TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Ruškus: „Visi vaikai yra gabūs“

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Jonas Ruškus /Nuotr. Lukas Motiejūnas
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Jonas Ruškus /Nuotr. Lukas Motiejūnas
Šaltinis: 15min
0
A A

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Jonas Ruškus tapo pirmuoju Lietuvos atstovu, išrinktu į Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių komitetą. Ši pozicija – ne tik asmenybės, bet ir valstybės pripažinimas tarptautinėje erdvėje. Šia proga su dekanu kalbamės apie socialinį teisingumą, neįgaliųjų teises, darbą universitete ir, žinoma, mūsų valstybę, kuri gana savotiškai reiškia meilę savo žmonėms. Ypač tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

Jeigu galėtumėte, ką mūsų visuomenės santvarkoje pakeistumėte?

Sukurčiau socialinį teisingumą. Esu socialiai jautrus žmogus, tad šis klausimas man yra lengvas. Manau, kad mūsų visuomenėje klesti išnaudotojiški santykiai, socialinė nelygybė. Pavyzdžiui, vos tik gimę vieni žmonės jau turi žymiai daugiau galimybių negu kiti, kurie iškart atsiduria už socialinio pažeidžiamumo ribų. Galbūt tie žmonės yra patys geriausi ar nuostabiausi, bet dėl kažkokių negalių, ligų ar amžiaus jie tampa atstumtieji. Tarkime, vaikai yra itin pažeidžiama grupė. Juos labai nesunkiai galima išnaudoti. Štai, visai neseniai paskelbta, kad Lietuvoje nežinoma, kur yra daugiau nei 1000 vaikų. Jie yra dokumentuose, bet jų niekas neranda. Galbūt jie išvežti į užsienį, ten mokomi vogti. Esu tyręs prekybos moterimis ir prostitucijos reabilitaciją ir integraciją. Dažnai jos būna iš globos namų, internatų ar kitų socialinės atskirties, ekonominio ir emocinio skurdo aplinkų. Čia augantys vaikai yra ypač pažeidžiami, o tam tikros grupuotės puikiai apmokytos juos išnaudoti. Kita socialiai pažeidžiama grupė yra senyvo amžiaus žmonės. Dėl įvairių ligų ar negalių jie dažnai atsiduria už visuomenės borto ribų.

Kodėl taip atsitinka?

Jei galėčiau, sukurčiau socialinį teisingumą tiems žmonėms, kurie dėl kažkokių objektyvių ar subjektyvių priežasčių neturi galimybių gyventi taip, kaip kiti visuomenės nariai.

Viena didžiausių Lietuvos bėdų yra ta, kad valstybė neįsijungia ir nemato reikalo tiems žmonėms padėti. Tokia valdymo kryptis vadinama neoliberalia. Čia sakoma – jūs kapstykitės patys, imkite meškeres į savo rankas ir žvejokite. O jeigu neturi, kur žvejoti arba ten, kur esi, nėra žuvų?.. Tad jei galėčiau, sukurčiau socialinį teisingumą tiems žmonėms, kurie dėl kažkokių objektyvių ar subjektyvių priežasčių neturi galimybių gyventi taip, kaip kiti visuomenės nariai. Pavyzdžiui, visai neseniai mano bičiulio, negalią turinčio žmogaus iniciatyva Palangoje buvo nutiesti privažiavimai prie jūros neįgaliesiems. Tik dabar! Tačiau Palangos savivaldybę noriu pagirti viešai, nes šiandien neįgalieji galės pamatyti jūrą. Ir ne tik neįgalieji, taip pat ir mamos bei tėčiai su vaikų vežimais, pagyvenę žmonės jūrą pasieks lengviau.

 Kalbant apie neįgaliųjų integraciją, kokias didžiausias klaidas matote?

