Jo indėlis į Lietuvos valstybingumą yra minėtas aukščiausiu politiniu lygiu[1], apie jo, kaip mokslininko ir vertėjo, veiklą buvo rašyta Lietuvos spaudoje[2]. Šį kartą kviečiame šį nepaprastą vyrą pažinti iš jam labai artimo žmogaus perspektyvos: čia publikuojamas interviu su jo dukra Þorgerður Jörundsdóttir[3] – rašytoja, menininke, pedagoge, penkių vaikų mama. 2018 metų rudenį susitikusios Reikjavike, kalbėjomės ne tik apie jos tėtį, bet ir apie Islandijos vyrus ir moteris, kalbos politiką ir literatūrą.
Pilnesnė šio interviu versija bus publikuojama šią vasarą VU Skandinavistikos centro iniciatyva išeisiančiame specialiame „Krantų“ žurnalo numeryje. Jis bus skirtas paminėti dvi Islandijai svarbias datas: Suverenumo šimtmetį (1918 12 01) ir Nepriklausomybės 75-erių metų sukaktį (1944 06 17). Dar po dvejų metų bus minimos ir Jörunduro Hilmarssono 75-osios gimimo metinės. Klausimą, ar planuojame kaip nors specialiai pagerbti šį ypatingą žmogų, Skandinavistikos centrui uždavė ir Islandijos prezidentas, kuomet lankėsi Vilniaus universitete, Lietuvai švenčiant savąjį Šimtmetį. Galbūt šis interviu paskatins ir daugiau žmonių mąstyti apie tai, kaip galėtumėm tą padaryti.
– Pakalbėkime pirmiausia apie tavo tėtį, žinau, kad jis vaidino ir tebevaidina svarbų vaidmenį tavo gyvenime. Jis buvo didis mokslininkas, jo tyrimų laukas buvo labai platus, bet taip pat ir labai specializuotas – jis užsiėmė lyginamąja kalbotyra ir jį domino mažos, nelabai žinomos kalbos. Ar žinai, kaip radosi šis interesas?
– Svarbiausia sritimi jis pasirinko tocharų – mažytę kalbą, kuria kažkada buvo kalbama Taklamakano dykumoje, ten, kur ėjo Šilko kelias. Tai buvo labai siaura jo specializacijos niša. Jis visada jautė, kad jo paties islandiška kilmė ir tai, kad jis gerai mokėjo lietuvių, kurią taip pat galime pavadinti „uždara“ indoeuropiečių kalbų medžio šaka, jam šioje srityje teikė ypatingo pranašumo.
– Gal galėtum trumpai nupasakoti jo veiklą šioje srityje?
– Vienas svarbiausių jo darbų – tochariškoji „Didžiojo indoeuropiečių kalbų etimologijos žodyno“ dalis, kurią jam buvo pavesta parengti. Šis žodynas buvo milžiniškas projektas, jį inicijavo Leideno universitetas (Nyderlandai), ten Jörunduras buvo apgynęs doktoratą. Tėtis taip pat buvo tarptautinio mokslo žurnalo „Tocharian and Indo-European Studies” redaktorius, pats jį įkūrė, norėdamas konsoliduoti pasaulinius tocharų kalbos tyrimus. Bet jis darė ir daugybę kitų dalykų, dėstė universitete, taip pat vertė knygas, beje, yra išvertęs nemažai šachmatų knygų.
– Ką reiškė gyventi su tokio masto, taip užimtu mokslininku?
– Niekada nejaučiau, kad tėtis būtų pernelyg užsiėmęs. Buvome labai artimi, ir nors augau su mama (mano tėvai išsiskyrė, kaip man buvo penkeri), o tėtis dažnai būdavo išvykęs į užsienį, jis visuomet turėdavo man laiko, kai būdavo Islandijoje. Mes daug kalbėdavomės, turėjome savų ritualų. Paprastai užsukdavau į jo namus pavakare; jis dirbdavo maždaug iki šeštos valandos, o jei atėjusi teberasdavau jį prie darbo stalo, skaitydavau savo knygas. Kai jis baigdavo darbus, kartu gamindavom vakarienę, vėliau kartu žiūrėdavom teliką ar žaisdavome skremblą.
– Ar jis kada kalbėdavo su tavimi apie darbą?
– Taip, kartais. Ir tuomet atrodydavo, tarsi jis pasakotų istoriją: štai tas susijęs su anuo, o čia įvyko tokie pokyčiai, o štai čia nutinka šitokie dalykai... Jis galėdavo kalbėti apie tuos, regis, sausus mokslinius faktus taip, kad darydavosi nepaprastai įdomu. Manau, kad iš čia atkeliavo tos idėjos, kuriomis gyvenime pati vadovaujuosi. Žiūrint į indoeuropiečių kalbų medį, matyti, kad visos kalbos susijusios. Žmonės taip pat yra susiję, susijęs ir žmonių mąstymas. Šis medis – tarsi pasaulio metafora. Šis mano suvokimas gimė iš to, kaip tėtis pasakodavęs apie kalbas. Tėtis apskritai buvo labai kūrybingas žmogus, turėjo daugybę idėjų ir aktyviai stengėsi jas įgyvendinti – daug rašė, spausdino. Jis labai daug dirbo, iki pat mirties.
– Ar galėtumėm dabar perkelti dėmesį į Lietuvą, nes ji Jörundurui buvo svarbi. Galbūt tai mažų tautų kompleksas, kad joms įdomiausios yra jos pačios. Būdama islandė, galbūt tą atpažįsti? Į galvą ateina epizodas iš Baltasaro Kormakuro filmo „Reikjavikas 101“, kuriame islandų kompanija, vos pamačiusi užsienietę (o tuomet Islandijoje turistų nebuvo tiek kaip dabar), iš karto klausia…
– ... ,,Kaip jums patinka Islandija?“ (juokiasi). Žinoma, pakalbėkime apie Lietuvą.
– Jörunduras buvo pirmasis Lietuvos generalinis garbės konsulas Islandijoje, jam mirus, profesorius Vytautas Landsbergis parašė nekrologą ir išreiškė padėką už pagalbą Lietuvai, jai siekiant Nepriklausomybės. Turbūt Jörunduras buvo pirmasis islandas, įžengęs į Lietuvos žemę (jei neskaičiuosime vikingų, siaubusių Baltijos jūros pakrantę viduramžiais). Jis į okupuotą Lietuvą pirmą kartą atvyko aštunto dešimtmečio pradžioje, Šaltojo karo ,,įkarštyje“. Kas jį čia atginė?
– Į Lietuvą jį atvedė lietuvių kalba, dėl savo archajiškumo ji yra labai svarbi indoeuropiečių kalbų kontekste. Ji vystėsi savo keliu ir išsaugojo nemažai elementų, kurie yra išnykę kitose indoeuropiečių kalbose, tuo ji panaši į islandų ar albanų (beje, mano tėtis taip pat domėjosi albanų kalba ir ketino jos mokytis).
– Judvi su mama 1971–1972 m. žiemą taip pat praleidote Lietuvoje. Ar atsimeni ką iš tų laikų?
– Buvau 2–3 metų, taigi prisimenu nedaug. Bet kalbėjau lietuviškai, lankiau Vilniuje darželį.[4] Grįžusi į Islandiją, labai ilgai atsiminiau moters, kuri manimi rūpinosi, balsą, turbūt tai buvo darželio auklėtoja, akivaizdu, kad buvau prie jos labai prisirišusi. Turėjau garso įrašą su vaikiška dainele, joje dainuojama apie vilką. Tai vienintelis lietuviškas žodis, kurį prisimenu.
– Jörunduras dar ir vertė iš lietuvių kalbos. Ar tau pačiai teko skaityti tuos vertimus?
