Ką tik lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Paveldėtos traumos“ autorė aiškina, kaip tėvų ir senelių patirtys, nutylėjimai ar lūkesčiai nepastebimai formuoja mūsų savivertę, santykius ir gyvenimo kryptį. Specialistė nesiūlo visų problemų nurašyti praeičiai, bet kviečia ją suprasti – nes tik tada galime keisti dabartį ir apsaugoti ateinančias kartas.
Ką daryti su traumomis ir prieraišumo žaizdomis – skaitykite knygos ištrauką.
Kas nutinka susidūrus su trauma
Šiandien žodžiu „trauma“ dažnai nusakome menkus sunkumus ar nemalonumus, todėl jis tapo vos ne bereikšmis. Įvairias stresines situacijas žmonės vadina traumuojančiomis, nors paprastai jos toli gražu tokios nėra. Trauma visada susijusi su stresu, bet ne kiekvienas patirtas stresas žmogų traumuoja. Tad kurgi riba tarp gyvenimo sunkumų ir traumos? Kas tiksliai apibrėžia traumos esmę? Ir kodėl mūsų organizmas prisimena skausmingas tėvų ar senelių patirtis?
Trauma visada susijusi su stresu, bet ne kiekvienas patirtas stresas žmogų traumuoja. Tad kurgi riba tarp gyvenimo sunkumų ir traumos?
Sunkumai, išbandymai ir krizės neišvengiami. Mus ištinka nemalonumai ir kančios, nusiviliame savimi ir kitais, patiriame netekčių – visa tai yra neišvengiami gyvenimo elementai. Tačiau kalbėdami apie traumą turime suprasti, kad ji palieka labai gilius padarinius.
Iškilus grėsmei, suaktyvėja simpatinė nervų sistema, mobilizuojanti visą organizmą. Akimirksniu įsijungia senas mechanizmas: visi organai ir mažytės ląstelės mobilizuojami, kiekvienas savaip, siekiant užtikrinti išgyvenimą. Pakyla adrenalino lygis, padidėja kraujo spaudimas, širdis ima smarkiau plakti, pagreitėja kvėpavimas, įsitempia raumenys, išsiplečia vyzdžiai, o skrandžio ir žarnyno veikla sulėtėja.
Su grėsme ar pavojumi tvarkomės dviem būdais: kovodami arba bėgdami. Pati situacija padiktuoja, kuris iš jų suteiks daugiau galimybių išgyventi. Bet kas nutinka, kai neįmanoma daryti nei to, nei ano? Kai esame priversti bejėgiškai stebėti, kas vyksta, neturėdami jėgų ir vilties apsiginti? Tokiomis aplinkybėmis, kai pažįstamas ir suprantamas pasaulis sugriūva, kai lieka tik siaubas, kyla trauminė reakcija.
Nieko nuostabaus, kad trauma lyginama su baisiu žemės drebėjimu. Trauma – tai psichikos žemės drebėjimas. Įsivaizduokite stichinę nelaimę, kaip tos, kurias matome per televiziją, tik vykstančią mūsų viduje. Visa, kas buvo pažįstama, staiga subyra ir išnyksta. Kai mums gresia pavojus, pasaulio samprata, kuria ligi tol neabejojome, išnyksta kaip dūmas. Gyvenimo karkasas, padėjęs numatyti įvykius ir su jais tvarkytis, sutrupa.
Kai mums gresia pavojus, pasaulio samprata, kuria ligi tol neabejojome, išnyksta kaip dūmas. Gyvenimo karkasas, padėjęs numatyti įvykius ir su jais tvarkytis, sutrupa.
Tokiomis aplinkybėmis mūsų kurti planai ir elgesio būdai tampa beverčiai. Trauminis įvykis sukelia paralyžiuojančią baimę. Žmogus nebegali kontroliuoti padėties. Sugriūva ne tik jo požiūris į pasaulį, bet ir savivaizdis. „Kas aš toks, kad man galėjo taip nutikti? Kaip po viso šito galėsiu pažvelgti į save?“
Patiriantieji sunkią traumą praranda kai ką svarbaus: saugumo jausmą. Tada jie nuolat budi, nes jaučia, kad bet kurią akimirką gali kažkas atsitikti. Jų pasaulis užtemęs. Jie turi vaikščioti plačiai atmerktomis akimis ir saugotis galimo užpuolimo. Tai nėra laikina būsena; trauminis įvykis praeina, bet tai nereiškia, kad trauma baigiasi. Po karo paskelbiama taika, koncentracijos stovyklos kaliniai išvaduojami, aukos iškeliamos iš namų, kuriuose smurtaujama, bet baimė ir nerimas išlieka.
Tai vadinama potrauminio streso sutrikimu (Post-Traumatic Stress Disorder – PTSD). Šiam itin sudėtingam sutrikimui būdingas vienas itin ryškus simptomas: išgyvenusiuosius traumą kankina prisiminimų blyksniai. Kad ir kaip jie norėtų užmiršti skaudžius įvykius, prieš akis vis iškyla tikroviški praeities vaizdiniai. Jie ne tik mato, kas nutiko, bet ir visu kūnu, kiekviena savo ląstele išgyvena kančią. Užtenka vienos trauminę situaciją primenančios smulkmenos (pavyzdžiui, kokio nors kvapo ar šviesos, tam tikru kampu krintančios ant daikto), ir žmogus vėl atsiduria aname siaubo verpete.
Viena Vietnamo veterano žmona papasakojo apie tai, ką matė savo akimis. Po karo prabėgus daug laiko, ji su vyru nusivežė vaikus į šventinę mugę. Visi nekantraudami sulipo į karuselę: didžiules sūpynes, judančias aukštyn žemyn ir kairėn dešinėn. Vaikams ir kitiems suaugusiesiems juokiantis ir linksmai spygaujant, jos vyras išbalo kaip drobė ir pro dantis iškošė, kad jei karuselė tuojau pat nebus sustabdyta, jis iššoks. Ši smagi pramoga žmogui priminė klaikias akimirkas prieš daugelį metų, kai jis, jaunas vyras, per puolimą džiunglėse pilotavo sraigtasparnį, skraidydamas aukštyn žemyn, kairėn dešinėn.
Kai patiriame traumą, įsijungia savigynos sistema ir neišsijungia net praėjus pavojui. Sakytum, kūnas liepia budėti, nes bet kurią akimirką vėl gali nutikti kas nors šiurpaus.
Kai patiriame traumą, įsijungia savigynos sistema ir neišsijungia net praėjus pavojui. Sakytum, kūnas liepia budėti, nes bet kurią akimirką vėl gali nutikti kas nors šiurpaus. Vegetacinė arba periferinė nervų sistema išlieka sužadintos. Paprastai žmogus to nesuvokia, tik jaučiasi įsitempęs ir neramus, jam sunku užmigti, o jei užmiega, krūptelėjęs pabunda ir paskui ilgai blaškosi lovoje.
Garsus traumų specialistas Besselis van der Kolkas savo knygose ir paskaitose aiškina, kad gresiant dideliam pavojui mūsų nervų sistemoje vyksta keisti dalykai: mąstymas pakrinka, mintys tampa padrikos, informacijos vienetai apeina aukštesniąsias smegenų sritis ir įsiskverbia labai giliai į nežodinį, pasąmoninį lygmenį, kur įsispaudžia fizinių pojūčių, vaizdinių nuotrupų, emocijų ir padrikų prisiminimų pavidalu.
Štai kodėl taip sunku, o dažnai ir neįmanoma kalbėti apie skaudžiausius prisiminimus. Daugelis kenčiančiųjų jaučiasi bejėgiai, todėl atsiriboja nuo įvykių (kitaip tariant, pasikeičia jų sąmonės būsena), kad ištvertų siaubus.
Pavyzdžiui, vieną mano klientą tėvas mušdavo metaline diržo sagtimi. Skausmą jis malšindavo įsivaizduodamas, kad tūno blizgančiame burbule, valgo kokį nors pyragą ir klausosi ramios muzikos. Net ir šiandien, po anų įvykių praėjus keturiasdešimčiai metų, vyras negali segėti diržo, nes vien nuo jo vaizdo ima daužytis širdis.
Trauminiai prisiminimai ne tik vaizdinių ar pasikartojančių košmarų pavidalu iškyla, bet ir pasireiškia per veiksmus.
Trauminiai prisiminimai ne tik vaizdinių ar pasikartojančių košmarų pavidalu iškyla, bet ir pasireiškia per veiksmus. Freudas tai vadino kartojimo kompulsija ir manė, kad per tokius pakartojimus psichika stengiasi perrašyti įvykius ir galbūt atrasti ne tokį siaubingą scenarijų. Smurtą patyręs vaikas veikiausiai sąmoningai neprisimena skaudžių patirčių, bet jos nuolat iškyla per pasikartojančius žaidimus. Ko gero, panašus mechanizmas lemia tai, kad iki galo neįsisąmoninta trauma kartojasi vaikų ir vaikaičių gyvenimuose.
Prieraišumo žaizdos
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad maždaug 50 procentų žmonių geba užmegzti saugų ryšį, bet mano tėvynėje Vengrijoje, pagal 2013 m. atliktą „Hungarostudy“ tyrimą, tuo gali pasidžiaugti tik 31 procentas suaugusiųjų. Kitaip tariant, beveik 70 procentų suaugusių mūsų šalies gyventojų būdingas nesaugus prieraišumas. Tokia statistika verčia susimąstyti.
Saugumo jausmą visi patiriame daugmaž vienodai, bet nesaugus prieraišumas gali reikštis įvairiais pavidalais.
Ambivalentiškai ar prieštaringai prieraišūs žmonės daugiausia dėmesio skiria santykiams. Galima sakyti, jie priklausomi nuo ryšio: uoliai ieško ilgalaikės, saugumą teikiančios meilės ir draugystės, bet labai bijo būti atstumti, apgauti ar palikti. Vaikystėje jie juto, kad šiluma ir dėmesys yra nepatikimi dalykai (kartais jais būdavo rūpinamasi, o kartais ne), todėl suaugę pernelyg jautriai reaguoja ir į artumą, ir į nuotolį. Jiems vis negana meilės prisipažinimų – net ir po keliolikto karto vis dar abejoja ir nori dar daugiau patvirtinimų.
Ambivalentiškai ar prieštaringai prieraišūs žmonės daugiausia dėmesio skiria santykiams. Galima sakyti, jie priklausomi nuo ryšio.
Vidiniame, pasąmoniniame savivaizdyje apstu neigiamų elementų. Savigarbos jausmas daugiausia remiasi išoriniais šaltiniais, todėl jie nuolat trokšta teigiamo grįžtamojo ryšio ir dažnai stengiasi išsaugoti santykius, net jei dėl to tenka užgniaužti savo jausmus. Jie linkę idealizuoti kitus ir galvoti apie juos geriau nei apie save.
Santykiuose juntamas nesaugumas atima daug jėgų, tad jie linkę prarasti savitvardą. Jei negauna norimo dėmesio, jei bijo būti apleisti ir nuolat dėl to jaudinasi, gali tapti pikti, irzlūs ar net agresyvūs. Po tokių protrūkių jie puola taikytis ir maldauti atleidimo. Klausydamiesi jų pasakojimų apie tėvus išgirstame, kad ir suaugę jie tebejaučia senas nuoskaudas ir išlieka nebrandūs vaikai.
Žinoma, kartais sutinkame žmonių, regis, visiškai nenorinčių artimo ryšio. Įdomu, kaip su jais buvo elgiamasi vaikystėje? Veikiausiai tėvai netenkino jų emocinių poreikių ir sumenkindavo juos maždaug tokiais patarimais „Nustok aikštytis! Dideli berniukai neverkia!“ arba, priešingai, pernelyg jautriai į juos reaguodavo, todėl vidiniame vaikų pasaulyje liko užkoduota tiesa, kad emocijos pavojingos ir jų geriau vengti.