Didžiausia bėda, kad neįgaliuosius tarsi norima suremontuoti. Atrodo, kad juos reikia taisyti, nes jie yra sugedę. To nereikia. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija sako, jog didžiausias neįgaliųjų poreikis yra tai, kad jie galėtų naudotis tomis pačiomis visuomenės gėrybėmis, kaip ir kiti jos nariai – nesvarbu, ar tai sveikatos paslaugos, paplūdimys ar studijos. Kita vertus, socialinis teisingumas reiškia, jog valstybė privalo pasirūpinti, kad negalią turintys asmenys turėtų priėjimą prie visuomeninių gėrybių.

Kaip manote, ar mūsų visuomenėje pakanka empatijos ir supratingumo? Kitaip tariant, iš kur kyla ta neapykanta kitokiam ar silpnesniam?

Negalima sakyti, kad mes esame kažkuo blogesni už kitus. Mūsų problema kita. Mes gyvenome tarybiniais laikais, kur socialinių problemų paprasčiausiai „nebuvo“. Visi dirbo, tad nebuvo bedarbių, o neįgaliųjų, alkoholikų irgi nebuvo, nes jie visi buvo uždaryti už storų sienų. Kitaip tariant, pašalinami iš viešosios erdvės.  Žmonės nematė šalia savęs tų, kuriems reikia tam tikros pagalbos. Iškart po tarybinių laikų atėjo laukinis kapitalizmas. Tai reiškė – kiekvienas už save ir siekia įgyti kuo daugiau. Tad elementaru, kad socialinės atsakomybės ir teisingumo klausimai buvo ignoruojami toliau. Deja, iki šiandien išliko tokios politinės sistemos bruožų.

Ketverius metus dirbote ir gyvenote Prancūzijoje, Arkos bendruomenėje, kartu su negalią turinčiais žmonėmis. Papasakokite, kaip ten atsidūrėte ir ką veikėte?

Tuo metu Lietuva kaip tik išsivadavo iš tarybinio režimo, tad buvo didelis troškulys pamatyti pasaulį už geležinės uždangos. Pamatyti, kas ten yra kitaip. Taip pat buvo ir profesinis troškulys, nes mokiausi defektologiją, o vėliau specialią pedagogiką. Apie neįgaliuosius mes mokėmės kaip apie remontuotinus daiktus, kuriems labai gera būti uždarytiems. Ir staiga aš išgirstu atvažiavusį Žaną Vanje (Jean Vanier), kuris buvo Arkos bendruomenės kūrėjas. Jis pasakojo apie bendruomeninį gyvenimą, apie žmogaus orumą, kad žmonės su negalia yra tokie, kaip ir mes, kaip ir visi, tik gal dar daugiau trokštantys supratimo ir meilės. Beliko tik pakelti sparnus ir pačiam viską pamatyti. Dėl to labai suprantu jaunus žmones, kurie trokšta išvažiuoti ir pamatyti pasaulį. Nes pasaulis – pilnas įdomiausių žmonių, galimybių, neįtikėtinai turiningų vietų, kur tu gali pamatyti tai, ko anksčiau net neįsivaizdavai esant. Džiaugiuosi šiuo savo keliu. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pagyventi toje bendruomenėje, kad pamačiau žmogaus vertę ir orumą, o tada grįžau į Lietuvą.

Esate išrinktas į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetą. Papasakokite, kokios šio komiteto atsakomybės? Ar šis komitetas yra tik patariamasis organas, ar gali vykdyti ir tam tikras sankcijas?

Iš tikrųjų tai neįtikėtina Lietuvos pergalė. Ši pergalė pasiekta ne tik mano, bet ir milžiniškomis Socialinės apsaugos ir darbo bei Užsienio reikalų ministerijų pastangomis. Šios dvi ministerijos dirbo nuostabiai ir labai sutelktai. Į JT neįgaliųjų teisių komitetą įeina tik 18 žmonių iš viso pasaulio, tad patekimas ten – ne tik to žmogaus kompetencijų, bet ir valstybės pripažinimas. Į 9 vietas kandidatavo 22 šalių atstovai, o tai reiškia, kad buvo didelė konkurencija. Už mane balsavo 80 iš 140 pasirašiusių valstybių, užėmiau 4-5 vietą tarp visų 22 kandidatų.

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Jonas Ruškus /Nuotr. Lukas Motiejūnas
 prof. Jonas Ruškus /Nuotr. Lukas Motiejūnas

Dalyvavau Ženevoje vykusiame Švedijos ir Azerbaidžano šalių ataskaitų svarstyme. Šių šalių atstovai su ministrais priešakyje aiškino, kaip jie prisidėjo gerinant neįgaliųjų situaciją savo šalyse. Abi valstybės gavo labai daug kritikos – net Švedija, kuri atrodo ideali šiuo požiūriu. Ir ši kritika nėra vien deklaracijų lygmens, tai ir tarptautinis įsipareigojimas keisti savo teisinę bazę ir praktiką.

Duosiu konkretų pavyzdį: klausimas apie psichinę negalią turinčių žmonių neveiksnumą. Iki šiol Lietuvoje veikė kone tarybiniai įstatymai ir neveiksnumą savo diagnoze pripažindavo psichiatras, o teismas patvirtindavo. JT Neįgaliųjų teisių konvencija sako, kad neįgalusis, nesvarbu, kokią jis negalią turėtų, pats turėtų tai spręsti. Jis turi turėti savo advokatą ir socialinį darbuotoją, kurie atstovautų jo interesams. O teismas galėtų spręsti apie to žmogaus neveiksnumą tik žinodamas jo žmogaus nuomonę. Šiuo metu Lietuvoje jau yra iniciatyva, kuri peržiūri šiuos įstatymus, ir tai yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos pasekmė.

Priklausymas šiam komitetui yra ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė. Kokios bus Jūsų pareigos?

Mano darbas labai aiškus – turėsiu vertinti valstybių ataskaitas. Šalia oficialių valstybių ataskaitų, dar yra ir tos šalies nevyriausybinių organizacijų pastabos. Tad tenka atlikti rimtą šalies analizę ir pateikti kritines pastabas bei rekomendacijas.

Esate Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas. Kokią pridėtinę vertę naujos Jūsų pareigos sukurs universitetui ir fakultetui?

Reikėtų paminėti, kad darbo aš nepakeičiau. Darbas Jungtinėse Tautose yra savanoriškas, be atlyginimo. Tai reiškia, kad darbo VDU aš nepalieku, o visa kita priklausys nuo pačios universiteto bendruomenės. Aš tikiu, kad ji atpažins, jog ši veikla pralenkia ne tik universiteto, bet ir šalies rėmus. Ta pozicija, ne tiek mano asmenybė toje pozicijoje, yra taip pat ir universiteto globalus pripažinimas.

O ką atsakytumėte tiems žmonėms, kurie visaip stengiasi socialinių mokslų sritį nuvertinti, sakydami, kad dabar išleidžiama per daug studentų, jie nesusiranda darbo ir neturi paklausos darbo rinkoje?

Kiekvienoje visuomenėje yra labai daug mitų. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1990-ais metais buvo kioskų laikai. Tuomet visi rėkė, kad aukštasis išsilavinimas nereikalingas, juk valstybei reikia kioskininkų! Žinoma, tie kioskai baigėsi. Galbūt kažkada buvo socialinių mokslų burbulas, o dabar akivaizdžiai ateina technologinių mokslų burbulas. Aš tikiu, kad pasaulis turi būti subalansuotas. Žinoma, reikia technologijų, IT, bet ir šis burbulas kažkada sprogs. Bet tai nereikš, kad nebereikės šios srities specialistų.

Socialiniai mokslai padeda suprasti, kas vyksta mūsų visuomenėje. Turime suvokti, kur ir kaip yra trankomas žmogus socialine ir psichologine prasme, kaip jis įveikia sunkumus, egzaminus, artimojo mirtį, savo ligą. Galų gale, kaip bendrauti su žmonėmis.