– Taip, Jörunduras buvo išvertęs K.Donelaičio ,,Metų“ fragmentą, turiu jį. Jis taip pat išvertė K.Borutos ,,Baltaragio malūną“[5]. Ši knyga man nepaprastai patinka ir visi mano vaikai ją skaitė. Ir todėl, kad ją vertė jų senelis, ir todėl, kad tai yra puiki knyga, ir todėl, kad visuomet ieškau tekstų, kuriuose yra labai svarbi fantazija ir pasaka, o „Baltaragio malūnas“ būtent toks ir yra. Kiek žinau, tai buvo pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, pasirodęs islandų kalba...
– Tiesą sakant, būta ankstesnių vertimų – Islandijoje gyvenęs Teodoras Bieliackinas dar 5 dešimtmetyje išspausdino laikraštyje vieną novelę,[6] matyt, ją buvo išvertęs kartu su savo sužadėtine Svava Ágústsdóttir – bet tai, žinoma, yra kas kita nei visa knyga. O kaip „Baltaragio malūnas“ buvo sutiktas Islandijoje?
– Ji nesulaukė ypatingo dėmesio, kai pasirodė 1976 metais. Manau, kad taip buvo todėl, kad to meto skandinavų literatūroje dominavo socialinis realizmas. O ši knyga buvo visai kitokia. Bet ji Islandijoje tarsi gimė antrą kartą, kai 1990 metais pasirodė Gyrðiro Elíassono romanas Svefnhjólið (Miego dviratis), ją skaito pagrindinis jo veikėjas. Anot vieno kritiko, Gyrðiro pasakotojas kalba apie šią knygą taip, kad skaitytojui kyla nenumaldomas noras ją skaityti kartu. Gyrðiras, beje, nerašo socialinio realizmo stiliumi, jis taip pat mėgsta pasaką.
– Giedrė Kadžiulytė, nuostabių knygų leidėja, kurią tu gerai pažįsti ir kuri gerai pažinojo Jörundurą, yra sakiusi, kad Borutos knygą skaitė ir žymusis islandų autorius Sjónas. O Sjónas taip pat yra puikus pasakotojas ir pasakininkas. Galime sakyti, kad K.Borutai pasisekė, kad Jörunduras išvertė jo kūrinį, jo dėka jis dabar toliau gyvena talentingų islandų autorių tekstuose. Ir tai nestebina, juk islandų literatūroje pasaka ir fantazija turi gilias šaknis, tai būdinga ir daliai sagų. Ir nors Borutos knyga skyrėsi nuo ano laikotarpio islandų literatūros...
– ... ji puikiai susisieja su islandiškąja literatūros tradicija ir su šių dienų literatūra. Tikrai taip.
– Ar Jörunduras turėjo kitų meninių aistrų, be literatūrinio vertimo?
– Jis rašė poeziją. Bet apie tai nekalbėjo ir niekam savo eilėraščių nerodė. Tai buvo labai asmeninis dalykas, savotiškas jo žaidimas.
– Esi užsiminusi, kad Jörunduras yra vaidinęs filme.
– Taip, jis vaidino Friðriko Þóro Friðrikssono filme „Gamtos vaikai“[7]. Režisierius jį užkalbino viename Reikjaviko bare, sakė, kad niekas kitas Islandijoje neturi tokių akių, kokių reikia būtent šiam filmui. Tai buvo mažytis, nebylus vaidmuo. Jörunduro personažas tiesiog akimis paslaptingai palydi automobilį. Manau, kad šis vaidmuo yra aliuzija į kitą filmą, šiame filme apskritai yra daug sąsajų su kitais filmais, taip pat ir su islandų pasakomis. Mano tėtis buvo visai nepanašus į kelio darbininką, kurį jis lyg ir vaizduoja filme. Jis buvo ilgaplaukis ir nestambaus sudėjimo, manau, kad ta aliuzija greičiau reiškia, kad jis vaidina elfą. Taigi, tai fantastinis, pasakiškas vaidmuo. Jis tiesiog stovi vidury kelio, o tuomet atsigręžia ir įdėmiai žiūri. Tėtis kalbėjo, kad tai buvęs be galo sudėtingas projektas – „žengti reikiama koja, pasisukti reikiama kryptimi, tai sunkiausia, ką man yra tekę daryti“. Jam buvo kur kas lengviau studijuoti mirusias kalbas, tokias kaip tocharų (juokiasi).
