Lietuvos kariuomenė po Kovo 11-osios
Padėtis XX a. dešimtajame dešimtmetyje buvo sunki – vos atkūrusi nepriklausomybę Lietuva susidūrė su Sovietų Sąjungos spaudimu ir ekonomine blokada. Nepaisant to, jauna valstybė stengėsi stiprėti ir (at)kurti valstybės institucijas, įskaitant ir kariuomenę. 1990 m. balandžio 25 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas (KAD), kuris turėjo kurti Lietuvos gynybos sistemą – rengti karius ir organizuoti Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimą iš šalies.
Įtampa šalyje augo ir apogėjų pasiekė 1991 m. sausį. Lietuvoje tuo metu dar nebuvo reguliarios kariuomenės, tad valstybę ginti stojo savanoriai. Sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT), kuri netrukus tapo gausiausiu padaliniu krašto apsaugos sistemoje.
Iki 1991 m. rugpjūčio pučo Sovietų Sąjunga smurtu ir spaudimu vis dar bandė išlaikyti Lietuvą savo sudėtyje, tačiau lietuviai aktyviai priešinosi, su tarptautine parama galutinai įtvirtino nepriklausomybę ir tęsė valstybinių institucijų kūrimą.
1991 m. spalį KAD buvo likviduotas, 1992 m. sausio 2 d. darbą pradėjo Krašto apsaugos ministerija. Vyko intensyvus naujos Lietuvos kariuomenės pajėgų kūrimas ir susiklostė palankios aplinkybės pradėti tarptautinį bendradarbiavimą. Galiausiai buvo pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos komunikatas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. oficialiai užbaigtas Rusijos kariuomenės išvedimas.
Pirmosios tarptautinės taikos palaikymo misijos ir pirmieji taikdariai
Vos atkūrusi nepriklausomybę Lietuva pradėjo siekti narystės NATO ir Europos Sąjungoje. Danija buvo pirmoji NATO valstybė, aiškiai rėmusi Lietuvos siekį tapti šios organizacijos nare ir reikšmingai prisidėjusi prie Lietuvos kariuomenės kūrimo. Buvusioje Jugoslavijoje veikęs Danijos Jungtinių Tautų taikos palaikymo batalionas DANBAT rėmė ir tapo stipriu pagrindu 1994 m. suformuotam pirmajam Lietuvos taikos palaikymo būriui LITPLA-1, padėjusiam Lietuvos kariuomenei įsijungti į tarptautines karines misijas.
1994 m. liepos 17–30 d. Rukloje vyko jungtiniai Danijos ir Lietuvos taikos palaikymo mokymai. Netrukus, 1994 m. rugpjūčio 1 d., iš 32-ų Lietuvos karių suformuotas pirmasis Lietuvos taikos palaikymo būrys LITPLA-1 išvyko į Daniją pasirengti taikos palaikymo misijai Kroatijoje. Misija prasidėjo tų pačių metų rugpjūčio 22 d.
Lietuvos karys, vyresnysis leitenantas Normundas Valteris, yra vienas pirmųjų tarptautinių taikos palaikymo misijų dalyvių. 1994–1996 m. tarnavo LITPLA-1 būryje ir dalyvavo misijoje Kroatijoje. 1996 m. prisijungė prie LITPLA-4 ir dalyvavo misijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje.
1996 m. balandžio 17 d., likus kelioms dienoms iki sugrįžimo į Lietuvą, N.Valteris žuvo kartu su Danijos kariu Andre Andersenu, Šiaurės Bosnijos kalnų kelyje užvažiavus ant prieštankinės minos.
N.Valteris draugės Loretos prisiminimuose
N. Valteris gimė 1972 m. gruodžio 17 d. Tukumo mieste Latvijoje, latvio ir lietuvės šeimoje. Tėvams išsiskyrus 1974 m., mama su sūnumi grįžo Lietuvon, į Laižuvos miestelį Mažeikių rajone. N. Valteris, baigęs vidurinę mokyklą, 1988 m. įstojo į sukarintą internatą Vilniuje, tačiau ten mokėsi tik dvejus metus, nes Lietuvai paskelbus nepriklausomybę internatas buvo likviduotas. Paskutinius mokslo metus praleido Radviliškio rajone, baigė Baisogalos miestelio gimnaziją. 1994 m. vienas pirmųjų šalyje baigė Lietuvos karo akademiją, jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis.
Atsiminimais dalinosi N.Valterio draugė Loreta Visockienė. Anot jos, bendraklasis išsiskyrė stipriu loginiu mąstymu, mokykloje jam sekėsi visos disciplinos: pradedant matematika, baigiant anglų kalba, kurią mokėjo geriau nei kiti bendraamžiai. Kaip prisimena Loreta, bičiulis buvo apdovanotas ir meniniais talentais – gražiai piešė, rašė eilėraščius, grojo gitara.
Paties N. Valterio eilėraščio eilutės yra iškaltos ir ant jo antkapio: Aš pareisiu, pareisiu, pareisiu / Kas pasakė, kad aš po žeme / Aš tik draugui atidaviau teisę / Kario ginklą nešiot už save / Aš pareisiu, pareisiu, pareisiu.
N.Valteris prisimenamas ir kaip maištininkas, nesibaiminęs nepaisyti taisyklių, tačiau tai daręs nepiktybiškai. Loretai į atmintį įsirėžė 1991 m. sausis, kai N.Valteris, būdamas abiturientu, pabėgo iš pamokų, kad prisijungtų prie laisvės gynėjų Vilniuje.
Loreta pasakojo, kad dar prieš lemtingąjį įvykį Bosnijoje jautė nerimą ir baimę. Nors tai nebuvo pirma N. Valterio misija, vieta, į kurią vyko bičiulis, buvo pavojinga. Juk po karo Bosnijoje toje teritorijoje buvo milijonai minų, kiekvienas žingsnis galėjo būti paskutinis. Simboliška ir tai, kad prieš išvykdamas N. Valteris draugei padovanojo jo paties kario atpažinimo žetoną, kurį galima išvysti ir parodoje.
N.Valterio gyvenimas pasibaigė tragiškai, tačiau bičiulės Loretos prisiminimas alsuoja jaunatvišku polėkiu ir brėžia paraleles su tuo metu dar jauna, atsikuriančia kariuomene ir pačia Lietuva. Būtent šio vaizdinio įkvėpta ir gimė paroda.
Mažojoje parodoje „Jaunas žmogus jaunoje valstybėje: prisimenant Normundą Valterį“ eksponuojami du daiktai iš asmeninio L. Visockienės archyvo: jai rašytas N. Valterio laiškas ir jai dovanotas kario atpažinimo žetonas. Taip pat galima susipažinti su žinute apie N. Valterio žūtį žurnale ,,Karys“ (1996 m.).
Paroda veiks balandžio 14–gegužės 3 d. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje, II a.
*
2026 m., minėdama 35-erius metus nuo tada, kai Danija de facto pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Danijos Karalystės ambasada Lietuvoje bei Danijos kultūros institutu Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje organizuoja renginių ciklą „Metai su Danija: kultūros ir solidarumo tiltai“ ir kviečia prisiminti daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią šalių draugystę bei geriau pažinti bičiulę Daniją.