotų objektų jau nebėra. Taip nutiko nemažai daliai bažnyčių altorių, paveikslų, baldų, piešinių, o ir daliai nekilnojamojo paveldo objektų: namų, vartų, aplinkinių dvarų. To ir baiminosi J.Hopenas. Jo straipsneliams apie dingstantį Vilnių laikraštyje SLOWO 1935 metais buvo paskirta nuolatinė rubrika „Nykstantis Vilnius“ (Wilno ktore ginie).

J.Hopeno išpuoštas velykinis laikraščio numeris su Vilniaus bažnyčių puošybos fragmentais
J.Hopeno išpuoštas velykinis laikraščio numeris su Vilniaus bažnyčių puošybos fragmentais

Tais metais J.Hopenas paskelbė apie 20 „Nykstantis Vilniaus“ žinučių, ir dar keletą platesnės apimties straipsnių apie Vilniaus architektūrą. Dažniausiai pasirašinėdavo slapyvardžiu – Jotha. Pirmajame „Nykstančio Vilniaus“ serijos straipsnyje jis įvardijo savo tikslus: pateikti skaitytojams informaciją apie Vilniaus praeitį, supažindinti su mažiau žinomais objektais, nesiekiant pateikti gausios detalios istorinės informacijos rašyti tik apie išlikusius objektus. Įžangoje menininkas teigė, jog bėgant metams tai gali tapti svarbiu šaltiniu tyrinėtojams. Taip ir nutiko, nes ne visi aprašomi objektai išliko iki mūsų dienų.

J.Hopenas savo straipsniais stengėsi atkreipti dėmesį į Vilniaus unikalumą, skatino jį saugoti, piktinosi netinkamais pokyčiais.

Pradėkime kad ir nuo karavakų – vadinamų dar Šv.Benedikto kryžiais, kurie buvo statomi siekiant apsisaugoti nuo maro. Kitoje žinutėje aprašomi išlikę Žemutinės pilies vartų fragmentai, dar kitoje – nykstančios Vilniaus kapinės, Misionierių sodų tvoroje išlikusių piešinių likučiai. Kiekvieną žinutę jis iliustravo savo fotografijomis.

J.Hopenas savo straipsniais stengėsi atkreipti dėmesį į Vilniaus unikalumą, skatino jį saugoti, piktinosi netinkamais pokyčiais, carinės Rusijos reliktais ir kvietė tvarkytis atsižvelgiant į praeities pėdsakus. Pavyzdžiui, jis siūlė pakeisti carinės Rusijos laikais pastatytą namą Aušros vartų gatvėje Nr. 8, kurio stilių vadino „pietuškovy“ (gaidžio) (beje, šis namas stovi iki šiol) ir piktinosi, kad jis tyčia pastatytas taip arti Aušros Vartų siekiant surusinti miestą. Jotha siūlė „išvalyti“ miestą nuo tokių vėlesnių „pagražinimų“ ir atkurti buvusį vaizdą.

J.Hoppeno Vilniaus universiteto bibliotekai sukurtas ekslibris
J.Hoppeno Vilniaus universiteto bibliotekai sukurtas ekslibris

J.Hopenas garsėjo savo meile barokui ir istorizmui tiek mene, tiek savo publikacijose. Vilnių jis apibūdino kaip rokokinį – vėlyvojo baroko – miestą, kuris nuo kitų skiriasi tuo, kad visos bažnyčios ir pastatai nutinkuoti, nėra lygūs, vienodi, todėl tarsi įamžina žmogaus rankų šilumą, meistrų darbą. Savo straipsnyje „Vilnius – meno miestas“ Vilnių vadina „Šiaurės Atėnais“, „Šiaurės Florencija“ ir kartu nuolat pabrėžia jo savitumą, išskirtinumą, skatina jį saugoti, puoselėti, vertinti. Jis pripažįsta, kad Vilniui restauruoti, tvarkyti labai trūksta lėšų, bet vis tiek skatina atsikratyti carinės Rusijos paliktų reliktų ir gerbti, mylėti savo miestą, saugoti jo grožį, medžius ir kalvas.

Skatino atsikratyti carinės Rusijos paliktų reliktų ir gerbti, mylėti savo miestą, saugoti jo grožį, medžius ir kalvas.

Daug dėmesio J.Hoppenas skyrė ir Universiteto, Šv.Jonų bažnyčios, bibliotekos paveldui. Universiteto bibliotekoje dailininkas restauravo dvi įspūdingiausias sales –Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelevelio, dalyvavo vertinant būsimus restauravimo darbus bibliotekos direkcijos patalpose. Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje išlikę laiškų ir dokumentų, iš kurių matyti, kad J.Hoppenas ne tik restauravo J.Lelevelio salę, bet ir suprojektavo jos šviestuvus bei baldus. Išlikęs jo ranka pieštas spintos su voliuta projektas. Bibliotekai jis sukūrė ir kelis ekslibrius, kuriuos ant daugybės senųjų leidinių ir periodikos randame ir šiandien. Taigi, jam labai rūpėjo, kas vyksta bibliotekoje, kokios vertybės čia saugomos ir kaip jas reikia saugoti, restauruoti.

Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Stepono Batoro universitetas. Sarbievijaus kiemas
Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Stepono Batoro universitetas. Sarbievijaus kiemas

Savo nuotraukose jis nuosekliai fiksavo vertingiausius VU objektus: pastatus, Šv.Jonų bažnyčios altorius, klausyklas, paveikslus, bibliotekos vertybes. Daugelio jų jau nebėra.

Tarp trijų su puse tūkstančio Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomų nuotraukų ir negatyvų yra ir universiteto bibliotekos vertybių. Jis nufotografavo kėdę P.Smuglevičiaus salėje, kurios jau nebėra, taip pat keletą Retų spaudinių skyriuje saugomų knygų, anatominių piešinių, kurie taip pat neišlikę, jų likimas nežinomas. Niekur anksčiau neteko matyti J.Hoppeno nufotografuotos lentelės su vyčiu Observatorijos kieme, įmūrytos į bibliotekos pastatą. Gal ji buvo užtinkuota, o gal nudaužyta ar nuimta?

Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Šv. Jonų bažnyčios pagrindinio altoriaus tabernakulis su Paskutinės vakarienės scena
Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Šv. Jonų bažnyčios pagrindinio altoriaus tabernakulis su Paskutinės vakarienės scena

Labai vertingos, unikalios Šv.Jonų bažnyčios nuotraukos, kurias jis yra naudojęs ir savo straipsniams apie dingstantį Vilnių periodinėje spaudoje. J.Hoppenas nufotografavo įspūdingą Šv.Jonų bažnyčios tabernakulį, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Menininkas ieško panašumų su kitais kaltiniais kūriniais Vilniuje, Lenkijoje, aiškinasi, kas galėjo būti jo autorius.

Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Šv.Jonų bažnyčios zakristijos spyna
Varšuvos nacionalinio muziejaus fondo nuotr./Šv.Jonų bažnyčios zakristijos spyna

Labai įdomus ir Šv.Jonų bažnyčios zakristijos durų spynos atvaizdas – sudėtingas, ne vieną laikmetį išgyvenęs mechanizmas, skirtas bažnyčios lobiams apsaugoti. Deja, jau tik nuotraukoje išliko puošnios zakristijos medinės spintos, užėmusios visą pasienio plotą po skliautuotomis lubomis. Nemažos dalies J.Hoppeno nufotografuotų šios bažnyčios altorių paveikslų, klausyklų šiandien jau neberasime.

Medžiaga parengta gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą