Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 13d. 19:01

Ilona Balsytė: dabar neįtraukiančias knygas perskaitysiu pensijoje

Ilona Balsytė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Ilona Balsytė

Norint pamėgti skaitymą, reikia rasti knygą, kuri įtrauktų, LRT radijo laidoje „Ką man skaityti?“ tikina viena iš „Keistuolių teatro“ įkūrėjų aktorė Ilona Balsytė. Anot jos, šiais laikais knygų pasirinkimas didelis, tad, jei knyga nesudomino, galima tiesiog pasiimti kitą. „Skaitydama naujų autorius kūrinius, jeigu matau, kad neįtraukia, padedu į šoną kitiems laikams. Kai būsiu pensijoje, perskaitysiu tas kitas knygas, kurios dabar ne taip įtraukia“, – teigia aktorė.

– Norėčiau mūsų pokalbį pradėti nuo tokios įdomios minties. Viename interviu sakėte, kad vaikystėje per parą perskaitydavote vieną grožinės literatūros kūrinį. Ar tai tiesa?

– Tikrai taip, tiesa.

– Kokie būdavo tie kūriniai?

– Skaičiau viską. Tiesą sakant, mano tėtis irgi labai anksti pradėjo skaityti. Sakė, kai jam buvo penkeri, jo močiutė beveik nebematė, todėl jis jai skaitydavo ne tik laikraščius, bet ir labai rimtas knygas. [...] Turbūt ir manyje jis išugdė tą norą skaityti ir rinkti knygas.

Ne tiek daug knygų mūsų laikais buvo galima nusipirkti, ne tiek daug jų išversdavo, išleisdavo lietuvių kalba. Be abejo, tėtis versdavo mane skaityti rusų autorius rusų kalba, nes mes mokėmės rusų kalbą ir ją gana gerai mokėjome. Tikrai nemažai rusų autorių perskaičiau būtent rusų kalba. Netgi kai kuriuos tokius autorius, kaip Jacką Londoną, skaičiau rusų kalba, nes lietuvių kalba net nebuvo išversta. Taigi būdama jau trečioje ar ketvirtoje klasėje skaičiau J. Londoną ir daug kitų knygų.

– Šiandien tėvai vaikams neretai sako – pasistenk perskaityti tiek ir tiek puslapių. Kas jus paskatino tomis knygomis tiek domėtis? Ar buvo tokios prievartos?

– Išvis tokios prievartos skaityti kažkiek puslapių nebuvo. Man drausdavo skaityti, nes sakydavo, kad aš sugadinsiu akis. Kas perskaitytum visą knygą, kurią pradėjai, neužtekdavo tos dienos. Reikėdavo ir į muzikos mokyklą nueiti, ir dar kažkokius darbus atlikti. Buvau netgi išmokusi siurbti su knyga rankoje. Net prie pianino atsisėdavau mokytis groti (ypač tų kūrinių, kuriuos mokėjau mintinai) pasistačiusi vietoje natų knygą. Groju, mama įeina į kambarį, aš iš karto natas uždedu, nes mamai pasirodys, kad jokio čia mano muzikinio lavinimosi nėra, jeigu aš, skaitydama knygą, groju neaišku ką.

Vido Černiausko nuotr./Ilona Balsytė
Vido Černiausko nuotr./Ilona Balsytė

– Jeigu pabandytume gana abstrakčiai aptarti tą skaitymo naudą žmogui, kaip jūs pati manote, kuo skaitymas jus pakeitė ir dėl ko jūs esate dėkinga sau ar tėčiui?

– Kaip sakiau, tėtis anksti pradėjo skaityti. Jis mane paskatino. Būdama penkerių metų jau mokėjau skaityti ir rašyti. Žinoma, tai buvo sudėtinga, bet jau taip anksti pradėjau skaityti knygas. Jos mane labai įtraukė. Mes neturėjome nei kompiuterinių žaidimų, nei daug animacinių filmų.

Mane traukė tas fantazijų, pasakų pasaulis. Perskaičius knygą, tada knyga niekada nesibaigdavo. Užvertus knygą ji toliau tęsdavosi manyje. Mama liepdavo nueiti į parduotuvę. Tai man labai patikdavo. Aš uždarydavau namų duris, išeidavau į gatvę ir mane kojos nešdavo. Dažniausiai nunešdavo prie tos parduotuvės, kurios reikia, žinoma, yra nuvedę ir kitur. Tada nubusdavau kažkur kitur.

Nepamatydavau žmonių. Jie sakydavo, kad nesisveikinu, kad esu labai išdidi, bet aš tiesiog nieko nematydavau. Pratęsdavau tų herojų istorijas, jų gyvenimus, kažkokius įvykius. Dažnai man būdavo gaila, kad knyga pasibaigė. Aš taip įsitraukdavau į tas knygas.

