Lietuvoje populiarėjant kremavimui, keramikas neseniai pradėjo kurti urnas, puoštas apšarmojusį stiklą primenančiais kristalais.
„Perskaitęs apie Lietuvoje baigiamą statyti krematoriumą, pagalvojau, kad kitų šalių keramikai jau seniai kuria urnas. Pagalvojau, kaip gražu būtų urnos su kristaline glazūra! – staiga pernai į galvą šovusią idėją prisiminė A.Patamsis. – Urnų forma labai dėkinga ir graži – nors iš tiesų ji gali būti bet kokia. Tai – vaizduotės vaisius. Užsienyje esu matęs tokių urnų, kad net kai kada sunku suprasti, ar tai urna, ar koks siurrealistinis kūrinys.“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algimantas Patamsis |
Kristalų neįmanoma prognozuoti
Menininko studijoje, Vilniuje, kristalais žvilgančią angelų, vazų, dekoratyvinių indų kolekciją vis dažniau papildo ir urnos. Kiekvieną jų A.Patamsis daugiau nei parą degina savo paties sukonstruotoje krosnyje itin aukštoje – 1250–1350 laipsnių karščio – temperatūroje. Dar studijų metais susižavėjęs kristaline glazūra, keramikas iki šiol kaskart, prieš atidarydamas krosnies duris, jaučia jaudulį – juk kristalų niekada negali prognozuoti.
„Visas malonumas, kai atidarai ataušusią krosnį. Veri tas dureles ir... o! Gražu! Arba kitą kartą – piš, nieko. Tada žiūri kodėl, lygini užrašus, aiškiniesi priežastis – bet jas suprasti labai sudėtinga. Ant vienos formos kristalai išauga vienaip, ant kitos – kitaip. Čia viskas priklauso nuo formos, temperatūros, slėgio, įvairių medžiagų miligramų skirtumo sudėtyje. Jau kiek metų dirbu, o kristalų negaliu suprasti. Bet tai ir yra pats įdomumas“, – tikino vyras.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algimantas Patamsis |
Pirmą savo kūrinį su kristaline glazūra menininkas sukūrė 1980-aisiais ir iki šiol tos akimirkos negali pamiršti.
„Kai jį ištraukiau iš krosnies, net ant kelių atsiklaupiau! Nešiau namo, baisiausiai saugodamas, kad tik nesudaužyčiau, – atsargiai rodydamas debiutinį kūrinį, pasakojo A.Patamsis. – Kuo didesnis kristalas, tuo didesnis efektas – jį sudėtingiau išauginti. Va, šitas vienas, bet labai didelis – niekam jo neatiduosiu ir neparduosiu.“
Graži urna – lengvesnės laidotuvės
Priklausomybę kristalams keramikas atvirai vadina liga – jei dieną kitą nedirba, pradeda blogai jaustis. Tačiau jis neslėpė: norėtų, kad jo kūriniai patiktų ne tik pačiam, bet ir kitiems.
„Kūryboje viskas gražu, kas turi išliekamąją vertę. Siekiu, kad kūriniai patiktų ne tik man, bet ir liaudžiai. Nemėgstu kurti abstrakčių, šiuolaikiškų, nesuprantamų formų – tai turi trumpalaikį efektą. Man smagu, kai žmogus įsigyja mano kūrinį ir jis puošia jo buitį ir būtį“, – kalbėjo menininkas.
Ant urnų formuodamas kristalus, keramikas prisipažino galvojantis tik apie tai, kad kūrinys teiktų estetinį pasigėrėjimą.
„Nejaučiu emocinio krūvio dirbdamas su urnomis. Tiesiog kuriu gražų daiktą – man svarbiausia, kad būtų formos ir dekoro vienybė, kad būtų gera žiūrėti į tą meno kūrinį, kad jis glostytų akį ir sielą, – rodydamas savo kūrinius, aiškino menininkas. – Pats pasisakau už kremavimą – iš dulkės gimęs, dulke ir pavirsi. Ir artimiesiems daug lengviau, kai nereikia žiūrėti į mirusiojo kūną – stovi graži urna, šalia graži nuotrauka ir viskas gražu.“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algimantas Patamsis |
Išdegtas indas – amžinas
Kur jo kurta urna nukeliaus – ar bus užkasta į žemę, ar laikoma namuose – A.Patamsiui neatrodo svarbu.
„Kiekvienas žmogus gali apsispręsti pats. Užsienyje dažnai artimo žmogaus pelenus pasidalija keli žmonės, jie neretai urnas laiko ten, kur gyvena. Ir pas mane buvo atėję žmonių, kurie norėjo urną saugoti namuose, – pasakojo keramikas. – Mano nuomone, tai – nieko baisaus. Atsivežk gražaus smėlio iš Nidos, susipilk į tokią vazą ir kaskart atidengęs dangtelį galėsi prisiminti, kaip ten buvo gera. Su žmogaus pelenais – panašu. Su laiku įprasime – tik kol kas mūsų laidojimo kultūra yra tokia dramatiška.“
Kristalinės glazūros technika išdegtos urnos, anot menininko, yra išskirtinai ilgaamžės.
„Laikas tokioje aukštoje temperatūroje išdegto indo niekada nesuės – jis yra amžinas. Jei namuose kiltų gaisras, tikriausiai visi daiktai sudegtų, o urna liktų. Panašiai jei urną užkastų kape, ji po kelių šimtų metų būtų nepasikeitusi“, – įsitikinęs A.Patamsis.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algimantas Patamsis |
Sau urnos dar nesukūrė
Keramiko sukurtos urnos kol kas buvo eksponuotos tik Kėdainių krematoriume ir Kauno keramikos muziejuje. Anot menininko, Lietuvoje labai nedaug kas supranta jo naudojamos technikos unikalumą.
„Į mane kreipiasi tik tie žmonės, kurie bent šiek tiek išmano apie kristalinę glazūrą ir supranta, kad tai – unikalu, pasaulyje labai vertinama, o šių kūrinių vertė kasdien didėja, – išdavė A.Patamsis. – Tik užsakovai turi suprasti, kad kristalinei glazūrai negalima kelti jokių išankstinių reikalavimų, nes ji yra neprognozuojama – todėl geriau rinktis iš jau mano sukurtų urnų.“
Savo namus, be kitų kristalais dekoruotų kūrinių, menininkas puošia ir urną primenančiu kūriniu.
„Kol joje nėra pelenų, tai yra ne urna, o vaza. Žmonės gali išsirinkti tokią dekoratyvinę vazą su dangteliu ir ja papuošti namus – o prireikus, ši vaza gali tapti ir urna. Jei namuose laikytum karstą, aplinkiniai stebėtųsi, o čia – tiesiog grožis“, – mintimis dalijosi kūrėjas.
Paklaustas, galbūt pats sau jau susikūrė urną, A.Patamsis nusišypsojo: „Sau dar nepasidariau – dar anksti. O jeigu kas – turiu dirbtuvėse jų daug, ras kur mane supilti.“