Duosiu dar vieną pavyzdį. Dirbau kitame universitete, o netoli jo buvo dviračių cechas. Jame buvo išbandomas dviračių rėmų stiprumas. Tai normalu. Tad jie ten tranko tuos dviračius, žiūri, ar jie atlaiko smūgius, ir sako, kad tai yra mokslas. Bet ir žmogus būna trankomas gyvenime ir visuomenėje. Mes visi kažkuriuo metu gyvenime esame trankomi. Socialiniai mokslai padeda suprasti, kas vyksta mūsų visuomenėje. Turime suvokti, kur ir kaip yra trankomas žmogus socialine ir psichologine prasme, kaip jis įveikia sunkumus, egzaminus, artimojo mirtį, savo ligą. Galų gale, kaip bendrauti su žmonėmis. Ar tu išsilavinęs, ar išmanai tik savo dviračio rėmo konstrukciją, ar gali kalbėtis literatūros, gyvenimo prasmės, visuomenės procesų temomis. O kalbėti – tai ne išreikšti savo naivią nuomonę, bet kalbėti tam tikrais pasaulyje atpažintais argumentais. Manau, kad iš tikrųjų reikalingas balansas tarp skirtingų mokslo sričių, o socialiniai bei humanitariniai mokslai suteikia neįtikėtinų karjeros galimybių, lygiai taip pat kaip ir kiti mokslai.

Kas, dirbant universitete, Jus labiausiai džiugina?

Labiausiai džiaugiuosi studentais. Kuomet jie nori studijuoti ir atrasti. Liūdina tie studentai, kurie nori kuo greičiau pabaigti studijas, o metus universitete laiko tik laiko gaišimu. Deja, jiems taip ir atsitiks. Jie ir bus šį laiką praleidę veltui, tik užėmę kažkieno kito vietą. Taip pat džiaugiuosi mūsų universiteto pozicija – negalią turintiems ar našlaičiams čia stengiamasi padėti. Džiaugiuosi matydamas, kad mano fakultetas yra skirtas visiems, norintiems studijuoti.

Mane labai gąsdina Lietuvoje įsigalėjusi tendencija vaikus skirstyti į gabius, t. y., tuos, kurie gerai išlaikė egzaminus, ir negabius, kurie nepraėjo tos ribos. Tai yra baisi žmonių selekcija į dvi rūšis. Tiems gabiems garantuojamas valstybės finansavimas, o negabūs, t. y. tie, kurie blogiau išlaikė egzaminus, turi mokėti pinigus. Tačiau brandos egzaminus kasmet lydintys skandalai rodo, kad toks moksleivių skirstymas yra ne tik mažai tepagrįstas, tačiau ir neetiškas. Tokia yra mūsų valstybės politika – valstybė nemyli savo vaikų.

Visi vaikai yra gabūs, nėra negabių. Galbūt yra tokių, kurie nenori, galbūt interesai skiriasi, o gal tiesiog mes nesugebėjome pažadinti žmogaus polėkio, tačiau visi be išimties žmonės yra gabūs.

Todėl džiaugiuosi, kad savo universitete ir fakultete mes stengiamės atstatyti šią nemeilę. Visi vaikai yra gabūs, nėra negabių. Galbūt yra tokių, kurie nenori, galbūt interesai skiriasi, o gal tiesiog mes nesugebėjome pažadinti žmogaus polėkio, tačiau visi be išimties žmonės yra gabūs. Ir mes, laikydamiesi socialinio teisingumo idėjos, privalome ne visus iš anksto rūšiuoti, o suteikti šansą visiems. Jungtinių Tautų teisių Neįgaliųjų teisių konvencija ir nustato žmogaus orumo, visuomeninių išteklių prieinamumo, bendruomeniškumo vertybes.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą