Jis užlipa ant Ukrainos karinio jūrų laivyno laivo Odesoje, kuris Juodojoje jūroje šluoja Rusijos minas, o jo žilų plaukų karčiai švelniai plevena vėjyje.
Jis apžiūrinėja susprogdintus daugiabučius Kyjive, leidžiasi į apkasus su Ukrainos kariais Slovjanske ir guodžia mamą, kurios mažametis sūnus taip traumuotas karo, kad nustojo kalbėti.
Gali kilti pagunda numoti ranka į B.H.Lévy – daugelis tai ir daro – kaip į 74 metų lengvabūdį karo turistą, žaidžiantį veiksmo filmų herojų, kai Rusijos raketos sminga į Kyjivą, Charkivą ir Mariupolį.
Tačiau užuot praleidęs pastaruosius 12 mėnesių savo meno kūrinių pilnuose namuose dešiniajame Paryžiaus krante ar išėjęs į pensiją savo XVIII amžiaus rūmuose Marakeše, B.H.Lévy atlaikė Rusijos karinius išpuolius, galvos svaigimą ir tai, ką jis vadina natūraliu polinkiu į melancholiją, kad sukurtų savo filmą apie Ukrainą.
Anot jo, palaikyti Ukrainą konflikte, kurį jis laiko ne kuo kitu, o kova už Europos ateitį, globalų liberalizmą ir Vakarų civilizaciją, jį paskatino „širdies šauksmas“.
