„Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kviečia į ypatingą pažintį su šalies kultūros paveldu. Muziejaus fonduose yra sukaupti gausūs ir neįkainojami iškilių Lietuvos kūrėjų, tarp jų ir Jonų, rinkiniai – asmeniniai daiktai, dokumentai, archyviniai kadrai ir kūrybinis palikimas. Muziejinės vertybės atskleidžia, kokį gilų pėdsaką mūsų šalies mene bei visuomeniniame gyvenime paliko šį vardą nešioję kūrėjai“, – kalba Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė.
Ta proga kviečiame susipažinti su teatro, muzikos ir kino Jonais – scenografu ir keramiku, įvairiapusiu kūrėju ir net sodininku Jonu Arčikausku, prieš keletą metų amžinybėn išlydėtu muzikologu ir buvusiu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriumi Jonu Bruveriu ir kino operatoriumi, Nacionalinės premijos laureatu Jonu Tomaševičiumi.
Teatras. Jonas Arčikauskas: kūryba kaip atsiskaitymas už savo buvimą
Scenografas, keramikas ir dar daugelyje sričių kuriantis menininkas Jonas Arčikauskas teigia: „Dariau daug ką. Ir režisuoti teko ne vieną spektaklį, ir pjesių esu parašęs. Vienu metu mėgau kurti kultūrinius plakatus. Save suvokiu kaip kūryba užsiimantį žmogų ir tiek, nesvarbu, ar per formą, ar per spalvą, ar per žodį kalbi.“
Savo puikiai prižiūrėtame ir skoningai apsodintame sode menininkas yra įsirengęs lauko dirbtuvę: „Sodas kaip dirbtuvė – turėjau tokią idėją. Man visai negėda ir sodininku prisistatyti. Buvau beįkuriąs sodo aptarnavimo bendriją, bet supratau, kad su klientais keblu bendrauti, tad žaidžiu savo sode“.
J. Arčikauskas su malonumu pasakoja apie savo kurtų molinių fleitų kolekciją: „Nepaisant visų teatro darbų, pirmą fleitą nulipdžiau būdamas septynerių metų, tai buvo švilpis-paukščiukas. Fleitas kuriu šešiasdešimt metų su trupučiu. Tą liaudišką švilpį atvedžiau iki avangardinio meno“.
Šiuo metu J. Arčikauskas įgyvendina lauko skulptūros projektą Druskininkams, tam tikra prasme atkurdamas tai, kas buvo sukurta jo paties prieš 35 metus ir per tą laiką buvo apgadinta. „Tuomet, dar sovietmečiu, kuriant šį darbą, idėja buvo oazės sukūrimas – pirmapradžio istorinio arabų miesto. Miestas kaip idėja – daug esu kūręs šia tema. Kas per hidra, kas per tvarinys yra miestas“, – pasakoja pašnekovas. Jis įsitikinęs: „Meluoja menininkai, kai sako, kad kuria sau. Aš kuriu žmonėms, tokiu būdu atsiskaitau už savo buvimą – pasiteisinu, kodėl neinu griovio kasti ar kito darbo daryti“.
Menininkas pripažįsta, kad šiuo metu veiklą teatre yra pristabdęs dėl darbo, kuriamo Druskininkams, tačiau ir „kažkaip pradėjau nelabai norėti teatre veikti, nes keistas procesas vyksta teatre – nuo skardžio lekiama žemyn. Teatras nėra iš visuomenės gyvenimo iškritęs dalykas. Jis veikia sąsajoje tiek su politika, tiek su visa veikla ir šito aš pasigendu, pasigendu atitinkamos komunikacijos su parapijonimis – su žmonėmis“.
J. Arčikauskas daugiausia spektaklių yra kūręs kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi: „Spektaklio kūrimas nėra pokštas, tai nėra lengva. Vaitkus yra sudėtinga persona ir vis dėlto vienas įdomiausių režisierių. Jis ieško idėjos, santykio, mąsto, kokiu būdu bendrausime su žiūrovu, iš čia ir mudviejų susikalbėjimas išplaukia. Man patinka, kad jis muzikalus žmogus. Pats puikiai saksofonu grajindavo po repeticijų. Visi tie dalykai svarbūs“.