Manau, kad tai labai išlavino mano kūrybingumą, gebėjimą kurti teatre, pasaulio suvokimą, vertybių sistemą. Taip, yra labai daug dalykų, ką tau įdiegia tėvai, ką sukuria mokykla, bet knygos – dar viena didžiulė atsvara. Jeigu neturėtum geros mokyklos ar namuose būtų sudėtinga situacija, knygos gali labai daug ką pakeisti ir padėti susivokti gyvenime, kas tai yra.

Galiu vertinti studentus. Buvo laikas, kai studentai visai nebeskaitė. Atsirado naujos technologijos, buvo transliuojama labai daug televizijos programų ir vaikai nebeskaitė knygų. Galbūt ir jų tėvai kažkaip nepasistengė jų priversti, nors žodis priversti netinkamas. Reikėtų sakyti paskatinti, pakviesti skaityti tas knygas.

Kalbant su tokiu paaugliu, su jaunuoliu, kuris nėra skaitęs knygų, nori ar nenori, susiduri su kažkokiu nesusivokimu kai kuriuose klausimuose, akiratis susiaurėja.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Ilona Balsytė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Ilona Balsytė

– Kaip pasireiškia tas neskaitymas? Kaip, bendraudama su galite pasakyti – matosi, kad šiam žmogui knygos nėra mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas?

– Na, visų pirma tai parodo begalė gramatikos klaidų. Begalė. Esu įsitikinusi, kad nedariau gramatikos klaidų mokykloje vien tik dėl to, kad skaičiau knygas. Niekada nesimokiau, nei kaip rašyti, nei ką rašyti. Akys užfiksuoja, kaip rašoma knygose. Tu negali parašyti žodžio, pavyzdžiui, „išlįsk“ su „y“, jei ten yra nosinė. Tiesiog tai pamatai daug kartu gyvenime, skaitydamas knygas.

[...] Žinoma, įtakos dar turi tas laikotarpis, kai mūsų telefonai ar kompiuteriai neturėjo lietuviško raidyno. Buvo toks laikas, kai visi pradėjo rašyti „zinutes“. Visose „zinutese“ visos lietuviškos raidės prapuolė. Tai turbūt irgi turėjo įtakos rašybai. Bet, jeigu tie žmonės būtų skaitę knygas, tai, manau, nebūtų tiek klaidų pridarę savo darbuose, kiek man yra tekę matyti.

– O kas dar parodo, kad žmogus neskaito knygų?

– Pasakysiu vieną tokį juokingą pavyzdį, kuris man išliko. Tai vyko seniau, kai statėme vieną spektaklį. Andrius Kaniava sugalvojo tokį juoką, sugretinimą – pavadinsiu tave Penktadieniu. Žinome, kad buvo Robinzas Kruzas, kuris turėjo draugą Penktadienį.

Staiga man vienas jaunas studentas aktorius sako – kodėl Penktadienis, kodėl ne Ketvirtadienis? Sakau – dėl to, kad taip yra knygoje. Jis nustebęs klausia – kokioje knygoje. Sakau – kaip tai, kokioje knygoje?

Man atrodė – kaip galima nežinoti Robinzono Kruzo? Kaip galima nežinoti, kad knygoje toks personažas? Atrodo, neįmanoma nežinoti. Jis nežinojo, nieko tokio nebuvo girdėjęs. Pasirodo, išvis tų knygų ne per daugiausiai buvo skaitęs. Dar buvo viena studentė, kuri pasakė – kam skaityti, juk tai neįdomu. Tai buvo pasakyta ne dėl kažkokių konkrečių knygų.

Manau, kad tie, kurie skaito knygas, labai greitai identifikuoja žmones, kurie nėra apsiskaitę. Netgi gali atpažinti žmogų, kuris skaito, sakysime, gilesnius kūrinius, filosofų kūrinius, daugiau domisi literatūra, ne tik pramogine ir nuotykių. Net tai mes galime atskirti bendraudami. Kurie skaito, tie tai tikrai žino.

– Galbūt šios kartos žmonės nežino, kas tas Penktadienis Robinzonui Kruzui buvo, bet gal žino tūkstantį dalykų, apie kuriuos vyresnioji karta niekada nėra girdėjusi?

– Žinoma, galima neskaityti tų senų knygų, kurios parašytos prieš 50, 100 ar dar daugiau metų. Ne apie tai kalba. Yra žmonių, kurie neskaito, todėl nėra skaitę ir Hario Poterio. Neperskaičiau viso Hario Poterio. Truputį paskaičiau. Man buvo įdomu, ką skaito mano dukros.