– Kūrybiškumas, regis, yra tvirtas jūsų šeimos bruožas. Tu pati baigei filosofiją ir skulptūrą, esi rašytoja, išleidai dvi knygas vaikams, ar galėtum trumpai apie jas papasakoti?
– Jas abi įkvėpė mano sūnūs. Viena pasakoja vieno iš mano sūnų fantazijas, tai mano vaiko išmonės pasaulis, kita – apie du besiginčijančius berniukus. Fantazija jose persipina su realybe, be to, vaikai yra tokie juokingi...
– Šiuo metu vėl ėmeisi skulptūros, taip pat dėstai islandų kalbą užsieniečiams. Ir dar esi penkių vaikų mama. Kaip pavyksta viską suderinti?
– Tiesiog privalai nesustoti (juokiasi). Manau, kad užsiimti savo mėgstama veikla ir turėti daug vaikų Islandijoje yra lengviau nei kitur. Ir ne tik todėl, kad mūsų socialinė sistema tam yra palanki, bet ir dėl žmonių požiūrio, stiprios šeimos. Auginti vaiką yra kolektyvinis darbas, tai nėra moters pareiga. Tokia yra įprasta visos visuomenės nuostata, kad gali būti motina ir bet kuo kitu.
– 2012 m. į Islandijos prezidento postą kandidatavo jauna moteris, kuri tuo metu laukėsi savo trečiojo vaikelio. Manau, kad toks scenarijus Lietuvoje dar būtų sunkiai įsivaizduojamas...
– O man atrodo, kad kitaip ir negali būti. Þóros Arnórsdóttir[1] neišrinko, bet Naujosios Zelandijos premjerė šiame sakinyje padėjo tašką.
– Norėčiau paliesti dar vieną dalyką, nes jis yra aktualus Lietuvai ir taip pat susijęs su tavo tėčiu. Tai Islandijos kalbos politika. Lietuvoje kartais ieškoma paralelių tarp Lietuvos ir Islandijos situacijų, prisimenamas Islandijos kalbinis purizmas, pastangos ,,neįleisti“ kitų kalbų žodžių. Tavo tėtis yra kritikavęs tam tikrus puristinės politikos aspektus, dėl kurių kalba skurdėja.[8] Kaip tu į šiuos dalykus žiūri?
– Čia yra svarbūs keli aspektai. Islandijoje buvo laikomasi politikos, kuri sunaikino tarmes ir teigė požiūrį, kad turi būti tik vienas teisingas islandų kalbos variantas. Žmonės, gyvenantys Rytų ir Vakarų Fjorduose kalbėjo su dialekto atspalviu, vartojo kitokius žodžius, intonaciją, bet į tarmes buvo žiūrima su panieka. Atsimenu, kaip kartą savo močiutės, kuri buvo kilusi nuo Vakarų Fjordų, paklausiau, kodėl ji taip keistai taria žodį ,,dantys“, ir ji baisiai supyko ir puolė tą neigti. Kalbėti tarmiškai buvo stigma. Kas taip kalbėjo, kalbėjo „netaisyklinga“ islandų kalba. Tokio pobūdžio purizmas kalbą skurdina. Nes taip prarandi žodžius, o su jais ir tam tikras idėjas, įsivaizdavimus. Ir jei turėsi tokią griežtą politiką, kuri neleis žodžiams ateiti į kalbą, kalbos nepraturtinsi.