Pašnekovas apipavidalino daugiau nei 100 spektaklių, valstybinių minėjimų, akcijų ir kitų renginių. Paprašiau kūrėjo įvardyti jam reikšmingiausius darbus. Vienas tokių, anot jo, buvo Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“: „Tiesiog taip jau išėjo, kad šiam pastatymui turėjome daugiau laiko, tas svarbu. Be to, daugybė puikių aktorių: ir Valentinas Masalskis, ir Eglė Mikulionytė, visus reikėtų įvardinti, daug gražių vaidmenų“. J. Arčikauskui Mickevičius yra vienas didžiausių poetų, o poeziją dailininkas teigia labai mėgstantis: „Mickevičius yra tobulas – ta romantizmo terpė, klimatas. Buvo nepaprastai smagu dirbti, ieškoti, atrasti. Tikrai džiaugiuosi, kad pavyko“.
Tarp svarbiausių spektaklių J. Arčikauskas taip pat mini Čingizo Aitmatovo „Golgotą“, Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus“, Augusto Strindbergo „Sapną“, Alberto Camus „Kaligulą“, Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Williamo Shakespeare'o „Tuščias meilės pastangas“, kuriame kostiumą atvedė iki architektūros, Carlo Gozzi „Varną“ su venecijietiškais kostiumais. Tarp įdomiųjų mini ir Aivaro Mockaus „Sakurą vėtroje“: „Medžiaga sudėtinga, bet tema man brangi. Tokijuje su Vaitkumi statėme. Pasakojama apie rusų lagerius, kur daug lietuvių ir japonų buvo ištremta. Tai japonų daktaro ir lietuvaitės seselės meilės istorija. Paremta tikrais faktais – daktaras jau šimtametis, bet dalyvavo premjeroje“.
„Kalbant apie menus ir apie kūrybą, noriu pastebėti, kad man gyvenime pasisekė – turiu puikių draugų. Komanda labai svarbi: tarp jų ir butaforius, ir stalius... už jų atsidavimą ir darbą myliu juos“, – tvirtina pašnekovas.
Kitų metų pavasarį J. Arčikauskas planuoja surengti koliažų parodą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje: „Dirbant teatre, yra režisierius, yra kiti, bet visų pirma yra autorius ir jo nepaisyti negali. O čia yra begalinė laisvė. Norėjau, kad atsirastų rėmai, todėl renkuosi abėcėlę ir per ją išsakau savo filosofiją, kaip žiūriu į pasaulį. Persų palikime yra knygų iliustracijos menas. Viduramžių knygoje vėlgi rasime titulinę raidę. Abėcėlė kaip apimtis, o titulinė raidė apibrėžtumo duoda. Vienas esminių dalykų menininkui yra jo pasaulėžiūra – kas jam brangu, svarbu. Iš to ir išplaukia veiksmas“.
Šiais koliažais menininkas kalba apie civilizacijos raidą: „Man tas evoliucijos kelias rūpi. Labai svarbu moksliniai atradimai, ši pažanga. Dabar žiauriai išgyvename karo temą. Karas yra priešingas, griaunantis polius. Man abėcėlė yra nepaprastai svarbi kaip susikalbėjimo ženklas“, – pasakoja J. Arčikauskas. 2020 metais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus buvo surengęs šio menininko kūrybos parodą „Kėslai ir ketinimai“.
Muzika. Kultūros paveldo sargas Jonas Vytautas Bruveris: „Sceniniai drabužiai – kultūros paveldas“
Nacionalinės premijos laureatas, profesorius Jonas Vytautas Bruveris (1939–2023) Lietuvos kultūros istorijoje išlieka kaip monumentalios erudicijos muzikologas, pedagogas ir paveldo vizionierius. Jo kelias į muzikos mokslo viršūnes prasidėjo nuo kompozicijos studijų Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, profesoriaus Juozo Karoso klasėje. Vėliau tęsėsi muzikologijos studijomis konservatorijoje ir muzikos estetikos gilinimu Leningrado aspirantūroje. Jau 1973 metais, apgynęs disertaciją apie M. K. Čiurlionio kūrybos estetines problemas, jis padėjo pamatą savo dešimtmečius trukusiems lietuvių muzikos tyrimams, kuriais vėliau dalijosi su studentais, ilgus metus dėstydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Profesoriaus J. V. Bruverio tiriamasis žvilgsnis aprėpė ištisą muzikos spektrą. Jis ne tik parašė biografinę apybraižą apie M. K. Čiurlionį bei sudarė jubiliejinius leidinius, skirtus šiam genijui bei Kiprui Petrauskui, vienam žymiausių Lietuvos operos solistų ir operos meno puoselėtojų. Taip pat išleido fundamentalią monografiją „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“. Visas jo gyvenimo darbas ir istoriniai kontekstai sugulė į reikšmingus mokslo darbus bei straipsnių rinkinius, kuriuose atgijo lietuviškos operos raida, Vilniaus kultūrinio gyvenimo spalvos bei novatoriški užsienio lietuvių muzikinės veiklos tyrinėjimai. Siekdamas išsaugoti išeivijos kultūrinį palikimą, profesorius pats aktyviai rašė laiškus tautiečiams svetur, iš kurių sulaukdavo gausybės vertingos archyvinės medžiagos.
