Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 17d. 20:58

Jonas Mekas: „Iš dalies esu Don Kichotas, nes man nesvarbu niekas, kas visuomenei šiuo metu rūpi“

Jonas Mekas Interviu 15min iš Londono
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Jonas Mekas

„Gyventi 95 metus ir dar būti maždaug tokiam, koks aš esu, yra normalu“, – sako Jonas Mekas. Kalbant su šiuo avangardinio kino pradininku Londone nesunku buvo įsitikinti tuo, kad menininkas galvoja ne apie praeitį ir garbų savo amžių, o apie darbus, kuriuos dar turi nudirbti. Filmai, knygos, kiti kūrybiniai planai, susitikimai įvairiuose žemynuose – atrodytų, kad laiko diktatas J.Mekui negalioja. „Aš dirbu visą laiką“, – sako J.Mekas.

Į Londoną menininkas atvyko iš Niujorko, kuriame dabar gyvena, pristatyti savo pokalbių su kino kūrėjais knygos „Conversations With Film-Makers“. Tuo, koks J.Mekas mylimas Didžiojoje Britanijoje, buvo galima įsitikinti susitikimo su juo metu: Londono kino teatras „PeckhamPlex“ buvo pilnutėlis, ir bilietai tapo deficitu jau prieš savaitę, J.Mekas salėje buvo sutiktas kaip tikra žvaigždė.

1922 metais Lietuvoje gimęs J.Mekas 1944 metais pabėgo į Vakarus ir galiausiai, būdamas beveik 27-erių, apsigyveno Niujorke. Čia jis tapo tikra ne tik kino, bet ir visos avangardinės kultūros legenda.

Jis apdovanotas daugybe premijų, tačiau panašu, kad visa tai menininkui nerūpi. Jis tiki kitu, paslaptingu, idėjų pasauliu, kuriame laikas nėra svarbus. Tiksliau, anot J.Meko, mes gyvename nuolat besikeičiančioje tikrovėje, kur kiekvieną sekundę viskas jau visiškai kitaip, nei buvo prieš tai, kurioje esame tarsi „paskutiniai lapai ant medžio“. O kasdienybę jis vis dar fiksuoja visuomet po ranka esančia vaizdo kamera arba užrašo spausdinimo mašinėle – ta pačia, kurią pirko 1955 metais.

Susitinkame su J.Meku Londono centre esančio „Hilton“ viešbučio „Double Tree“ kavinėje. „Ar aš čia gyvenu? Ne. Tik apsistojau“, – J.Meko akys žvitriai žybsi.

Severinos Venckutės nuotr./Susitikimas su Jonu Meku Londono knygų mugėje
Severinos Venckutės nuotr./Susitikimas su Jonu Meku Londono knygų mugėje

– Kalbamės su jumis Londone, o ne Vilniuje. Lietuvoje jūs jau kurį laiką nesilankote, didžiąją dalį laiko leidžiate Niujorke. Ar dar palaikote ryšius su Lietuva?

– Labai mažai ryšių su Lietuva turiu. Aš esu užsiėmęs ten, kur esu. Esu labai sėslus – kur apsistoju, kur įleidžiu šaknis, įsiveliu į tiek darbų, kad niekam kitam nelieka laiko.

Gali gyventi bet kur ir būti lietuvis. Negali išbėgti, negali pabėgti. Gimei, užaugai ten, ir tai net lemia, kaip žiūri į gamtą, į žmones.

Man kartais sako – gal važiuok pagyventi į Lietuvą? Kaip aš galiu išduoti viską ir išvažiuoti? Juk turiu tiek daug darbų su tiek daug žmonių. Kai kurios atsakomybės yra nedidelės, bet yra ir didelių atsakomybių. Negaliu staiga pasakyti: „Goodbye!“ O Lietuvoje neturiu jokių pareigų.

– Bet galbūt bent jau sekate tai, kas vyksta Lietuvoje?