Jei žmogus stengiasi prie nieko neprisirišti ir verčiau renkasi nepriklausomybę, tai yra vengiamo prieraišumo požymis. Tokiems žmonėms gilūs ir intymūs santykiai atrodo grėsmingi, todėl jie stengiasi laikytis atokiai ir vengia užmegzti artimą ryšį. Jiems nepatinka nuoširdūs, atviri pašnekesiai; jie nekalba emocijų kalba. Iš tokių negalime tikėtis atvirumo ir gilios savianalizės: vidinis jų pasaulis lieka paslėptas nuo aplinkinių. Kilus ginčui, paprastai jie tyli ir stengiasi kuo greičiau pabėgti iš situacijos. Gyvenime jiems svarbiausia darbas ir laimėjimai; savo vertę matuoja pagal tai, ko pasiekė.
Jei žmogus stengiasi prie nieko neprisirišti ir verčiau renkasi nepriklausomybę, tai yra vengiamo prieraišumo požymis.
Jų savivaizdis iš esmės teigiamas. Apie save sako: „aš esu veiksmo žmogus“, o jei kyla abejonių, greitai jas paslepia net nuo savęs. Tačiau jų nuomonė apie kitus žmones nėra labai gera, jie mėgsta išpūsti net menkiausias ydas. Paklausti apie vaikystę, mažai ką gali papasakoti. Prisiminimai būna teigiami, bet atrodo paviršutiniški ir neasmeniški. Žmonės, kuriems būdingas vengiamas prieraišumas, retai suvokia ryšį tarp savo vaikystės patirčių ir vėlesnio gyvenimo, tarsi praeitis jų nė kiek neveiktų.
Dezorganizuotas nesaugus prieraišumas yra pats nemaloniausias. Tokio žmogaus ankstyvoji patirtis neatsiejama nuo skausmo: asmuo, kuris turėjo jį mylėti ir globoti, išdavė, išnaudojo arba apleido. Vaikas, kurį augina smurtaujantys, agresyvūs globėjai arba tėvai, kenčiantys nuo psichikos ligos ar alkoholizmo, nežino, kas yra meilė ir rūpinimasis. Tokie vaikai niekada nesijaučia ramūs ir saugūs – nuolat gyvena baimėje. Ar gaus valgyti? Ar tėvai pareis namo? Jei taip, kokios būklės?
Jų dienos nenuspėjamos, sakytum, šeimos laivas plūduriuotų banguotoje jūroje ir vien jau išgyventi būtų didelis laimėjimas. Baimė ir nerimas jiems geriausiai pažįstami jausmai. Šiems vaikams labai anksti tenka perimti tėvų vaidmenį, fiziškai ir emociškai rūpintis savimi, broliais, seserimis ir tėvais. Suaugę jie nori užmegzti santykius, bet bijo ir vėl nukentėti.
Šio dezorganizuoto tipo žmonės dažnai patiria emocinių audrų, jų santykiams būdingi nuolatiniai vaidai, jie nesijaučia laimingi nei vieni, nei su kitu. Negeba valdyti emocijų, todėl greitai tampa agresyvūs ir netgi prisišaukia nemalonumų su teisėsauga. Jų savivaizdis neigiamas, apie kitus irgi galvoja blogai. Kalbėdamasi su dezorganizuoto prieraišumo žmonėmis girdžiu fragmentiškas vaikystės istorijas, iš kurių sunku suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Jie dažnai neprisimena savęs iki paauglystės, o jei ir prisimena, tai tik traumines patirtis.
Mąstydami apie tėvų mums padarytas skriaudas, apie dėmesio trūkumą ar nepriežiūrą, su skausmu prisimindami jų abejingumą ar per didelį reiklumą, turime neužmiršti, kad jie tik kartoja tai, ką patys yra patyrę.