Ypatingą pėdsaką profesorius paliko 1992–1996 metais vadovaudamas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui. Tai buvo sudėtingas nepriklausomybės pradžios laikotarpis, pažymėtas lėšų ir erdvių stygiumi. 1995-ųjų interviu, nugulusiame knygoje „Jonas Vytautas Bruveris. Muzikos žemyno keliais“, meno tyrėjas skausmingai išgyveno dėl pradingstančių kultūros vertybių ir nuniokoto paveldo. Kovodamas už kiekvieną eksponatą, ir ypač teatruose persiuvamų kostiumų išsaugojimą, jis išsakė iki šiol aktualią mintį: „Tai irgi kultūros paveldas! Juk jei norite pastatyti naują bažnyčią ir neturite plytų, dėl to negriausite Šv. Onos bažnyčios? Sceniniai drabužiai – lygiai taip pat!“
Nors tuomet J. V. Bruveriui teko sukti galvą dėl stringančių rūmų remonto darbų, jis jau tada matė vizionierišką muziejaus ateitį. Profesorius tikėjo, kad visiškai įrengtas muziejus taps akivaizdžia Lietuvos muzikos ir teatro istorijos mokykla, talpinančia net drąsiausias idėjas – pavyzdžiui, senovinių Didžiųjų kunigaikščių rūmų instrumentų analogų atkūrimą pagal išlikusius brėžinius. Už savo pedagoginę ir tiriamąją veiklą J. V. Bruveris buvo įvertintas Riterio kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“ ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Kinas. Jonas Tomaševičius: poetiška kameros kalba ir diena po Joninių
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Tomaševičius yra vienas ryškiausių Lietuvos kino operatorių, per keturis karjeros dešimtmečius nufilmavęs virš 30 vaidybinių filmų ir prisidėjęs prie poetiškos lietuviško kino kalbos formavimo. Jo kūryba, apimanti tokius šedevrus kaip „Herkus Mantas“ ir „Jausmai“, pasižymi gebėjimu fiksuoti emociją, nuotaiką ir perteikti pojūčius. „Svarbiausia sudaryti nuotaiką scenoje. Man rūpėjo to jausmo, „kvapo“ suradimas“, – pasakoja J. Tomaševičius.
J. Tomaševičius į kino pasaulį pateko visiškai atsitiktinai. Pakeitęs kelis technikumus, jis 1955 metais, būdamas vos aštuoniolikmetis, įsidarbino Lietuvos kino studijoje operatoriaus asistentu ir pradėjo filmuoti kino kronikos siužetus. Būtent ten jį visiškai pakerėjo specifinė kino studijos atmosfera. „Ėjau padirbti laikinai, o išėjo, kad amžinai“, – šypsosi pašnekovas.
Režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus meniniame filme „Vienos dienos kronika“ J. Tomaševičius buvo antrasis operatorius. Kolegoms išvykus ir J. Tomaševičiui savarankiškai filmuojant sceną, jis visai netyčia sukūrė praskrendančio balandžio – kūną paliekančios sielos metaforą. „Žalakevičius tai pavadino genialiu kadru, mane – genialiu operatoriumi, o tai buvo atsitiktinumas. Kai lieki vienas, lieki kaip nuogas – vis tiek reikia padaryti, ką reikia, iš paskutiniųjų išsilukšteni ir būna atradimų“, – pasakoja J. Tomaševičius.
Jono Griciaus ir Jono Tomaševičiaus susitikimas bei profesinis ryšys užsimezgė 1965 metais, iškart po to, kai J. Tomaševičius baigė studijas Maskvoje. Grįžęs į Vilnių, jis pateko tiesiai į legendinio režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimo aikštelę. Šios juostos vyriausiuoju operatoriumi dirbo J. Gricius, o J. Tomaševičiui buvo patikėtos antrojo operatoriaus pareigos.
Judviejų bendradarbiavimas turėjo tokią didžiulę įtaką, kad J. Tomaševičius nuolat J. Gricių įvardija kaip savo didįjį Mokytoją. Abiem jiems buvo bendras požiūris, kad operatorius aikštelėje yra ne techninis darbuotojas, o bendraautoris, kuriantis filmo atmosferą. Atsispyręs nuo mokytojo pamokų, J. Tomaševičius greitai suformavo unikalų, tik jam būdingą operatoriaus braižą, kuris savitais būdais skleidėsi „poetiškojo lietuviško kino realizmo“ lauke.
J. Tomaševičius pasakoja niekada nesirūpinęs, kur prasideda ir kur baigiasi jo pareigos: „Būtinai patrauksiu daiktą, kuris dominuoja kadre ir trukdo jam. Labai taktiškai, be paniekinimų, aš visiems padėdavau. Buvau išmaišęs visą Lietuvą, tad žinodavau, kur galima rasti tinkamas scenoms lokacijas, objektus. Dalinant savo žinias ir išradimus, atsirasdavo kitas pojūtis, potencija ieškoti kažko naujo. Nereikia sėdėti viename stiklainiuke. Mėgdavau, kad su manimi dirbdavo tie patys žmonės“.
Jau 1968 metais pasirodęs filmas „Jausmai“ (rež. Almantas Grikevičius ir Algirdas Dausa), kurį filmavo J. Tomaševičius, tapo vizualine revoliucija. Tarptautiniame San Remo kino festivalyje ši juosta pelnė specialų žiuri prizą, o vėliau kino kritikų buvo pripažinta geriausiu visų laikų lietuvišku filmu. Operatorius meistriškai išnaudojo natūralią šviesą, peizažo faktūras ir, pasitelkęs judančios kameros plastiką, kūrė gilų psichologinį herojų portretą.
J. Tomaševičius pripažįsta – tai buvęs labai svarbus filmas: „Aš visą laiką stengiausi kažką daryti kitaip, išrasti, surasdavau naujus apšvietimus. Su režisieriumi ir aktoriais atvirai bendravau ir siūlydavau idėjas, jas arba priimdavo, arba atmesdavo.“ Sovietinė santvarka diktavo savas taisykles: „Būdavo ir politiniai reikalavimai. Įdėdavome kadrą su „pudeliu“, kaip mes vadindavome, kad valdžia pamatytų tą „pudelį“ – tam tikrą nusilenkimą ideologijai – ir užmirštų, apie ką filmas iš tikrųjų“.
Nepaisant sėkmės ir pripažinimo, operatorius Jonas Tomaševičius savo kūryboje vadovavosi nuolankumu, niekada nedirbo dėl prizų ar šlovės, o siekė tikslingai atskleisti filmo idėją per kameros darbą. Jis pabrėžia, kad vaizdas turi tarnauti bendrai dramai, o ne techniniam pasirodymui: „Čia yra tokia konstitucija – jei yra kokia nors naujovė, ji turi būti panaudota tik tada, kai ji tikrai reikalinga, kad tai netaptų naujo išradimo reklama. Priemonė turi prilipti prie teksto ir konteksto. Tas yra būtina, tai šventi dalykai“.
Tikruoju operatoriaus karjeros triumfu tapo istorinis epas „Herkus Mantas“ (1972 m., rež. Marijonas Giedrys). Šiame filme J. Tomaševičius pademonstravo kinematografinę brandą – suvaldė masines kovų scenas, monumentalų istorinį foną ir kartu išlaikė kameros intymumą, fiksuodamas dramatiškus veikėjų išgyvenimus. Keturių dešimtmečių karjerą, įvertintą Nacionaline premija, vainikavo „Auksinės gervės“ apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus.
„Aš nesigailiu, kad dirbau kine. Būdamas dar pacanu su broliu eidavau neva anksti miegoti, kad iš Žemųjų Panerių nubėgtume į Aukštuosius Panerius, kur kareiviams rodydavo filmus ant paklodės, mes filmus žiūrėdavome iš kitos pusės. Vaizdas buvo atvirkščias, bet mums netrukdė“, – atsiminimais dalinasi pašnekovas.
J. Tomaševičius yra gimęs iškart po Joninių – birželio 25 dieną jis minės 89-ąjį gimtadienį. Nepaisant garbaus amžiaus, Jonas Tomaševičius išlieka aktyviu muziejaus bičiuliu, su kuriuo dėl pavardžių, kino pasaulio istorijos įvykių drąsiai konsultuojasi mūsų Kino skyriaus muziejininkas ir edukatorius, buvęs garso operatorius Vidmantas Kazlauskas.
Daugiau apie iškilius teatro, muzikos ir kino kūrėjus galite sužinoti apsilankę Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus svetainėje ltmkm.lt bei pačiame muziejuje.
Pašnekovus kalbino ir tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