– Nelengva tai sekti. Negaunu spaudos, negaunu filmų, negaunu knygų, tad nežinau, kas ten dedasi. Mane dažniausiai aplanko studentai – jauni lietuviai, naujoji karta. Kai kurie jų studijuoja Niujorke, kai kurie pravažiuodami sustoja. Tad aš bendrauju tik su naujausia Lietuvos karta.

– Ką jums apskritai reiškia tėvynė? Ar jums svarbus ryšys su ja?

– Išvažiavau iš Lietuvos, kai man buvo maždaug 20 metų, buvau jau subrendęs jaunas žmogus – tad visą Lietuvą turiu savo viduje. Ne tik visą dabartinę Lietuvą, tai eina iki Simono Daukanto ir toliau – tiek, kiek galiu prisiminti.

– Tad fizinis ryšys jums visiškai nebūtinas?

– Ne, nebūtinas. Gali gyventi bet kur ir būti lietuvis. Negali išbėgti, negali pabėgti. Gimei, užaugai ten, ir tai net lemia, kaip žiūri į gamtą, į žmones. Žinoma, augi, eini per gyvenimo stadijas – aš esu perėjęs gal per dešimt stadijų – kiekviena stadija ką nors vis prideda prie tavęs. Taip ir augi, pasidarai platesnis, gilesnis.

D.Trumpo išrinkimą buvo galima nujausti

– Pastaruoju metu labai daug kalbama apie multikultūriškumą. Ar tai labai pastebima šiais laikais, o galbūt tai nėra kažkas labai naujo? Ar pastebite tai gyvendamas JAV?

– Negali pasilikti vienoje vietoje. Ir taip buvo visados.

Žinoma, kiekviename krašte dalis žmonių gimsta, auga ir miršta viename kaime. Nebūtina keliauti, pereiti per visas kultūras. Bet žmonija susideda iš įvairių kategorijų žmonių, – vieni gamina duoną, prisirišę prie žemės, ir tai yra gerai. Kitiems galbūt rūpi intelektualiniai dalykai, menas, technologijos, – kiekviena visuomenė bet kuriame pasaulio krašte yra labai sudėtinga.

– Jūs pats pabrėžiate, kad gyvenate ne Amerikoje, o Niujorke.

– Teisingai. Aš nesu daug keliavęs po Ameriką. Mano keliavimai po Ameriką visuomet susiję su universitetais, muziejais, o pažinti universitetus ir muziejus visiškai neturi nieko bendro su to krašto pažinimu. Amerika yra labai didelė ir sudėtinga. Ir kartais stebiuosi, girdėdamas, kas dedasi vienoje ar kitoje Amerikos vietoje.

– Kalbant apie Ameriką taip pat sakoma, kad ji keičiasi. Ypač tai siejama su Donaldo Trumpo išrinkimu. Ar jaučiate šiuos pokyčius?

– Visi kraštai keičiasi. O D.Trumpo išrinkimas manęs visiškai nenustebino – jei per televiziją, laikraščius seki, kas vyksta, galėjai numatyti, kas atsitiks.

Mano tiek galva, tiek rankos, o kartais ir kojos užimtos.

Kaip poetas užsienyje nežinomas

– Jūsų pagrindinis darbas dabar susijęs su didžiausios pasaulyje avangardinio kino saugyklos – Antologijos filmų archyvo – kūrimu?

– Ne vien tik. Antologijos filmų archyvas yra mano pareigos kitiems, tačiau aš esu ir aš. Aš užsiimu ir kinu, rašau, – šiais metais išėjo trys mano knygos, kitais metais išeis dar dvi, gal netgi trys. Vieną knygą kaip tik pristačiau dabar Londone, kitą knygą pristačiau taip pat Londone prieš porą mėnesių. Tad mano tiek galva, tiek rankos, o kartais ir kojos užimtos.

Antano Sutkaus nuotr./Jonas Mekas. 1971
Antano Sutkaus nuotr./Jonas Mekas. 1971

– Lietuvoje jūs žinomas ne tik kaip filmų kūrėjas, bet ir kaip poetas, o užsienyje apie šią jūsų kūrybos pusę labai mažai žinoma. Kodėl?

– Nes mano poezija rašyta lietuviškai, taigi prieinama tik lietuviams. Dėl to lietuviai neretai apie mane žino tik kaip apie poetą. O mano kinas į Lietuvą atėjo labai vėlai – po Sovietų Sąjungos griuvimo. Ir mano kinas yra ne visiems prieinamas, – tai netradicinis kinas, jis visai kitos formos, kitokio turinio.

Mano poezija Amerikoje, Europoje nežinoma – taip, jos yra išversta, tačiau juk poezija išleidžiama tūkstančio egzempliorių tiražu, o kinas – prieinamas milijonams. Ir šiaip visur mažai kas domisi poezija, visiems visais būdais parduodama ir duodama proza.

„Civilizacija nuėjo klaidingu keliu“

– Jūs aktyviai naudojatės internetu, jo suteikiamomis galimybėmis?

– Taip. Jaunoji karta žino, ką aš darau internete, o vyresnioji karta išvis nežino, kad aš ten dirbu.

– Kaip internetas keičia visuomenę?

– Drastiškai. Internetas pagreitina viską, – ne tik pasikalbėjimus tarp, tarkime, Tokijo ir Buenos Airių. Plinta ir tai, ką valgai, ką geri, kaip apsirengi, kokie tavo batai ar marškiniai – nieko nebėra asmeniško ar vietinio.

– Kaip sakė Marshallas McLuhanas, gyvename globaliame kaime.

– Taip, bet kas gali pasiekti bet kurį planetos kampą.

– Žinoma, internetas atveria naujų galimybių, tačiau ne ką mažiau kalbama ir apie pavojus, kuriuos jis sukelia, atsirandančius naujus iššūkius.

Atėjome iš šviesos į Žemę, o dabar einame atgal, stabdome evoliuciją, visą dvasinį augimą.

– Pavojai visada egzistavo ir egzistuos, o būdas išvengti ar sumažinti pavojų turi prasidėti nuo vaikystės, vėliau mokyklos. Labai svarbus išsiauklėjimas, o tai yra šių laikų, šios civilizacijos silpnoji pusė – nėra užtektinai dėmesio skiriama išsiauklėjimui. Iš mokyklų, universitetų išmeta menus, filosofiją. Sako – kam mums reikia filosofijos, menų? Mums reikia amatų! Civilizacija nuėjusi labai klaidingu keliu, ir nežinome, kur ji pasibaigs.

– Vaizdų kultūra tarsi niveliuoja viską, – niekas nebėra labai svarbu?

– Taip, ir iš dalies todėl, kad nebeturime jokių principų – viskas suvesta į praktiškumą, kasdieniškumą, artėjame prie gyvulio gyvenimo. Atėjome iš šviesos į Žemę, o dabar einame atgal, stabdome evoliuciją, visą dvasinį augimą.

– Jeanas Baudrillard'as įspėjo apie kartu su technologijų amžiumi ateinantį simuliakrų pasaulį, kuomet simuliacijos pakeičia realybę, kuriama realybė yra „tikresnė už tikrumą“. Galbūt tai aiškiai ir matome šiuo laiku?

– Mes labai realiai gyvename šiais laikais. Tačiau tik daiktiniame pasaulyje, o dvasinė pusė beveik nebeegzistuoja. Rimtai imama tik tai, ką galima paliesti rankomis, apsivilkti, įdėti į pilvą. Tik tai yra labai realu. Poezija jau nebėra reali.

Menininkai nebėra „naujieji šventikai“

– Septintame dešimtmetyje, rašydamas apie filmų teoriją, kino kūrėjus ir jų vaidmenį visuomenėje, sakėte, kad „menininkai yra naujieji šventikai“ („artists are new priests“). Kaip galiu suprasti, šiems laikams tokių išvadų jau netaikytumėte?

– Menas laikinai irgi yra blogoje stadijoje. Žinoma, dekoratyvinis menas yra labai svarbus, nes statomi dideli pastatai, jiems pritaikytas menas daug kainuoja, kuriamos didelės galerijos. O menas, kuris daugiau asmeniškas, išgyvena ne geriausius laikus. Tačiau tai ne naujas dalykas. Juk ir viduramžiais, ir Renesanso laikais pirmoje vietoje buvo menas, skirtas didelėms bažnyčioms dekoruoti. Ten irgi buvo daug komercijos. Tačiau visais laikais buvo ir meno, kurio negalima matyti galerijose, muziejuose.

Meno formos keičiasi, o mes neturime bendros perspektyvos, kas yra sukurta.

– Tačiau juk dėl interneto atsiveria labai daug galimybių alternatyvinei kultūrai, jos sklaidai.

– Taip, bet mes dažnai net nežinome, kas internete dedasi. Mes žinome, ką įdeda, kuo pasidalina mūsų draugai, o kas vyksta Indonezijoje ar Kongo valstybėje, mes nežinome. Meno formos keičiasi, o mes neturime bendros perspektyvos, kas yra sukurta. Per „Google“ mes sužinome, kad yra daug informacijos, bet nežinome, kiek daug meno sukurta.

– Kalbant apie realybės atspindėjimą mene, prisiminiau prieš kelis mėnesius jūsų perleistoje knygoje „Movie Journal“ apie Normaną Mailerį rašytą mintį, kad „visa gera vaidyba paremta „realiais“ potyriais“.

– Taip, tuo metu buvo daug diskutuojama ta tema, tačiau dabar gali pasirinkti kurti filmus tiek rekonstruodamas kasdienybę, tiek rašydamas scenarijus ar dirbti su aktoriais, kurdamas medžiagą beveik iš nieko. Gali pasirinkti. Aš pasirinkau gyvenimą. Bet nebūtinai taip turi būti, gali daryti, ką nori.

Severinos Venckutės nuotr./Susitikimas su Jonu Meku Londono knygų mugėje
Severinos Venckutės nuotr./Susitikimas su Jonu Meku Londono knygų mugėje

Vis dar rašo spausdinimo mašinėle

– Skaitant JAV leidiniuose jūsų interviu stebina tai, kaip jūs su smulkmenomis prisimenate senus įvykius, tuomet sutiktus žmones. Kaip jūs fiksuojate įvykius? Ar rašote dienoraštį? Vis dar stengiatės kuo daugiau kasdienybės fiksuoti kamera?

Aš pasirinkau gyvenimą. Bet nebūtinai taip turi būti, gali daryti ką nori.

– Kai ką prisimenu, kai kas išblunka. Dienoraščių nerašau – rašau tik su savo kamera (išsitraukia iš kišenės nedidelę kamerą) – vienoje mano kišenėje pieštukas, kitoje – kamera, ir galiu pasirinkti, ką daryti. Dabar dažniausiai ne rašau, o fiksuoju kamera. Mašinėlę renkuosi, kai noriu užrašyti, registruoti ką nors iš aplinkos. Juk kamera gali užfiksuoti tik tai, kas prieš linzę, o to, kas galvoje – negali nufilmuoti, tad eini prie mašinėlės.

– Vis dar rašote mašinėle, ne kompiuteriu?

– Taip, spausdinu senamadiškai, ant popieriaus, mašinėle, kurią nusipirkau Čikagoje 1955 metais, tai buvo „Olympia Deluxe“, ir iki šiol ji veikia. Įdėjo į ją lietuviškus klavišus, tad galiu rašyti lietuviškai ir angliškai.

Severinos Venckutės nuotr./Susitikimas su Jonu Meku Londono knygų mugėje
Severinos Venckutės nuotr./Susitikimas su Jonu Meku Londono knygų mugėje

„Viskas plaukia tarsi upė“

– Jums šiuo metu 95-eri. Ar keičiasi laiko pojūtis?

– Viskas keičiasi. Po vienos sekundės jau viskas bus pasikeitę. Mes jau būsime kitur, kitu laiku. Toks ir yra mano laiko suvokimas – kad niekas nestovi vietoje, viskas nuo Didžiojo sprogimo eina į priekį. Graikai sakydavo „panta rhei“, – viskas gyvenime plaukia tarsi upė.

Ši sekundė, kurią gyvename, yra paskutinė evoliucijos sekundė, kitą sekundę evoliucija tęsis toliau. Mes esame evoliucijos paskutinis atomas. Ir einam toliau.

– Viename interviu tokią būseną jūs apibūdinote kaip „paskutinio lapo ant medžio“.

– Tai labai normalu. Ši sekundė, kurią gyvename, yra paskutinė evoliucijos sekundė, kitą sekundę evoliucija tęsis toliau. Mes esame evoliucijos paskutinis atomas. Ir einam toliau. Mes paskutiniai tos evoliucijos, žmonijos lapeliai.

– Ar religija jūsų gyvenime vaidina kokį nors vaidmenį?

– Organizuotų religijų nepripažįstu, bet pripažįstu neišaiškinamą, nesuprantamą mūsų pačių pradžią, iš kur mes atėjome, kur mes nueisime. Aš tikiu, kad yra tai, ką mes vadiname Dievu, tai yra terminas, kuris beveik nieko nereiškia, bet kartu apibūdina tai, ko mes jokiais žodžiais negalime pasakyti. Aš tikiu, kad egzistuoja neapibūdinama realybė. Trumpai drūtai – mes atėjome iš šviesos ir, jeigu neapsipurviname, mes vėl grįšime į šviesą. Esame pakeliui. O vadink tai Dievu, vadink bevardžiu, nesvarbu – aš tikiu, kad ten yra tikroji realybė. Mano draugai – tie, kuriems svarbesnis tas paslaptingas kitas gyvenimas negu šis, kuris dabar yra labai purvinas.

– Ar turite svajonių, kurias galbūt norėtumėte įgyvendinti?

– Ne, neturiu jokių tikslų, aš tiktai klausausi. Visos mano gyvenimo pastangos jau nuo 15-ųjų mano gyvenimo metų, kai perskaičiau Vydūno raštus, buvo, kaip išsilaisvinti ir būti labai atviram, kad girdėčiau tik tai, ką, kaip galėčiau pasakyti, – siunčia angelai.

– Tad Vydūnas jūsų gyvenime jums padarė didžiausią įtaką?

– Taip, mano išsilaisvinimui ir dvasiniam gyvenimui jis buvo labai svarbus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./J.Meko projekto „365 Dienos“ atidarymas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./J.Meko projekto „365 Dienos“ atidarymas

– Kokie dar rašytojai jūsų gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį?

– Jakobas Böhme. Jis buvo vokiečių filosofas, batsiuvys, kuris galėjo užrašyti, kas jam buvo diktuojama angelų.

– Ar dabar dar atrandate ką nors, kas galėtų pakeisti jūsų suvokimą apie gyvenimą, kur link jis juda?

Prieš kokius penkerius metus pradėjau skaityti tas knygas, kurias man liepė skaityti mokykloje. Dabar matau, kaip tų knygų nesupratau arba supratau klaidingai.

– Prieš kokius penkerius metus pradėjau skaityti tas knygas, kurias man liepė skaityti mokykloje. Dabar matau, kaip tų knygų nesupratau arba supratau klaidingai. Pavyzdžiui, Cervanteso „Don Kichotas“. Kai skaičiau tada, – atrodė, kad kvailiokas su malūnais kovoja. O dabar jaučiu, kad skaitau visai kitą knygą. Matau, kad Don Kichotas buvo idealistas, matau, kaip gyveno žmonės, ką jie galvojo, visi žmonių santykiai, visa to laiko Ispanija stoja prieš mano akis.

– Galbūt to idealisto personažas kiek primena ir jus?

– Tuomet reikėjo, kad kas nors primintų žmonijai idealus – tai per Don Kichotą Cervantesas ir padarė. Iš dalies esu Don Kichotas, nes man nerūpi niekas, kas visuomenei šiuo metu rūpi.

Ribas turėti labai svarbu

– Menininkai savo darbe neretai susiduria ir su ribų klausimu. Kas padeda, o kas jau kenkia, kas praplečia supratimą, o kas jį atbukina. Kiek toli galima nueiti? Juk ir jūs pats savo laiku išbandėte psichodelinius narkotikus?

– Taip, išbandžiau. Tačiau labai mažai. Norėjau sužinoti, kas tai yra. Bet aš niekuomet netęsiau to toliau.

Iš dalies esu Don Kichotas, nes man nerūpi niekas, kas visuomenei šiuo metu rūpi.

Ribų nėra ir jų niekad neprieisime tik dvasiniame gyvenime. Visur kitur yra ribos, kurios kartais labai reikalingos. Prisilaikyti dešimties Dievo įsakymų yra labai reikalinga. O dabar viena didžiausių žmonijos problemų, būdinga daliai krikščionių, taip pat ir musulmonų – žmonės neprisilaiko jokių įsakymų. O reikėtų. Jei norime atitaisyti tai, kur esame nuėję, turime prisilaikyti jų.

– Ar šiais laikais vis dar domitės kuriamu nauju kinu?

– Aš visuomet žiūriu savo draugų sukurtą kiną. Tačiau kino filmų neseku nuosekliai. Kai rašiau apie kiną savaitraščiui, turėjau matyti viską, kas sukuriama, kad žinočiau perspektyvą. Tačiau dabar jau neberašau, tad man tų filmų ir nereikia matyti. Pamatau tris keturis per metus, tačiau draugų kūrinių visuomet einu pažiūrėti.

– Koks buvo paskutinis atradimas?

– Tai Gretos Gerwig filmas „Lady Bird“. Labai paprasta juosta, joje – jaunos merginos, nuo 15 iki 20 metų, koliažinės gyvenimo scenos. Režisierė žiūri į tai iš moters pusės, – kaip ji pati augo, kaip pati bendravo, kai buvo tokio amžiaus. Joks vyras negalėtų sukurti tokio filmo. Ji žiūri iš vidaus, o ne iš išorės. Tai labai originalus ir labai tikras filmas.

– Jūs šiame interviu nemažai kalbate apie darbą. Ar lieka laiko laisvalaikiui?

– Darbas irgi yra laisvalaikis. Galima sakyti, kad aš niekuomet nedirbu arba dirbu visuomet. Kas yra darbas?

Mano rėmai labai griežti – aš esu atviras momentui. Ko reikia šiam momentui, aš esu pasiruošęs tai daryti. Aš atviras visados. Aš dirbu visą laiką.

– Daugelis žmonių visgi turi kažkokius griežtesnius rėmus ir ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.

– O mano rėmai labai griežti – aš esu atviras momentui. Ko reikia šiam momentui, aš esu pasiruošęs tai daryti. Aš atviras visados. Aš dirbu visą laiką.

– „Village voice“ paklaustas, kas yra jūsų įkvėpimas, sakėte, kad vynas.

– Vyno per daug irgi negerai gerti. Manęs kartais klausia – o, tau jau 95-eri, ką mes turime daryti, kad sulauktume tokio amžiaus? Kaip taip ilgai išgyvenai? Aš sakau – gyventi 95 metus ir dar būti maždaug tokiam, koks aš esu, yra normalu. Bet tie, kurie susensta 60, 70 metų, vadinasi, kažkur kažką padarė negerai, kažkur perdėjo. Gal per daug rūkei, per daug gėrei, per daug sekso buvo, per daug visko ėmei. Arba gal kažką tavo tėvai darė blogai, ir paveldėjai iš jų. Paveldėjimai juk gali šokti ir dvidešimt kartų atgal.

Baigiame pokalbį ir atsisveikiname. „Galbūt dar kažkada susitiksime“, – sakau. „Taip, galbūt ten, kažkur visai kitur“, – atsako J.Mekas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”