– Bet kaip yra su tarptautiniais žodžiais? Kaip islandai randa jiems pakaitalus?
– Turime kalbos komitetą, kuris siūlo naujus žodžius. Kai kurie jų įeina į vartoseną, kiti – ne.
– Ir kas būna tiems, kurie nenori tų naujų žodžių vartoti? Ar valstybinės institucijos gali bausti, jei kas nors, pavyzdžiui, viešojoje erdvėje pavartoja ne tą žodį ar formą, kuri yra oficialiai siūloma?
– Bausti? Už tai, kad kalbi ar rašai vienaip ar kitaip? Juk negali kontroliuoti kalbos tokiais būdais! Bet islandai gali pasišaipyti iš tų, kurie „nemoka” kalbėti. Kalbos komitetas dažniausiai siūlo terminus, kurių stengiamasi laikytis vienoje ar kitoje srityje. Čia kalbame apie tam tikro uždaro sektoriaus kalbą, kur svarbu susitarti, ką įvairios, ypač techninės, sąvokos reiškia, nes kitaip paprasčiausiai specialistai nesusikalbės. Bet komitetas taip pat yra pasiūlęs kūrybingų sprendimų, kuriuos žmonės priėmė į savo kasdienę vartoseną. Kartais net nežinai, kurie tų siūlymų atėjo iš ten, o kurie buvo „žmonių sugalvoti“. Pavyzdžiui, žodis tölva (kompiuteris), kuris asocijuojasi su žodžiu völva[9]. Arba žodis simi (telefonas), kuris yra kilęs iš seno žodžio, reiškiančio „siūlą“, „laidą“. Dar buvo žodis „gemsi“, jis šiaip reiškia jauną avelę, bet skamba panašiai kaip anglų kalbos trumpinys GMS. Taigi, ši avelė reiškė telefoną, žodis buvo labai populiarus kurį laiką, bet dabar jau yra pasitraukęs iš vartosenos.
– Kaip spėjama paskui technologinę raidą, juk naujų terminų atsiranda todėl, kad atsiranda vis daugiau naujų reiškinių?
– Dar vis bandoma siūlyti jiems islandiškus pakaitalus, bet šie dažnai tiesiog neprigyja. Ypač sunku vytis procesus, kurie vyksta interneto erdvėje. Nemanau, pavyzdžiui, kad egzistuoja islandiškas pakaitalas žodžiui ,,Instagram“.
– Klausydamasi islandų radijo bei žiūrėdama islandiškus filmus pastebėjau, kad islandai mėgsta įterpti į pokalbius ištisų frazių anglų kalba: „the list goes on“, „you name it“ ir panašiai. Ar nėra bijoma, kad islandų kalba išmirs dėl tokios „invazijos“?
– Mane tokia vartosena labai erzina. Kai žmonės tiesiog prikemša savo kalbą angliškų žodžių ir frazių.
– Kalba yra toks įdomus reiškinys, ji atspindi, kaip mes gyvename, kaip ji atspindėjo tai, kaip kažkada judėjo ir tarpusavyje kontaktavo gentys, kaip tautos nukariaudavo viena kitą, kaip prekiaudavo. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje, natūralu, kad kalba fiksuoja ir tai. Net poezija tą atspindi. Pavyzdžiui, viena mano mėgstamiausių danų poečių Ursula Andkjær Olsen labai organiškai „įlieja” anglų kalbos frazes į savo poetinį audinį, ir nors jos eilėraščiai priklauso danų poezijos laukui, kalbų ir kultūrų derinys suteikia patikimumo jos poetiniam balsui, nes tokiu būdu išreiškia šiuolaikinio globalizuoto subjekto sąmonę.
– Tai tiesa, ir kuomet Islandiją valdė Danija, danų kalba turėjo didžiulės įtakos islandų kalbai, dabar atėjo anglų kalbos eilė. Žinoma, kalba keičiasi ir negali su tuo kovoti. Bet galima nuveikti daug dalykų, stiprinant kalbą. Tik ne draudimais, ne taisyklėmis, bet suteikiant pozityvių stimulų, pavyzdžiui, remiant vaikų literatūrą. Islandijoje apie tai daug diskutuojama, bet man atrodo, kad vyriausybė per mažai šioje srityje daro. Žinau, kad Norvegijoje vyriausybė kasmet superka kelis tūkstančius vaikiškų knygų ir išdalina jas bibliotekoms. Islandijoje apskritai knygos nebespausdinamos, islandiškos knygos spausdinamos Kinijoje.
– Bet ar tai nėra tik techninis ir ekonominis aspektai? Juk atspausdintos knygos atkeliauja į Islandiją ir yra čia labai aktyviai skaitomos. Ar ne tai yra svarbiausia?
– Taip, bet knygų spausdinimas susijęs su technologijų išmanymu, jis taip pat rodo, kad mes galime patys savimi pasirūpinti. Man liūdna, kad dėl globalizacijos knygų spaudos pas mus nebeliko.
– Kaip ir daugelis dalykų, taip ir globalizacija turi ir teigiamą pusę. Jei ne ji, vargu ar čia dabar taip maloniai šnekučiuotumėmės. Ir vargu ar galėtumėm planuoti mūsų pokalbį pratęsti Lietuvoje, ar tikėtis, kad po poros metų pagerbti tavo tėčio atminimo Lietuvoje susirinks žmonės, kalbantys, lietuvių, islandų ir dar viena kita kalba. Ačiū tau labai.
[1] Žr. LR Atkuriamojo Seimo pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio oficialią užuojautą, https://www.mbl.is/greinasafn/grein/91924/; LR prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbą, pasakytą valstybinio vizito į Islandiją metu, https://www.lrp.lt/en/activities/speeches/toast-remarks-by-h.e.-dalia-grybauskaite-president-of-the-republic-of-lithuania-at-state-dinner-in-reykjavik/11937.
[2] Išsamiausiai Jörunduro gyvenimą ir ryšius su Lietuva yra aprašiusi jo artima bičiulė Svetlana Steponavičienė straipsnyje „Jörunduro dvidešimt lietuviškųjų gyvenimo metų... Jörundar saga Hilmarssonar Lithaugalandsfara“, Krantai, 2009 (1), p. 66–89. Taip pat žr. R. Baškienės straipsnius „Bičiulis iš Islandijos“ ir „Islandiškosios sagos“ (Bernardinai, 2017 07 25; 2018 08 26).
[3] Interviu nuspręsta palikti originalią islandiškų vardų ir tėvavardžių (dauguma islandų pavardžių neturi) rašybą. Jei pašnekovė būtų literatūros kūrinio personažas, lietuviškai ją vadintumėt Torgerda Jorundsdotir arba Torgerda, Jorunduro duktė.
[4] Tai buvo Vilniaus universiteto darželis Pilies gatvėje.
[5] Islandiškai: Myllan á Barði.
[6] Tai buvo P. Cvirkos „Sąžinė“. Apie T. Bieliackiną yra rašęs 15min. https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/teodoras-bieliackinas-mes-visi-sugrisime-i-musu-lietuva-285-923862.
[7] Börn náttúrunnar (1991)
[8] Jörunduro Hilmarsson. Šis tas apie islandų kalbą, Mūsų kalba, 1975, Nr. 2. Patikslinta ir perspausdinta Krantai, 2009(1), p. 64-65.
[9] Völva – pranašė, žynė, svarbi figūra Senovės islandų literatūroje. Kai kur rašoma, kad žodį „tölva“ („tala“ (skaičius) + völva = skaičių pranašė) konkrečiai pasiūlė Senosios islandų literatūros profesorius Sigurðuras Nordalis (1886–974).