Atminkite, kad prieraišumo tipai daugiausia grįsti pasąmoniniais elementais, todėl paprastai atsiskleidžia per pasikartojančius santykių modelius.
Dar kartą pabrėžiu: visi tėvai kadaise patys buvo vaikai. Mąstydami apie tėvų mums padarytas skriaudas, apie dėmesio trūkumą ar nepriežiūrą, su skausmu prisimindami jų abejingumą ar per didelį reiklumą, turime neužmiršti, kad jie tik kartoja tai, ką patys yra patyrę. Jei jų ryšys su tėvais buvo silpnas ar iškreiptas, jie neturi ką perduoti ir savo vaikams. Niekas nenori šaltai bendrauti su savo vaiku, jį traumuoti ir atstumti. Tėvų gebėjimas pasirūpinti savo atžalomis priklauso nuo jų pačių ankstyvųjų patirčių.
Jei norime tapti laisvesni ir savarankiškesni, kad vaikystės skriaudos nelemtų mūsų likimo, turime atsigręžti į savo tėvus: išsiaiškinti, ką jie patyrė, kokį bagažą nešiojasi, koks buvo jų gyvenimas iki gimimo. Jei išgirsime apie jų praeitį ir suprasime, kaip vaikystės išgyvenimai siejasi su tėvystės gebėjimais, geriau suprasime ir save. Nustosime save kaltinę, nes suvoksime, kad ne dėl mūsų tėvai vienaip ar kitaip elgėsi. Jų veiksmus lėmė traumos, galbūt nusitęsusios per kartų kartas.
Gilūs praradimai, baimė, smurtas, atstūmimas gali net kelioms kartoms užgožti gražius prieraišumo, saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Skaudžiausios traumos yra tos, kurias sukelia artimiausi žmonės. Po jų sunkiausia atsigauti, nes nuoširdžiai bijome to, kas mums labiausiai padėtų (tarsi ištroškęs žmogus bijotų vandens): kito asmens.
Gilūs praradimai, baimė, smurtas, atstūmimas gali net kelioms kartoms užgožti gražius prieraišumo, saugumo ir pasitikėjimo jausmus.
Kartą kalbėjausi su jauna pora, kuriai labai sunkiai sekėsi sugyventi. Kasdienybė buvo puiki, bet kilus įtampai (būkime atviri, realiame gyvenime ji dažna) išryškėdavo problemos. Kartą vyras užsisklendė ir vos nepabėgo iš namų. Net jei jam kildavo sunkumų darbe arba apimdavo nerimas dėl kokio nors negalavimo, jis negalėdavo išbūti šalia žmonos. Kartais išvažiuodavo žvejoti, o žmoną, suprantama, tai varydavo iš proto. Jai norėjosi aptarti tokius dalykus, bet vyras mieliau sėdėdavo vienas ant upės kranto. Kodėl jis taip elgėsi?
Sužinojome, kad kūdikystėje jam dažnai skaudėdavo pilvelį ir jis daug verkdavo. Tėvai viską išbandė, bet berniukas vis vien nesiliaudavo klykęs. Galiausiai jie rado išeitį: paguldydavo jį po dideliu riešutmedžiu tolimiausiame sodo kampe ir palikdavo verkti. Po kiek laiko verksmas liaudavosi.
Vėliau šeima pasakodavo šią istoriją ir juokdavosi. Niekam neatėjo į galvą, kad tokiomis akimirkomis kūdikis kentėdavo ne tik pilvelio skausmą, bet ir išgąstį, kad liko vienas. Ar mama tyčia žiauriai elgėsi? Tikrai ne. Mamai trūko ne meilės, o gebėjimo kurti saugų ryšį, kuris jai būtų padėjęs suvaldyti padėtį ir nuraminti kūdikį. Šis atvejis parodo, kad net ir tada, kai tėvai nėra smurtautojai ir tyčia neskaudina vaiko, jiems kas nors gali nesisekti, ir tai visam gyvenimui nulems vaiko santykių kokybę.