Vytauto Kernagio fondo archyvo nuotr./Vidas Bareikis, Ilona Balsytė, Andrius Kulikauskas
Vytauto Kernagio fondo archyvo nuotr./Vidas Bareikis, Ilona Balsytė, Andrius Kulikauskas

Žinoma, vaikai kitokie. Kitokie jų pomėgiai ir kitokie požiūriai. Teatre juokavau – įsivaizduokite, jeigu dabartiniam vaikui suvaidintume mūsų patį pirmą „Keistuolių teatro“ spektaklį „Kitą kartą“. Aš tikra, kad jie neišsėdėtų, nes jau man, pasiklausius tos muzikos, ji atrodo tokia lėta. Visai kitas gyvenimo tempas šiandien yra. Mes buvome lėtesni, gyvenimas buvo lėtesnis, todėl ir spektakliai buvo lėtesni. Tikrai viskas keičiasi.

Kai pasižiūriu, kiek žmonių ateina į Knygų mugę, aš esu tikra, kad jie neateina tik dėl to, kad nupirktų dovaną kažkam kitam arba snobiškai prisidėtų į lentyną knygų ir jų neskaitytų. Esu tikra, kad didžioji dalis tų žmonių tikrai skaito knygas. Tai mane labai žavi.

Galiu pasakyti pagal savo patirtį – mano dukros tikrai skaito, daug skaito ir mėgsta tai daryti. Tuo labai džiaugiuosi. Bet, kai mano Martynui jau atėjo laikas skaityti, didelės iniciatyvos jis nerodė. [...] Kiek kviečiau, jis nelabai pasirašė. Tada pagalvojau, kad turiu surasti jam knygą, kuri jį įtrauktų, kad jis suprastų, jog skaityti knygas yra nepaprastai įdomu. Suradau tokią knygą.

– Kokia tai knyga?

– „Nevykėlio dienoraštis“. Jis perskaitė visas dešimt dalių, tai padarė labai greitai. [...] Jis ne tik perskaitė tas visas knygas, jis po to pradėjo skaityti ir kitas knygas, tada dar kartelį grįžo ir perskaitė tas, kurios buvo įdomesnės. Skaitymas tapo pomėgiu, ne mažesniu, nei pažaisti su planšetiniu kompiuteriu. Aš džiaugiuosi, kai jis ryte sako – prieš mokyklą dar paskaičiau knygą. Nereikia jam sakyti – gal tu paskaityk.

– Užčiuopėte labai įdomią problemą – tikriausiai nėra žmonių, kurie nemėgsta skaityti. Yra tik tie žmonės, kurie dar neatrado tos knygos, kuri jiems patiktų. Labai dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie sako – labai mėgstu skaityti, labai noriu skaityti, bet, ką beatsiverčiu, vis kažkaip lėkšta, vis kažkaip nepatinka. Koks būtų jūsų patarimas – kaip apčiuopti tą knygą, kaip ją atrasti? Eiti visas, skaityti anotacijas, recenzijas, atsiliepimus, eiti į Knygų mugę? Ką daryti?

– Šiandien yra labai nemažai knygų. Pusės iš tų, kurias atsiverčiu, nes neskaityčiau. Tikrai skaitau anotacijas, tikrai klausiu knygynų darbuotojų, apie ką knyga ir ar patiko. Dažniausiai knygynuose dirba moterys, vyrai, kurie mėgsta skaityti. Jie turi tikrai gerą supratimą apie tas knygas.

Jeigu žmogui galbūt vis pasitaiko knyga, kuri neįtraukia, jam neįdomi, tai tikrai gali jį atpurtyti nuo skaitymo. Prisipažinsiu, kai skaičiau „Karą ir taiką“ rusų kalba (ten tikrai buvo labai daug aprašymų apie mūšius), išmokau skaityti visą puslapį iš karto. Tiesiog permesdavau visą puslapį akimis, priimdavau visą informaciją, ją suvokdavau, bet į tokias vietas per daug nesigilindavau. Tai man nebuvo taip įdomu. Man buvo įdomiau ta meilės istorija. Kai vėl prieidavau prie meilės istorijos, truputį lėčiau skaitydavau, kad įsijausčiau ir įsigyvenčiau.

Taip, yra tų knygų, kurios ne taip įtraukia ir ne taip sudomina. Yra buvę ir taip – atsiverčiu knygą, pradedu skaityti (ypač tai būdinga senesniems kūriniams), perskaitau pusę knygos ir tada pasidaro įdomu. Nepaminėsiu tiksliai, bet mano gyvenime buvo ne viena tokia knyga.

Skaitydama naujų autorius kūrinius, jeigu matau, kad neįtraukia, padedu į šoną kitiems laikams, kaip sakau. Kai būsiu pensijoje, perskaitysiu tas kitas knygas, kurios dabar ne taip įtraukia. Dabar tikrai neturiu laiko, nes tiesiog norisi trumpam užsimiršti ir paskaityti kažką, kas įtrauktų, būtų įdomu, kas būtų susiję galbūt ir su mano darbais. Sakysime, mane domina ir tokios istorijos knygos, pedagoginiai dalykai. Yra įvairiausių knygų. Yra iš ko rinktis. Nepatiko – imk kitą.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mados infekcija

Euromaster

„Susitikime lauke“